– Vaizduojant nepagražintą socialinę tikrovę teatre yra daug kalbama apie visuomenės problemas ir baimes. Spektaklio „Brilijant advenčers“ režisierius Gediminas Rimeika sako, kad šiame spektaklyje nori kalbėti stipria maniera tam, kad socialinės problemos būtų išgirstos. Kokias problemas iškelia šis spektaklis?
– Teatras, ir apskritai menas, turi būti veidrodis, kuriame žiūrovas pamatytų save ir savo veiksmus, suprastų visuomenės problemas ir tai, kur mes gyvename. Pirmiausia, šiame spektaklyje vaizduojama šeimos ir kartų problema. Čia yra tėvas ir du jo sūnus: Lukas ir Robas. Tėvas kažkada savo gyvenime paslydo ir pasirinko narkotikus. Dabar sūnūs tėvą vedžiojasi už pavadžio, nes jis yra neveiksnus – jis negali nei formuoti vaikų gyvenimų, nei atsakyti pats už save. Kita problema yra pasaulio grubumas ir tai, kad net pačiame pavojingiausiame rajone, kur viskas sugriuvę, o aplink vien šiukšlės ir valkatos, gali gimti genijai. Jie gimsta ne iš gero gyvenimo, o iš aplinkybių, kurios susiklosto dėl juos supančios prastos aplinkos. Ruošdamiesi spektakliui su komanda žiūrėjome animė stiliaus filmą „Ghost in the Shell“, kuriame atradome ir spektakliui labai tinkančią filosofiją apie karaliaus ir vergų visuomenę, – apie tai buvo kalbėjęs ir Georgas Hėgelis.
Jos esmė yra ta, kad turėdamas valdžią karalius netobulėja, nesistengia nieko naujo sužinoti, nes vergai nuolatos dirba ir jam viską atneša. Karalius yra nulis. O darbą atlikdami vergai nuolat progresuoja. Jie yra vienetai, kurie kartu sudaro didelį skaičių. Jeigu jie visi suprastų, ką gali drauge, ir dirbtų vienam tikslui, jie pasiektų daug daugiau. Kai spektaklyje pas Luką atėjęs Benas nori nupirkti jo sukurtą laiko mašiną, Lukas su tuo nesutinka, nes jis supranta, kad ją pardavęs ir pats taps karaliumi, o jo kūryba sustos ir jis nebetobulės. Šis spektaklis taip pat yra ir apie mažą vergų visuomenę. Kol spektaklyje nepasirodo Benas, tol du broliai, jų narkomanas tėvas ir draugelis Gregas būna stiprūs kaip kumštis. Tačiau kai tik šalia jų atsiranda statusą turintis žmogus, jie pabyra, nes ir patys nori tapti tokie. Kol šalia mūsų nėra statuso, kol nejaučiame grėsmės, mes nesuprantame, kokie galingi esame kartu. Nereikia žmogaus, kuris ateitų ir duotų pinigų ar darbo, ir pats gali tai susikurti.
– Spektaklio centre atsiduria žmoniją pakeisti galintis išradimas – laiko mašina. Ar visuomenė yra pasiruošusi ją sutikti?
– Mes visi dažnai pagalvojame, ką darytume, jei turėtume laiko mašiną. Vieni keliautų į ateitį pamatyti, kas įvyks, kiti – į praeitį ištaisyti klaidų. Lukas žino, kad laiko mašinos sukūrimas yra atsitiktinumas ir kad jam nereikėtų jos naudoti, nes negalima kontroliuoti laiko ir erdvės dėl pinigų ar noro kažką pakeisti. Čia ir matosi skirtingų visuomenės tipų reakcija į tokį išradimą, kaip laiko mašina. Aš labai daug domėjausi tuo, kad suprasčiau, ką Lukas galvojo, kaip jis tą mašiną sukūrė. Neaišku, ar žmonija ją kada nors atras, bet tai būtų toks didelis dalykas ir žmonės į ją reaguotų labai skirtingai. Lukas ir nenori įjungti laiko mašinos, ir labai bijo tą daryti, bet tuo pačiu trokšta, kad viskas būtų truputį kitaip, nei yra dabar. Jis supranta, kad net ir nukeliavus laiku atgal nieko neįmanoma pakeisti. Viskas nutinka visiškai taip pat – gal tik kitais žodžiais ar veiksmais.
