Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje S. Lindešis studijavo vaidybą, vėliau užsienyje mokėsi šokio meno, teatre vaidino pas Gintarą Varną ir pas Joną Jurašą, o šiuo metu apsistojo ties reklamos kūrimu. Su dvidešimt septynerių „Lošėjo“ aktoriumi kalbamės apie vaidybą, improvizaciją dirbant su režisieriumi Ignu Jonynu ir jo personažo Liubarto dvilypumą.
– Pagal profesiją esate aktorius, tačiau vaidyba nėra pagrindinis jūsų užsiėmimas. Ką šiuo metu veikiate?
– Šiuo metu esu reklamos režisierius. Tai mano vienintelė ir pagrindinė veikla. Nemažai dirbau su Ignu Jonynu, kaip jo asistentas. Mokiausi iš kiekvieno projekto, kuriame susitikdavome, o vėliau pajutau, kad galiu dirbti savarankiškai. Ignas Jonynas man yra pasakęs auksinę frazę: „Niekada nežiūrėk į reklamą kaip į verslą, žiūrėk kaip į kūrybą“. Taip į ją ir žiūriu, todėl ir sekasi gerai.
– Vaidinote teatre, tačiau vėliau nuo vaidybos kiek atitolote?
– Nuo vaidybos nutolau ieškodamas įdomių patirčių. Pačiam sau, kaip žmogui. Į vaidybą niekada nežiūrėjau kaip į darbą, o dirbant teatre negali rinktis, ką norėtum vaidinti. Vaidini viską. Diena iš dienos ta mašina tave pajungia. Kadangi niekada nenorėjau ir neleidau sau to daryti, pasukau į visai kitą sritį, video klipų režisavimą, tuomet iš karto pajutau, kad tai „mano“. Tačiau dar ir dabar turiu minčių bei planų, susijusių su teatru ir kinu.
– Kokią patirtį turite kine?
– Būdamas akademijos pirmakursis debiutavau filme „Karas ir taika“, tuo metu šis saldokas epas buvo filmuojamas Lietuvoje. Režisierius davė nemažą Petios Rostovo vaidmenį. Po kelių metų buvau pakviestas į švedų filmą „Avalon“, pasirodžiusį 2011 metais. „Lošėjas“ yra trečias didelis kino projektas, kuriame vaidinu.
– Igną Jonyną pažįstate seniai. Ar prisijungti prie „Lošėjo“ aktorių tiesiogiai pakvietė režisierius?
– Igną labai gerbiu dėl to, kad jis yra sąžiningas pats sau. Jis nesilaiko tokios schemos, kad jei žinau tave dešimt metų – gali pas mane vaidinti. Ignas pasiūlė ateiti į peržiūrą, kurioje pretendavau į du vaidmenis. Po to man pasakė, kad vienam iš jų pasirodžiau labai gerai. Kai pamačiau visus atrinktus aktorius, supratau, kad ten nebuvo nei vieno, patekusio ne per profesionalią pusę. Nebuvo nei vieno labai matyto veido, bet buvo surinkti žmonės, kurie pataikė į savo atliekamus vaidmenis.
– Kuo išsiskiria jūsų vaidinamas personažas filme „Lošėjas“, ar buvo sudėtinga sukurti Liubarto vaidmenį?
– Pirmiausia, reikėjo susirasti atraminį tašką, moralės stuburą, kurį turi mano personažas, suprasti jo požiūrį į pasaulį. Liubarto gyvenimo spalvos įdomios. Tokio tipo žmonės nešasi kelis planus, jie nėra tokie permatomi, kaip atrodo. Man iš karto labai aiškiai susidėliojo to žmogaus prototipas. Liubartas yra gerietis, žmogaus iš kaimo. Iš esmės jis yra labai pozityvus, bet perdėtai pozityvus žiūrėjimas į pasaulį slepia tam tikrą tragediją. Tokius žmones vadinu smuikininkais. Jie – lyg kapeloje grojantis smuiku. Iš pirmo žvilgsnio viskas jam atrodo gerai, bet įsižiūrėjus nesunku pamatyti tragišką pusę.
Liubarto gyvenimo spalvos įdomios. Tokio tipo žmonės nešasi kelis planus, jie nėra tokie permatomi, kaip atrodo.
– Režisierius visiškai formavo jūsų veikėją ar leido improvizuoti?
– Ignas yra labai didelis improvizatorius. Prieš filmuojant tiesiog gauni gaires – dabar yra tokios aplinkybės. Kaip personažas veiks tose aplinkybėse, yra tavo sprendimas. Jeigu nepavyksta – gauni pastabą, kad reikia mažinti emocijas, atimti tą, pridėti šitą. Mano vaidmuo, tam tikri šou elementai, susiję su Liubartu, gimė iš to, kaip aš priėmiau tas situacijas, tiksliau, kaip personažas jas priėmė.
– Ar jau teko matyti filmą?
– „Lošėjo“ dar nemačiau. Buvau išvažiavęs filmuoti į Singapūrą, kai jį rodė „Kino pavasaryje“. Labai noriu pamatyti ir būtinai dalyvausiu premjeroje. Nenoriu gadinti čia ir dabar įspūdžio, kurį patirsiu salėje. Įdomu bus stebėti save, turiu omenyje ne tik save kino ekrane. Bus įdomu pamatyti, kaip aš pats reaguosiu į visą tai, kas vyksta filme.
– Ar filmuojantis turėjote nuojautą, kad „Lošėjas“ susilauks tokios sėkmės?
– Žinojau tai iš karto. Ignas Jonynas nebėra jaunas menininkas, nors tai ir debiutinis jo ilgo metro filmas. Šitam filmui jis ruošėsi šešis metus. Jeigu jis nebūtų galvojęs, kad driokstelės su šituo reikalu, nemanau, kad būtų jo ėmęsis. Man labai patinka Igno požiūris, kad daryti filmą yra prabanga. Daugelis režisierių to nesupranta. Aš manau, kad su Kristupu Saboliumi ir operatoriumi Janiu Eglitisu jie išnarstė viską po kaulelį. Kiekvieną filmo sceną, kad ir kiek improvizacijos joje bebūtų, lydėjo milžiniškas pasiruošimas ir atsakingas požiūris į patį filmą.
– Ar sulaukėte pasiūlymų vaidinti naujuose projektuose?
– Tam tikrų pasiūlymų kartas nuo karto susilaukiu, bet nenoriu paversti vaidybos darbu. Ačiū Dievui, gyvenimas dar neprivertė daryti to, kas man nepatiktų. Nenoriu, kad viskas vyktų taip: skamba telefonas, einu, perskaitau, vaidinu. Ką vaidinu – nežinau. Dalyvauju tik tuose projektuose, kuriais tikiu. Kai manęs paklausė, ką aš noriu daryti gyvenime, režisuoti ar vaidinti, atsakiau, kad noriu režisuoti, bet likti ir vaidyboje. Man tai yra išgyvenimo menas. Būti tenai, būti su tais žmonėmis. Pajausti bendrumo jausmą ir kvėpavimą viena idėja. Man tai yra didžiausias malonumas, kokį galima patirti.
