– Agnės Marcinkevičiūtės filme „Vardas tamsoje“ pagal Renatos Šerelytės romaną sukūrėte užverbuoto mokytojo vaidmenį. Kokį įspūdį paliko galutinis filmo rezultatas, kurį išvydote per premjerą?
– Kadangi daug žinau apie filmo kūrimo procesą, mane maloniai nustebino filmo lygmuo. Neužmirškime, kad tai režisierės debiutas, o rašytojos R. Šerelytės medžiagoje, nors ir dėkingoje kinui, yra daug pagundų pasiklysti ar pamesti mintį – taikliai išrašyti herojai, aplinka.
Šis, vienos rimčiausių mūsų laikų Lietuvos prozininkių, pasirodymas kine – sveikintinas. R.Šerelytė turi savitą braižą ir sugeba kalbėti aktualiomis temomis neprikišamai, neplokščiai, nedeklaratyviai.
Filmavimo metu man atradimu tapo puikus operatorius Feliksas Abrukauskas – jo profesionalumas tiesiog neįtikėtinas, jam nebuvo neįmanomų dalykų! Kai matai, kokios talentingos jaunos pajėgos ateina į mūsų kiną – negali nesidžiaugti.
 |
| Filmo kūrėjų nuotr./Gediminas Storpirštis ir Deimena Drąsutytė filme „Vardas tamsoje“ |
– Kaip jūs pats sau, šįkart neigiamas personažas, žiūrėjotės ekrane?
– Paliksiu vertinti žiūrovams. (Šypsosi) Šis pasiūlymas vaidinti man iš tikrųjų buvo netikėtas, gyvenime negalvojau, kad reikės tokį žmogų kurti. Bet jeigu tarp mūsų yra ar buvo tokių žmonių, kodėl apie tai nekalbėti?
– Kalbant apie lietuvišką kiną – kokius pokyčius jame įžvelgėte, vėl sugrįžęs į filmavimo aikštelę?
– Jis teikia labai daug vilčių. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra surinkti labai geri dėstytojai, kurie anksti pažadina jaunų kūrėjų individualumą, savitą požiūrį ir į pirmuosius darbus jie ateina pakankamai profesionalūs. O jaunystės entuziazmas ir energija stumia naujus projektus į priekį.
Kultūra nėra tik laisvalaikis, kuris tapatinamas su sėdėjimu prie televizoriaus, kai nereikia nieko galvoti, nes labai daug galvojama darbo metu – tarsi galvojimas būtų kenksmingas smegenims. Ar tikrai mūsų valdžios žmonės atprato mąstyti?
Tiek vaidybiniai, tiek dokumentiniai lietuviški filmai yra sulaukę tiek prizų ir įvertinimų, kad tiems žmonėms, kurie skirsto pinigėlius, iš tikrųjų yra apie ką pagalvoti.
Labai norėtųsi, kad mūsų valdžios žmonės pakeistų savo požiūrį į kultūrą. Kultūra nėra tik laisvalaikis, kurį jie tapatina su sėdėjimu prie televizoriaus, kai nereikia nieko galvoti, nes labai daug galvojama darbo metu – tarsi galvojimas būtų kenksmingas smegenims. Ar tikrai mūsų valdžios žmonės atprato mąstyti? Galbūt laikas suvokti, kad kultūra yra šalies ideologija? Nuo tų kalbų, kurių jie patys nebesupranta, vertėtų kartais atitrūkti ir ateiti pasižiūrėti kokį meno kūrinį.
– Kaip, pavyzdžiui, Jaunimo teatre pasirodžiusį naują Algirdo Latėno režisuotą spektaklį „Trys mylimos“ pagal Žemaitės kūrybą, kuriame vaidinate ir jūs. Kuo Žemaitė, jūsų akimis, aktuali šių dienų žmogui?
– Mes turime labai daug stereotipų – Žemaitė, valstiečių rašytoja. Tiesą sakant, su panašia nuostata ir aš ėjau į pirmąsias repeticijas. Bet kai išgirdau, kaip aktoriai pjesę skaito skirtingomis tarmėmis, pradėjau visai kitaip ją girdėti. Staiga supranti, ką mes turime, kas glūdi mūsų kalbos turtuose, kas yra ta kalba, šalis, kultūra, kuo mes skiriamės nuo kitų tautų.
