– 80 metų. Jums pačiam ši sukaktis – šventė?
– Buvo tokia daina, ten skambėjo Balio Sruogos eilėraščio žodžiai „Mano sieloj šiandien šventė, Skambink, sese, dar linksmiau!“. Gal ir gerai, kad tas gimtadienis, gražu, aišku, bet paklausčiau aš jūsų, kokia ten šventė, kai 80 sueina?
Suprantu, kad visiems įdomu. Kiek jam ten metų? A, 80 ir dar gyvas! Bet man nebelabai ir svarbu, – ar 80, ar 60 būtų, ar kokie 90. Kai įžengi į kažkokią finalinę tiesiąją, laikas ima eiti kitaip.
Kažkada, kai buvau jaunesnis, bandžiau išsiaiškint, ar tas mūsų akumuliatorius, kurį mes kiekvienas atsinešam su savimi, ar jis per gyvenimą išsikrauna, ar galima jį papildyti, pratęsti jo veikimą? Į šį klausimą atsakymo neradau.
Manau, kad labai daug lemia žmogaus prigimtis: iš vienų tas akumuliatorius reikalauja iškrovų, trumpų sujungimų, kiti mūsų vienoda srove iš prigimties įkrauti. Mano akumuliatorius sulig išėjimu iš teatro truputį išsikrovė.
– Jubiliejaus proga rankose laikote ir naują teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Smėlio pilys“. Joje surinkta daugybė įdomios medžiagos apie jūsų vaidmenis, tekstus, laiškus. Kas jums yra smėlio pilys?
– „Smėlio pilys“ – tai mano pasiūlytas pavadinimas. Dar kai buvau vaikas, labai mėgau statyti smėlio pilis. Aktoriai dažnai arba nesubręsta ir lieka vaikais visą gyvenimą, arba vėliau suvaikėja. Juokaudamas sakau, kad aš kaip vaikas, kuris visą gyvenimą statė pilis. Nes tos pilys man – kaip teatro spektakliai. Spektakliai, kurie būna čia ir dabar, šią akimirką. Nes spektaklis pasibaigs ir jo nebeliks – antrą kartą to paties juk nepakartosi net ir turėdamas geriausių norų. Kaip kad smėlio pilis sugrius išdžiovinta saulėje, smėlis tiesiog subyrės ir teks statyti iš naujo.
– O tas sugriuvimo procesas jus patį labiau žavi ar vis dėlto apima koks nors praradimo jausmas?
– Labai žavi. Metams bėgant net pripranti, kad tavo darbai ateityje neišliks, kad tu vaidini čia ir dabar. Aišku, gal koks kritikas recenziją apie spektaklį parašys, gal fotografas kokį kadrą kitą padarys, tačiau tai nebus tas pats. Akimirka scenoje niekada nepasikartos, o tai ir yra didžiausias teatro žavesys.
Apskritai, geriau pagalvojus, tai teatro žmonių veikimas yra beprasmis. Vienintelė prasmė – nei rankomis apčiuopiama, nei pinigais įkainojama – tai, kad žiūrovas pastebės vaidinimą, jei liks jo sujaudintas, jei spektaklis paveiks jo širdį ir protą.
– Imtis veiklos kaskart žinant, jog tai – laikina, turbūt reikia daug valios. Kaip nepasiduoti? Kaip jūs kaskart įsikvepiate? Kaip tą energiją kaupiate?
– Kai buvau jaunesnis, bandžiau atrasti įkvėpimo formulę. Jei sykį kas pasisekdavo, bandžiau daryti tą patį, kartoti dalykus: keldavausi ta pačia koja, ta pačia veikla užsiimdavau, bet, va, ne visuomet tai pasiteisindavo.
Kartais per dieną stengdavausi savęs neišbarstyti, kaupdavau jėgas spektakliui, tačiau kai reikdavo tos energijos, tas degimas taip ir neįvykdavo – šlapias malkas kurk nekūręs, nedega ir viskas. Ir atvirkščiai – kartais per dieną nusilakstydavau ir atrodydavo jau nieko nebeišeis, bet ateini vaidinti ir naujas kvėpavimas įsijungia. Galiausiai supratau, kad specialiai tam ruoštis nereikia. Svarbiausia nusiteikti kūrybiškai.
