Iš Aukštaitijos kaimo į teatro sceną
Aktorė užaugo dzūkiškai kalbančiame Aukštaitijos kaime, jau nuo vaikystės buvo veikli ir padūkusi. Milės buvo daug – būsima artistė mokykloje lankė raiškųjį skaitymą, pelnė prizines vietas įvairiuose konkursuose.
Nors svajojo būti sesele ar mokytoja, mokytojai pajuokavo, kad Milei reikėtų stoti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Mergina, kartu su mokslo draugais dar ir dirbusi kolūkyje, neišsigando stojimo konkursų, nelengvos aktorės dalios.
Jos atkaklumas ir drąsa pasiryžti gyvenimo iššūkiams jau tuomet rodė, kad ši jauna mergina skirta scenai. Nemačiusi nei vieno spektaklio, ateities aktorė užsispyrė išvažiuoti į Vilnių. Prasidėjo būsimos legendos scenos dienos.
„Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė“
M.Šablauskaitei Kauno dramos teatras tapo vienintele, ilgamete darboviete. Po studijų ją į Kauną pakvietė režisierius Jonas Jurašas. Nors ir buvo siūlymų grįžti į Vilnių, aktorė visą gyvenimą liko Kauno teatre sakydama: „Aš visiškai ištikima Kaunui.“
Moteris 54 metus dirbo aktore (iki 2021 metų pabaigos), o 20 metų derino aktorystę, vadovaudama teatro aktorių trupei.
Pirmasis Milės vaidmuo buvo R.Rolano pjesėje „Meilės ir mirties žaidimai“. Tačiau jos vardą publika labiausiai atpažįsta iš legenda tapusio spektaklio Keturakio „Amerika pirtyje“. Kauno dramos teatre jis buvo pastatytas 1975 metais, vėliau atnaujintas, bet nuo pat pirmosios premjeros Agotos personažą vaidino M.Šablauskaitė.
Spektaklio režisierius V.Lencevičius leido improvizuoti, kurti, tad kūrybinis procesas buvo smagus. „Amerika pirtyje“ buvo vaidinama scenoje 40 metų, suvaidinta 800 spektaklių.
M.Šablauskaitė teigia, jog dėl gerų emocijų niekad nesigailėjo aktorystės iššūkių – nei sudedamų lovų gastrolėse, nei fizinio krūvio: „Kartą prieš spektaklį buvau taip užkimusi, kad, ištarus pirmąją frazę, kolegos iš juoko vos begalėjo toliau vaidinti, o žiūrovai manė, kad Agotukas ir turi bosinti“.
Nepaisant to, M.Šablauskaitė neslėpė: „Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė, uždėjęs savotišką antspaudą publikos, kai kurių režisierių akyse. Galbūt jaunystėje būčiau turėjusi daugiau draminių vaidmenų, kurie mano biografijoje pasipylė daug vėliau…“
Aistros kaina
Spektaklis „Kėdės“ (rež. L. Zaikauskas) tapo jos karjeros lūžiu, o M.Šablauskaitė nuo Agotos veikėjos perėjo ir į tragiškus, rimtus personažus. Aktorė dėkinga likimui už visus jai skirtus vaidmenis. Jai teko dirbti su tokiais žinomais Lietuvos režisieriais kaip J.Vaitkus, G.Padegimas, A.Lebeliūnas, G.Varnas.
Už vaidmenis spektakliuose „Nekalti“ ir „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ aktorė buvo įvertinta prestižiniais apdovanojimais – „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir „Fortūna“.
Visi vaidmenys reikalavo didelio darbo ir didžiulio atsidavimo – tokio, kuris atima jėgas, bet tuo pačiu užpildo širdį neapsakoma pilnatve.
„Mano senstančios Auklės („Donja Rosita arba Gėlių kalba“) neregimos, tramdomos ašaros draskė ne mažiau nei balsi rauda. Po spektaklio jausdavausi tuščia, lyg išskaptuotu vidumi...“, – pasakojo aktorė.
Dėl didelio krūvio, atsidavimo visu šimtu procentų aktorei yra tekę ir atsidurti ligoninėje. „Buvau darboholikė. Dirbau, laksčiau, savęs negailėjau, – yra prisipažinusi, – „bet vaidmenys, spektakliai mane ir atgaivindavo, iš karto jėgas atgaudavau.“
Aktorės pašaukimo galia
Didžiausias komplimentas aktorei būdavo tada, kai žiūrovai ar artimieji po spektaklio sakydavo: „Tu turbūt savais žodžiais pasakei.“ Ši frazė atspindi M.Šablauskaitės meistriškumą – kai pjesės žodžiai suskamba lyg iš širdies sklindanti kalba.
Šis sugebėjimas nebuvo paprastas atsitiktinumas. M.Šablauskaitei gyvenimo ir žmonių stebėjimas buvo didžioji mokykla, leidusi ne tik atkartoti, bet ir įkūnyti tikrovę scenoje. Važiuodama troleibusu ar stebėdama vaikus kieme, ji rinkosi iš gyvenimo personažų kaip iš sandėliuko – viskas užfiksuota, viskas laukdavo tinkamo momento, kad atgimtų pakilus uždangai.
Aktoriaus profesija, pasak teatro legendos, yra išskirtinė ir nelengva: pajauti personažą, arba ne. Jai sekdavosi „įlįsti“ į pjesėje išrašytą žmogų. Be to, pasak M.Šablauskaitės, tikras aktorius vaidina ne dėl laurų ar pinigų, o dėl žmonių, publikos.
Paskutiniai aktorės premjeriniai spektakliai buvo „Sombras“ pagal F.G.Lorcos ir L.Pirandello kūrinius (rež. G.Varnas), A.Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ (rež. G.Padegimas).
Šiandien teatro gyvenimą stebėdama iš šalies, aktorė džiaugiasi šeimos rūpesčiu – sūnaus Kęstučio ir anūkės Agnės dėmesiu ir linki: „Būkime turtingi dvasiškai. Nedarykime vieni kitiems blogo. Kurkite su noru, su džiaugsmu. Kas pradėta, tas tegul būna užbaigta.“
NKDT informacija