A.Latėnas – vienas Tarmių metų iniciatorių – į pačią istoriją pasižiūrėjo plačiau. Kai sužinai, kad ta pati Žemaitė rengė savo kūrybinius vakarus, kad surinktų lėšų pirmajam Seimui ar išėjusi į laukus skaitydavo Šekspyrą – supranti, kad ne tokia ji varguolė buvo. Net toks modernistas kaip Jonas Mekas kalbos mokėsi būtent iš Žemaitės. Taigi gal ir verta prikelti šią autorę ir kitaip į ją pasižiūrėti. Meno priedermė – nuvalyti dulkes nuo to, kas svarbu.
Tai buvo viena sunkiausių premjerų, bet žiūrovai po spektaklio iš salės išėjo ne tik kelis kartus nusijuokę, bet ir išsinešė tam tikrą šviesą. O juk tikrai nedaug yra vietų, kur tave gali iš esmės supurtyti. Alpinistas Vladas Vitkauskas kitą dieną po spektaklio paskambino ir pasakė, kad seniai buvo tokiame spektaklyje, iš kurio išsinešė tiek daug šviesos.
– Nijolei Narmontaitei, Neringai Varnelytei ir kitiems aktoriams, kurie vaidina šiame spektaklyje, tarmė yra artima nuo vaikystės, o koks jūsų – tikro vilniečio – santykis su tarme?
– Taip, gimiau ir užaugau Vilniuje, tik iki mokyklos turėjau kaimą Suvalkijoje. Todėl iš tiesų aš mažiausiai kalbu tarmėmis šiame spektaklyje, nes tarmė man nėra prigimtinis dalykas. Tačiau vis tiek tarmės mane inspiruoja ir nesąmoningai veikia, meno kerai priverčia sugrįžti į vaikystę. Menas, ko gero, ir yra tam, kad žmogus vėl susitiktų su savimi.
 |
| Rūtos Strakšaitės nuotr./Festivalio „Tai – aš“ koncertas, skirtas poetui Marcelijui Martinaičiui |
– Save atrasti bei geriau suprasti padeda ir dainuojamoji poezija. Šiandien kaip meno vadovas ir bardas galite pasidžiaugti išaugusiu tarptautiniu dainuojamosios poezijos festivaliu „Tai – aš“, kuris sujudina visą Lietuvą bei lietuvių bendruomenes užsienyje.
– Šis festivalis – unikalus, nes mes pakeliame didžiulę jaunimo bangą. Jaunam žmogui prasimušti pro visą informacijos laviną yra sudėtinga, todėl jaunus menininkus reikia auginti, jiems padėti, o kai kurie jų jau užaugo ir tapo stipriais kūrėjais.
– Vienas jų – jūsų sūnus Ainis Storpirštis – šių metų festivalyje koncertavo su savo neseniai įkurta grupe „Vandenynas“. Atrodo, jam puikiai sekasi įsitvirtinti tiek teatro, tiek muzikos scenoje...
– Jis yra nepaprastai darbštus, matyt, sėkmingai save atradęs šiame kelyje – jis kasmet stiprėja kaip kūrėjas, nevengia išbandymų, eksperimentų – tai jaunystės požymis, kuris yra sveikintinas, nes taip įgyjama svarbi patirtis. Muzikinėje sferoje jis jau turi nemažai patirties. Su Vidu Bareikiu jie koncertavo dvejose grupėse, dabar jis turi savo grupę, mėnesio gale įvyks „Velnio nuotakos“ premjera, kur jis dainuos Pinčiuką, o dar atnaujinome ir mūsų bendrą koncertavimą.
Man džiugu, kad jis turi muzikinį skonį, atranda savo savo braižą – jo dainų nesumaišysi su kitų. Svarbu dar ir tai, kad jis pats rašo tekstus, priešingai negu aš. Kalbant apie mūsų dviejų bendradarbiavimą, mes tiek teatro, tiek muzikos scenoje susitinkame kaip lygiaverčiai partneriai. O gal kada nors susitiksime ir kine... (Nusišypso)
 |
| Gediminas Storpirštis |