– Turite kokių savų ritualų, kuriuos atlikdavote prieš lipdamas į sceną?
– Visi mes bandėm ieškoti, eksperimentuoti. Iš Pietų buvau net atsivežęs kažkokio augalo sėklų, kurios neva stimuliuodavo organizmą. Jas valgyti reikėjo. O kai kurie kolegos galvojo, kad aš čia narkotikus vartoju. Nežinau net ar tos sėklos padėdavo, akivaizdaus rezultato užfiksuoti nepavyko. Bet tikėjau ir tiek.
O šiaip jokių ypatingų ritualų neturėjau. Kai žengiau pirmus žingsnius teatre, bandžiau save apsaugoti nuo bet kokių buitinių dalykų. Nors dažnai įvykdavo atvirkštinis procesas – kuo labiau stengdavausi atsiriboti nuo aplinkos, tuo ji labiau įtraukdavo.
– Palikote teatrą prieš gerus pusantrų metų. Nepasiilgstate jo?
– Ne. Teatre nebedirbu, nes vieną dieną nusprendžiau, kad viskas: nebereikia, nebenoriu, nebegaliu. Nebeturiu tos energijos, kad galėčiau kažką atiduoti. O aktorius visada privalo kažką atiduoti, antraip jo darbas netenka prasmės. Apskritai, žodyje „atiduoti“ yra visa egzistencijos prasmė. Jei ką nors per gyvenimą sukaupei, ką nors įgijai, jei turi kuo pasidalinti – tiesiog privalai atiduoti. Tik taip būsi laimingas.
Ar dar myliu teatrą taip, kaip visą gyvenimą mylėjau? Ne. Meilė baigėsi. Dabar liko tuštuma, nulis, niekas, kaip sako jogai.
Būna, prisimenu tą teatro gyvenimą, pagalvoju, tačiau mano širdy teatro nebėra. Ir nei liūdna, nei skauda dėl to. Nepaisant to, kad esu šiek tiek romantikas, gyvenimą priimu realiai ir viską puikiai suvokiu. Gal todėl neišgyvenu dėl to, kad yra būtent taip ir ne kitaip.
Prieš metus aš dar mylėjau teatrą, o šiandien ta meilė iškeliavo, jos nebėra. Juk būna – myli žmogų ir staiga vieną gražią dieną imi jo nebeapkęst. Na, juk būna taip, tiesa? Ir kodėl taip atsitinka? Kas kaltas – tu pats ar aplinkybės? Nesuprasi. Aš tiesiog konstatuoju faktą. Net užeiti į teatrą nebesinori, nebeliko to virpulio.
– Ir kaip žiūrovas į spektaklius nebenorite eiti?
– Ne. Kartais dar nueinu, žinoma, bet šiaip nebenoriu. Į teatrą reikia eiti, jei jį myli. O aš jo nebemyliu.
Nesu iš tų niurgzlių, kurie teigia „o mūsų laikais buvo kitaip“, mane džiugina, kad teatre yra daug nuostabaus, talentingo jaunimo. Jaunimo, kuris myli teatrą ir tai daro ne dirbtinai.
Teatras, kuris ateina kartu su jaunais žmonėmis – bus kitoks, nei tas, kuriame gyvenome ir kūrėme mes. Ir labai gerai, juk turi būti judėjimo procesas. Gaila tik, kad vis daugiau aktorių susigundo kinu, televizija, filmuojasi serialuose vien dėl to, jog tai labiau apsimoka. Toks požiūris gadina profesionalumą.
– Dažnai sutinkate tokių, kurie aktorystę sveria klausimu „Ar apsimoka“?
– Pasitaiko. Vienareikšmiškai norėčiau apsaugoti teatrą nuo tokių žmonių, kurie į jį eina dėl merkantilinių priežasčių. Tik meilė teatrui, o ne išskaičiavimas gali garantuoti sėkmę. Jei darai tai, kas patinka, kuo mėgaujiesi, tai anksčiau ar vėliau tau vis tiek pasiseks.