– Šiame kelionės laiku kontekste kas yra geriau – gailėtis to, ką padarei, ar to, ko nepadarei?
– Nei gailėtis, nei nesigailėti, o stengtis kiekvieną kartą į tai, kas vyksta, pažvelgti iš naujo. Patirti tą patį dėl to, nes turi galimybę tai padaryti, ir bandyti suprasti, kodėl taip vyksta.
– Spektaklio dramaturgas A.McDowallas yra sakęs, kad norėjo sukurti liūdną pjesę apie brolius. Tačiau dėl spektaklio temų atrodytų, kad tai greičiau gąsdinantis pastatymas. Ko tikėtis žiūrovui?
– Spektaklis bus liūdnas ir gąsdinantis, bet jis suteiks viltį svajoti. Jis kartu yra ir visuomenės veidrodis – ne viskas yra rožėmis klota, ne visi išsakyti žodžiai yra gražūs. Mes gyvename susvetimėjusių žmonių pasaulyje ir tas pasaulis nuolat grubėja. Man atrodo, kad menas, kuris tavęs nežeistų, šiais laikais nėra paveikus. Žiūrovų dėmesys nuolat mažėja ir kartais tik sekundės dalimi pasieki, palieti ar sujaudini žmogų. Dėl to mene pradedamos naudoti įvairios priemonės – garsi muzika, ryškūs vizualiniai sprendimai. O mes spektaklyje vartojame keiksmažodžius. Žiūrovą reikia bent truputį sužeisti, išgąsdinti ar net supykdyti tam, kad jis atsimerktų. Galbūt kažkam pasirodys, kad tai yra bjauru, kai scenoje visi keikiasi, bet būtent tuo momentu mes ir pagausime žmogaus dėmesį ir jam suteiksime viltį.
– Praėjusių metų vasarą MMLAB erdvėje organizavote viešą pjesės skaitymą. Tuomet nenormine kalba ir gatvės žargonu išties sukrėtėte dalį žiūrovų. Dabar spektaklio kalba sušvelnėjo, atsisakėte daugelio šokiruojančių žodžių.
– Tikrai tą padarėme ne dėl to, kad per pjesės skaitymą kažkam ji pasirodė netinkama. Skaitymą organizavome po labai trumpo repeticijų laikotarpio, tad mums patiems reikėjo perprasti veikėjų gyvenimo tamsą. Tam, kad suprastume jų būvį ir būsenas, stengėmės kalbėti žargonu, kurį atsinešėme iš savo kiemų. Dabar spektaklyje atsiranda papildomos temos, daugiau filosofijos. Veikėjų būsenos nedingsta ir visuomenės įvaizdis išlieka toks pat, bet atsiradus turiniui supratome, kad keiksmažodžiai tampa šiukšlėmis. Jų spektaklyje liko, bet tik tiek, kiek reikia. Ir patiems tapo daug lengviau, kai kiekvieno sakinio nebaigiame keiksmažodžiu tarsi tašku.
– Aptariant spektaklį svarbi ir žalingoje aplinkoje augančių vaikų linija. Jau suaugusius juos kamuoja daugybė psichologinių problemų: nerimas, noras viską kontroliuoti, nepasitikėjimas, nežinojimas, kas yra normalu ir natūralu, noras įrodyti, kad esi kažko vertas. Kaip tai reiškiasi broliams?
– Visos išvardintos problemos labai aiškiai juose ir matosi. Nuo mažens Lukui tėtį atstojęs Robas nori viską kontroliuoti, nes nuo pat mažumės turėjo galvoti, iš kur gauti pinigų. Dabar jis platina narkotikus, nes neturėjo kitos išeities. O Lukas yra autizmo spektro sutrikimų turintis žmogus, kuris niekuo nepasitiki. Jis bijo žmonių, nori būti vienas, neturėti jokių santykių ar prie ko nors prisirišti, nes žino, kad negalės to apginti. Brolių tėtis spektaklyje sako, kad jie yra geri vaikai, ir jie tokie tikrai yra. Jie nori gero, bet priemonės, kuriomis jie bando tai pasiekti, nėra pačios geriausios. Tai yra labai sužeisti personažai, bet jie nenustoja svajoti ir tai, matyt, juos gelbsti.
