Pjesės autorius – garsus šių dienų turkų dramaturgas Tundžeras Džiudženoglu, kuris rugsėjo 24 d. atvyks į Panevėžį ir susitiks su visuomene. „Lavinoje“, savo vienoje žinomiausių pjesių, T.Džiudženoglu skrodžia baimės pavidalus, baimės įtakas asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui.
Rugsėjo 7 dieną ir 24 dieną šį spektaklį vis dar galite pamatyti Juozo miltinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų atlieka aktorius Jonas Čepulis, su kuriuo ir kalbamės apie premjerą bei aktoriaus kelią.
– Kaip tavo gyvenime atsirado teatras? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo dar mano kaimo mokykloje, esu iš Anykščių rajono. Dalyvaudavau įvairiuose teatralizuotuose minėjimuose, mokykliniuose spektakliuose, skaitovų konkursuose. Anykščiuose lankiau šviesaus atminimo Vytauto (Vytelio) ir Galinos Germanavičių teatro studiją, taip ir „užsikabinau“. Dvyliktoje klasėje pradėjo nelabai sektis moksluose, tai dar Vytautas Germanavičius patarė, kad stočiau į režisūrą ar aktorinį, nes „ten užteks keletą knygų paskaityti, daug mokytis nereikės“. Nuvažiavau į stojamuosius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, praėjau visus turus ir galiausiai įstojau į Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio vadovaujamą aktorių-lėlininkų kursą.
– Kodėl būtent teatras? Kas tau yra svarbiausia teatre?
– Man teatras, buvimas teatre – tai savęs tobulinimas, savo kūno, vaizduodės lavinimas. Manau, teatras vis dar yra reikalingas, nes jis turi didžiulę jėgą, teatras gali keisti žmones ir aplinką. Teatras – ne tik pramoga. Žiūrovas tuo pačiu metu vertina ir gali, sąmoningai ar ne, imti kopijuoti elgesį matytą scenoje. Dėl to aš, kaip aktorius, jaučiu didelę atsakomybę būdamas scenoje. Taip pat teatras mane traukia, nes čia gali būti bet kuo, nuolatos persikūnyti, keistis, tobulėti. Teatras – tai savęs ir mus supančios aplinkos pažinimo-lavinimo laboratorija.
– Kaip atsidūrei Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre?
– Baigęs studijas sužinojau, kad Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ieško jaunų aktorių, sudalyvavau atrankoje ir pradėjau dirbti šiame teatre. Juokingiausia buvo tai, kad dar tais pačiais metais į Juozo Miltinio dramos teatrą statyti spektaklio „Katės namai“ atvyko Vitalijus Mazūras, nuo lėlių taip ir nepavyko pabėgti (šypsosi).
– Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias kėlė emocijas?
– Tai buvo Arvydo Lebeliūno spektaklis „Meilės eliksyras“ pagal P. Šeferį, vaidinau kartu su dar penkiais aktoriais pagrindinės herojės „šešėlį“. Nors vaidmuo antraplanis, vien pasirodymas scenoje, darbas su režisieriumi kėlė azartą, atrodė taip nauja.
– Šiuo metu repetuoji spektaklį „Lavina“, kuriame atlieki vieną pagrindinių vaidmenų. Kuo spektaklio medžiaga įdomi tau pačiam ir kuo spektaklis gali būti įdomus žiūrovui?
– Man patinka, kad režisierius yra reiklus, aiškiai formuluoja tai, ko jis nori, tikisi iš aktoriaus. Linas Marijus Zaikauskas logiškai, kryptingai valdo visą procesą. Man repeticijos – tai pamokos, kurių metu aš daug ką sužinau. Žinoma, tai sunku, nes Zaikauskas siekia tikslumo, neina į kompromisą. Repeticijos reikalauja daug jėgų, tiek fizinių, tiek ir psichologinių, tačiau dėl to kyla azartas, ambicijos, aš mokausi.
Medžiaga įdomi dėl plėtojamos baimės temos, nes baimė – vienas dažniausiai mus aplankančių jausmų. Baimė kartais priverčia žmones judėti į priekį, keistis, tobulėti, bet kartu baimė paralyžiuoja, graužia žmogų iš vidaus ir jį naikina. Nuolatinė kova su savo baimėmis – tai tobulėjimo kelias. Man svarbiausia pjesėje yra tai, kad joje autorius atskleidžia, kaip baimė keičia žmogų, kaip ji gali sugniuždyti individą. Baimė manipuliuoja žmogumi, tačiau taip ir žmogus gali manipuliuoti savo ir kitų baimėmis...
– Gyveni premjeros nuotaikomis. Kaip pavyksta prisijaukinti naujus vaidmenis?
– Tai kad tų vaidmenų ne per daugiausia ir buvo. Dabar, pasikeitus teatro vadovui, jų turiu daugiau. Šiuo metu sunku ir lengva-gera, savotiškas iššūkis, kurio ilgai laukiau. Režisierius nesileidžia į kompromisą, tenka priimti, sutikti su jo logika (šypsosi). Bet jis savo logiką įrodo ir jo iškelti uždaviniai, tampa mano paties uždaviniais sau pačiam. Mes siekiame bendro tikslo.
Kiekvienas vaidmuo – tai iššūkis, todėl norėčiau gauti kuo skirtingesnius vaidmenis.
– Kaip įsivaizduoji artimiausius metus savo kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?
– Norėčiau kuo daugiau skirtingų, kokybiškai sukurtų vaidmenų.
– Su kokiomis problemomis šiandien tenka susidurti jaunam aktoriui?
– Tikriausiai vena svarbiausių – tai pragyvenimo klausimas, finansiniai, žemiški dalykai (šypsosi). Nes, atrodo, kad įmanomi tik kraštutinumai – vadinamoji „chaltūra“ arba skurdas. Aktoriaus duona – itin sunki, ypač kai pradedi siekti tam tikro stabilumo asmeniniame gyvenime.
– Kas tave labiausiai trikdo ir žavi šiuolaikiniame teatre? Kokie tavo pastarojo laiko stipriausi teatriniai įspūdžiai?
– Kiek domiuosi, žinoma, reikėtų daugiau, šiuolaikiniame teatre prapuola tikrumo momentas ir taip neatsiranda viso spektaklio metu, dažnai jame nėra subalansuotumo, visko perkraunama, nėra prasminio-dinaminio balanso. Dėl to pakankamai kritiškai žvelgiu į šiuolaikinį teatrą. Tikiuosi, kad tai laikina.
O stiprų įspūdį paliko prieš metus Rusų dramos teatre matytas Rolando Atkočiūno „Zoikos butas“ pagal Michailą Bulgakovą. Paliko gerą įspūdį tiek aktorių darbas, tiek scenografiniai, režisūriniai sprendimai. Tačiau tikrai reikėtų skirti daugiau laiko susipažinti su tuo, kas vyksta kituose teatruose ir ne tik Lietuvoje. Taip pat neužmiršti literatūros, dailės ir kino.
– Jei galėtum vieną dieną praleisti su kito laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?
– Su daug kuo norėčiau susitikti, tik nežinau, ar jie norėtų su manimi susitikti. Labai norėčiau susitikti su Jėzumi Kristumi. Manau, kad jis buvo reali asmenybė, man įdomu palyginti ar tai, ką jis sakė, atitinka tai, kas parašyta. Manau, kad Jėzus buvo „įdomus veikėjas“ – būtų įdomu pabendrauti.