Žinoma, pasisekti gali ir dėl kitų priežasčių, sėkmė gali tiesiog lydėti. Mane sėkmė lydėjo ne todėl, kad jos vaikiausi ar nėriausi iš kailio norėdamas ją pagauti. Vis sakau, bet tuo šventai tikiu – sėkmė ateina per meilę.
Aišku, šiek tiek lemia ir tavo fizika, kinui reikia tam tikro tipažo, o jei jį atitinki, dalis sėkmės jau garantuota. Nors būna ir kad talentingas aktorius, puikiai vaidina, bet sėkmė nepabučiuoja ir neina korta nors tu ką. Aš dirbau nemažai, nebuvau tinginys, negaliu savęs priskirti šiai kategorijai.
– Kalbėdamas vis pabrėžiate meilės teatrui svarbą. Kaip jūs ją pajutote ir kada supratote, kad ją jaučiate?
– Ta meilė prasidėjo dar mokykloje. Jau net nepamenu, kelintoje klasėje buvau, bet metams bėgant man vis labiau ėmė patikti teatras. Įstojau į mokyklos dramos būrelį, vaidindavau – ir man taip patikdavo!
Mokiausi Pasvalyje, o laikui bėgant su vaidinimais ėmėm gastroliuoti, su keliais spektakliais apvažiavom Lietuvą. Išvykdavom autobusu, dardėdavom mažais dulkėtais keliukais, visur dulkės, mes kratomės, bet kaip man patikdavo!
Nebenorėjau būti nei poetu, nei rašytoju, o pradžioje buvo tokių minčių. Kartą pasiėmiau popieriaus, pieštuką, nuėjau į pušynėlį Pasvalyje ir galvojau – kursiu eilėraštį. Galvojau galvojau ir nė žodžio neparašiau, tai kokia ten poezija... man tuomet gal 15 metų buvo.
Bet paskui kažkaip surezgiau tas mintis, sukurpiau kažką, sudėliojau ir nusiunčiau į Pasvalio laikraščio redakciją. Žinoma, jie nespausdino, matė, kad iki poezijos ten toli, bet tuo metu buvau labai užsidegęs būti rašytoju – juk mėgau knygas, man patiko skaityti.
Tačiau taip ir netapau, teatras mane patraukė labiau. Tuomet supratau, kad mano ateitis aiški – noriu mokytis konservatorijoje.
– Norai buvo dideli, tačiau vis dėlto po mokyklos nusprendėte mokytis fizikos. Kodėl?
– Tėvas buvo inžinierius ir labai neigiamai nusistatęs prieš artisto profesiją. Artistus vadindavo čigonais, girtuokliais, paleistuviais – visokių negražių žodžių apie juos rasdavo.
O mokyklą aš baigiau gerai, su medaliu, nereikėjo man stojamųjų egzaminų laikyti. Todėl net negalvojęs per daug nusiunčiau dokumentus studijuoti fiziką ir buvau priimtas.
Pasvalys – Lietuvos pakraštyje, tuomet sudvejojau, ėmiau svarstyti, kad gal tas teatras ne man vienam patinka, kad daug tokių norinčių iš visos Lietuvos pilna. Ir kažkaip neišdrįsau pabandyti.
– Tad kaip nutiko, kad teatras vis dėlto nusvėrė meilę fizikai?
– Čia jokio balansavimo nebuvo. Visiems iš šalies atrodė, kad fizika ir teatras – nesuderinami dalykai. Tačiau dar mokykloje įsimylėjau teatrą ir ta meilė niekur nedingo. Iš tiesų ji tik augo, net tada, kai įstojau mokytis fizikos. Vis nerasdavau sau vietos, vis galvojau apie teatrą, vis į spektaklius eidavau, žiūrėdavau, kaip kas vaidina, ir žavėdavausi.
Galų gale ketverius metus atsimokęs fizikos nutariau, kad reikia išbandyti ir įsitikinti – juk gal aš net talento neturiu? Maniau, viskas, užteks save griaužti, reikia kažką daryti.