– Spektaklyje vaizduojami paribio žmonės, į kuriuos dažnai yra žiūrima iš aukšto arba jie tiesiog yra ignoruojami. Ar spektaklyje tai yra kritikuojama?
– Matyt, kad yra kritikos visuomenei, kuri juos tokiais padaro. Bet aš manau, nors gal tai skamba ir banaliai, kad visokių yra, bet visokių ir reikia. Jei Lukas nebūtų užaugęs tokioje aplinkoje, galbūt jam būtų pakakę jo gero gyvenimo ir jis niekada nebūtų sukūręs laiko mašinos, neturėtų svajonės dirbti NASA. Žmonės gimsta ten, kur turėtų gimti, ir nueina tą gyvenimo kelią, kurį turi nueiti.
– Lukas yra devyniolikmetis – tai yra ta riba, kai baiginėjasi formaliai apibrėžiama paauglystė ir prasideda suaugusio žmogaus gyvenimas. Luko kontekste norisi kalbėti ir apie gabius vaikus, jų problemas, ugdymą. Ar šią temą analizavote ruošiantis spektakliui?
– Ruošdamasi vaidmeniui aš pati dariau šios temos tyrimą. Daug bendravau su socialiniais pedagogais, stovyklų vadovais, kurie ugdo didesnius gabumus turinčius paauglius. Analizavau, kaip jie reaguoja į aplinką ir į save pačius. Lukas yra vyresnis nei paaugliai, apie kurios kalbėjau tyrime. Jis yra labai protingas, viską daug geriau supranta ir žino, bet tai yra tik jo galvoje. Jis neturi daug praktikos, kai reikia pakovoti už save ar ką nors daryti savarankiškai. Čia jis ir suskamba vis dar kaip paauglys, kaip vaikas. Su gabiu jaunimu dirbantys socialiniai pedagogai man pasakojo, kad gabūs paaugliai turi bendravimo sutrikimų, daugelyje yra ryškūs autizmo požymiai. Jeigu iš jų tyčiojasi, jie labai gerai supranta, kodėl tai vyksta, bet dažnai nenori niekam nieko įrodinėti, nes suvokia, kad tai yra beprasmiška. Tada jie patys atsitraukia nuo tokios visuomenės. Labai svarbu, kad atsirastų suaugęs žmogus, kuris pamatytų genijų, atrakintų jį ir padėtų bendrauti. Lukas neturi nieko, kas jį atrakintų ir skatintų, sakytų, kad tu viską gali. Aš manau, kad gabiam žmogui gimti tokioje aplinkoje, kurioje gimsta Lukas, yra labai sunku.
– Bet juk ne tik žalingoje aplinkoje augantys gabūs vaikai nesulaukia palaikymo. Kartais ir darnioje šeimoje tokio vaiko nepalaiko, nes jo nesupranta. Ar šis spektaklis padės suprasti tėvams, kaip skatinti savo gabų vaiką?
– Mes nerodome, kaip reikėtų bendrauti su tokiu vaiku, bet vaizduojame tą blogąjį pavyzdį, kai nėra bendraujama, yra tyčiojamasi ir vaikas stumiamas į kampą. Matome, kaip vaikas dėl to gali užsidaryti savyje. Lukas spektaklyje pats iškomunikuoja savo požiūrį į viską, kas vyksta, čia atskleidžiama, kaip jis mato aplinkinius žmones. Manau, kad suaugę pamatys, kaip gabūs vaikai mato aplinkinius, kaip vertina elgesį su jais. O taip pat pasufleruos, ką kitaip reikėtų daryti, kaip skatinti tokius vaikus svajoti ir kurti.
– Ar scenoje išvysime įstabaus Luko proto kuriamą pasaulį?
– Taip. Pamatysime ir Luko darbinę dalį, kur jis vaikšto aplink savo laiko mašiną, ją junginėja, taiso. Ir taip pat išvysime, ką jis iš tikrųjų sukuria savo galvoje. Jei tik įsiklausys, spektaklyje žiūrovai išgirs labai gražių dalykų bei pamatys genijaus pasaulio suvokimą ir svajonę, kurioje jis jaučiasi gerai.