Vasarą buvo stojamieji, laikiau egzaminus. Labai blogai pasirodžiau, bet mane priėmė. Matyt, dėstytoja pagalvojo, kad šitas tipas kažkoks neaiškus, buvo įdomu, ko čia iš fizikos sugalvojau lįsti į teatrą, galvojo, kad gal kažkas įdomaus gali išeiti.
– Kaip jums sekėsi suderinti dvi, rodos, labai skirtingas specialybes. Su kokias iššūkiais teko susidurti?
– Pradėjau studijuoti teatrą ir metus mokiausi ir ten, ir ten. Egzaminų padvigubėjo. Fizikos studijose buvau apgadintas loginio mąstymo. Uždavinio sprendimas yra atsakymas į klausimą „kodėl?“, todėl kai tapau aktoriumi, man svarbiausia būdavo ne personažą pavaizduoti, ne kokį nors charakterį, man svarbiau buvo atsakyti į klausimą, kodėl jis toks, kodėl jis taip elgiasi, kodėl taip ir ne kitaip.
Tas atsakymas „kodėl“ mane atvedė į tai, kad po ketverių metų pradėjau dirbti su režisieriumi Henriku Vancevičiumi. Vienas pirmųjų spektaklių, kur vaidinau buvo Jeano-Paulo Sartre‘o „Altonos atsiskyrėliai“, kas tas egzistencializmas – tada ir supratimo neturėjau.
Pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl tas personažas toks užsidaręs – visi tie dialogai nežinant egzistencializmo filosofijos man buvo nesuprantami. Egzistencializmo filosofija buvo vadinama buržuazine, tarybiniam žmogui netinkama filosofija, nebuvo nei vadovėlių dar. Pradėjau studijuoti absurdo filosofiją, skaičiau prancūziškai. Galiausiai man tapo aišku, apie ką autoriai kalba, jie literatūrą ir dramaturgiją naudojo kaip iliustracijas savo filosofijai.
Staiga man viskas tapo aišku, o tada ir vaidinti kitaip ėjosi. Spektaklis tapo labai lankomas, visi norėjo tą spektaklį pamatyti. Pradėjau gaudytis teatre.
– Kurie vaidmenys šiandien jums pačiam brangiausi?
– Žiūrovų ir mano paties vertinimai kiek kitokie. Turėjau keletą vaidmenų, kurie man buvo artimi. Juos pajutau, juos jutau, jie mane savotiškai įkvėpė. Labai įsiminė Henriko Vancevičiaus spektaklis „Altonos atsiskyrėliai“, Algirdo Latėno „Aprengėjas“, Raimondo Banionio „Susitikimas“, kur su Donatu Banioniu vaidinome Bacho ir Hendelio susitikimą, kurie realiame gyvenime niekada nebuvo susitikę. Man labai patiko su Banioniu vaidinti.
O kine... „Niekas nenorėjo mirti“ – man kaip pirma meilė, labiausiai įsirėžė į atmintį. „Karaliuje Lyre“ Edmundą vaidinau, ne per didžiausias vaidmuo, bet patiko darbo procesas – režisierius Kozincevas mums davė visišką laisvę, aptarėm, ką mes čia darysim, kokie personažai, bet jis leido interpretuoti.
– Jei prisimintumėte pirmuosius vaidmenis – koks jausmas buvo žengiant į sceną?
– Buvom laimingi, kad pakliuvom pas Vytautą Žalakevičių – jis labai talentingas režisierius. Pirmasis vaidmuo jo filme „Niekas nenorėjo mirti“ man buvo labai brangus, tai laikais pakliūti į kiną apskritai buvo nesvietiška laimė.
Šiandien filmas kritikuojamas, kad neteisingai parodė istoriją. Žinoma, kad supratom, jog istorija ne visai tokia, tačiau tuomet žiūrėjom tik iš savo taško, buvo svarbu suvaidinti savo vaidmenį, kurį pateikė režisierius ar scenaristas, o visa kita...
Filmas tapo žiūrimiausiu Sovietų Sąjungoje, mes išgarsėjom, mus pradėjo kviesti kitos studijos. Man prasidėjo gyvenimas tarp teatro ir kino. Kiekvienais metais kažkur pasifilmuodavau, tačiau teatro niekad nepalikau.
Esu iki šiol įsitikinęs, kad jei artistas nori išlaikyti formą – jis turi dirbti teatre. Aktorius yra teatro sugalvotas ir pagimdytas reiškinys. Kaip vaikai turi rūpintis savo tėvais, taip ir artistas turi niekada neužmiršti teatro, nes teatre yra tikroji aktorių mokykla. Tai reikalinga kaip sportininkui treniruotė – tai pastovus lavinimas toje profesijoje. Laikiausi principinio nusistatymo – nepalikti teatro ir nesusivilioti kinu.
– Kine sukūrėte ne vieną vaidmenį, filmavotės turbūt daugiau nei vaidinote teatre. Pats save laikote labiau kino ar teatro aktoriumi?
– Teatro. Būtent jis yra didžioji mokykla. Kinas naudojasi tavimi, tavo fizika, tavo vidumi. Jis pasiima tai, kas jam reikalinga, o kita jam nerūpi. Tam, kad aktorius tobulėtų, jam reikia treniruočių, o jas duoti gali tik teatras. Kine tam tikra prasme vaidinti nereikia, svarbu elgtis kuo natūraliau, kine negalima vaidinti. Ilgainiui nelavinami įgūdžiai atbunka, o jei dar aplanko sėkmė – dažnas užmiega ant laurų.
Ir savo sūnui, vienas iš mano bernų baigęs teatrinį, sakiau: Gediminai, dirbk teatre. Bet šiuolaikiniam jaunimui tai sunku padaryt. Gerai, jei kuris pakliūva pas gerą režisierių, į gerą teatrą, tačiau visi ieško serialų, filmų – ten ir moka geriau. Sūnus išvažiavo į užsienį, dirba Londone, pasidavė visai tai bangai.
– Užsiminėte apie sūnus, jų turite tris. Kaip su jais sutariate? Palaikote artimą ryšį?
– Oo, taip. Jaunėlis Mindaugas dar gyvena su manimi, su juo bendrauju kasdien. Vidurinysis Gediminas gyvena Londone, turi šeimą, londonietę žmoną, dukrą, kuriai neseniai suėjo treji. Ji labai daug čiauška, bet aš nieko nesuprantu, nes ji kalba angliškai. Lietuviškai moka pasakyti tik „skanu“. Turiu penkis anūkus, dar keturi – vyriausiojo sūnaus Vytauto. Jis baigė mokslus Amerikoje, grįžo į Lietuvą ir netoliese gyvena.
Vaikai dažnai aplanko. Turime sodybą prie Molėtų, tai vasarą ten daugiau laiko praleidžiame. Patinka man kaimas, atrodo, kad gyvenimas kaime visai kitaip formuoja žmogaus dvasią.
– Esate sakęs, kad jums gyvenimas buvo labai dosnus davęs žmoną, šiandien jau šviesaus atminimo aktorę ir dainininkę Eugeniją Bajorytę. Kokia ji išliko jūsų atmintyje?
– Daug ji savybių puikių turėjo, buvo gera, atsidavusi, mylinti, graži buvo – o tai vyrams irgi labai svarbu. Eugenija labai mylėjo vaikus – šis bruožas labai daug nusako. Vis dar pagalvoju, kaip simboliškai užsimezgė ryšys tarp mūsų, juk susipažinome kartu filmuodamiesi filme „Jausmai“. Čia tas pavadinimas kaltas. Vėliau kartu ir scenoje pasirodydavom – ji Georgijaus Sviridovo dainas dainuodavo, aš – Antono Čechovo apsakymą „Nuobodi istorija“ skaičiau.
Šiaip tikrai galvoju, kad man gyvenime labai pasisekė. Nežinau, kodėl taip Dievas man buvo maloningas, bet davė ir gerą žmoną, gerus vaikus, gerą profesiją.... Durniams sekasi.
