Tačiau esamasis laikas jam savaip atsidėkojo – Nacionalinio dramos teatro aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojas tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, jis įvertintas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nacionaline premija įvertintas Vytautas Anužis: „Lietuvoje teatras išliko kaip gyvas tautos šaltinis“
Nacionalinė premija V.Anužiui bus įteikta vasario 16-ąją. Iki dvigubos šventės likus dar kelioms savaitėms, 15min pakalbino aktorių apie jo jau beveik keturis dešimtmečius trunkantį kūrybinį kelią, ryškiausius vaidmenis, meilę aktorystei ir bene didžiausiai jo mūzai – gyvenimo bendražygei žmonai Veltai, laisvalaikį už teatro durų, taip pat – emocijas tapus garbingos premijos laimėtoju.
– Pirma emocija turbūt jau nuslūgo, tačiau vis dėlto – koks jausmas tapti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu?
– Žinoma, pirma reakcija kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą. O kartu tai ir netikėta. Tačiau kai nuslenka emocinis jaudulys, grįžta protas, tada galvoji – kaip gerai, kad į teatrą yra atkreipiamas dėmesys, į aktoriaus, vaidybos meną.
Pamenu tą laiką, kai Lietuvoje vaidybos menas buvo išskirtinis. Man, tuomet labai jaunam žmogui, aktoriaus pozicija buvo kaip aktoriaus-misionieriaus, aktoriaus-kūrėjo, aktoriaus-menininko – tai mane traukė, kėlė labai didelę adoraciją, ir norą kurti kaip JIE. Tik tai mane traukė.
Galvojau, negi teatro raida taip smarkiai pasikeis nuo Juozo Miltinio, nuo Juknevičiaus laikų? Nuo jų aktorių laiko, nuo tų, kuriuos mačiau scenoje – Babkausko, Banionio, Budraičio, Adomaičio, Melėnaitės, Juknos, Mironaitės – juk visi tokie grandai! Šios figūros lėmė teatro raidą.
Žinoma, kartu su režisieriais mokytojais, . Tokiais kokie šiandien yra Vaitkus, Koršunovas, Varnas. Tačiau tendencija tokia, kad režisūra krypsta į pastatyminę išmonę, į technologijas. Rodos, aktoriaus vieta jau nebėra pati svarbiausioji.
Dabar mes išgyvenam režisierių teatro laiką. Nors gal ir nereikėtų taip atskirti, būna labai puikių susikalbėjimų tarp režisierių ir aktorių. Tada gimsta puikus spektaklis, atsiranda dermė.
Buvo laikas, kai po spektaklio žiūrovai sakydavo, kad spektaklis šiaip sau, bet TAS aktorius, JO vaidmuo – vien dėl to verta žiūrėti. Norėčiau, kad ir dabar būtų teatre tokia žiūrovų nuostata, kad „verta eiti vien dėl aktoriaus“.
– Manote, jos nebeliko?
– Norėčiau, kad būtų daugiau gerų aktorinių darbų, o žiūrovas sugebėtų atskirti gerą aktorinį darbą iš visos visumos. Spektaklis susideda iš labai daug komponentų: muzikos, scenografijos, vizualiosios pusės, režisūrinės išmonės, iš negyvų daiktų – scenografijos, medžio, faneros, projekcijų, šviesos.
Vis dėlto – teatras išliko gyvas tik dėl to, kad jame yra gyva žmogaus dvasia. Visi didieji teatro žmonės jautė turį misiją perteikti kūrinio , autoriaus idėją, nušviesti žmogų, užkrėsti ja.
Teatras visuomenės, jos elgesio ir sąmonės pakeisti negali. Bet tikėti tuo ir norėti tai daryti – tik šių troškimų vedamas aš ėjau į šią profesiją. Ir manau, kad šią profesiją verta rinktis, tik tada, jei keliami tik patys aukščiausi, realiame gyvenime neįvykdomi uždaviniai. Jie yra idealistiniai,bet be idealistinio nusiteikimo šiais laikais eiti į teatrą nėra reikalo.
– Užsiminėt, kad dabar – režisierių laikas, ne aktorių. Ką turite omenyje? Ar tai reiškia, kad nėra stiprių jaunosios kartos aktorių? O jaunieji režisieriai?
– Man sunku lyginti jaunus režisierius su tokiais režisieriais-mokytojais, režisieriais-aktorių ugdytojais kaip Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas. Jaunajai režisierių kartai toli iki jų.
Režisierius yra išvestinė profesija, gana jauna profesija, ji atsirado iš aktoriaus. Režisierius gerai išmanė aktoriaus meno prigimtį ir veikė scenoje per aktorių.
Yra spektaklių, kur aktorius atlieka funkciją ne ką didesnę už apšvietimą. Tačiau žiūrovas nori matyti gyvą aktorių, atsidavusį, nori matyti asmenybę.
Konfliktas tarp režisieriaus ir aktoriaus yra užprogramuotas. Gerai, kai jis duoda pozityvų rezultatą, atsiranda darna ir harmonija. Nors jis niekada nesibaigia...
– Jaunoji karta. Kokia ji auga? Ar skiriasi mąstymo prasme?
– Niekuo jie per daug nesiskiria. Jie skiriasi patys tarp savęs savo fundamentaliomis žiniomis apie gyvenimą, apie meną ir apie teatrą. Turi arba neturi aktorinės vaidybos mokyklos pamatus.
Kuo tos žinios, teatrinė, dažnai intuityvi, patirtis gilesnė, kuo daugiau žmogus žino, tuo jo ieškojimai yra prasmingesni, nes jis nebeieškos to ir nesidžiaugs kaip vaikas atradęs tai, kas jau seniai atrasta ir guli apdulkėjusioje devintoje lentynoje tarp šių atradimų. Jo tariamas atradimas jau bus prastas tonas, nors jis pats galvos ir kitaip, galvos, kad kažkokį stebuklą atrado.
– Tačiau turbūt daugelis jaunų maksimalistų gyvena turėdami panašų supratimą.
– Tai nesupratimas. Nežinojimas. Juk nešūkausi atradęs vieną ar kitą išraiškos formą, jei tai jau buvo panaudota daug kartų. Išsilavinęs, protingas, žinantis žmogus, to jau nebedaro – tai negražu. O kitas štai „atrado“...
Jis nelaikytų to „atradimu“, jei apie tai žinotų. Tokie atradimai, tokie dviračio išradinėjimai, kurie nesiremia į gilias žinias ir gilią teatro patirtį – jie... tai kaip šeimyniniai džiaugsmai, kai vaikas pradeda vaikščioti ir visi labai džiaugiasi, bet tai nieko bendro neturi su džiaugsmu, kai mąstai apie tai, ką tas vaikas pasieks, ką jis padarys, ką jis realaus atneš į pasaulį.
Nesakau, kad tie ieškojimai yra blogai. Jie labai gerai, tačiau šalia turi būti ir žinios, išmanymas, patirtis.
– Tačiau galima įžvelgti kokius nors skirtumus tarp dabartinių studentų ir tuomet, kai jūs mokėtės?
– Galima. Dabar studentai yra sąmoningesni. Kaip teatro pedagogas, ir noriu, kad jie būtų sąmoningi. Jie triūsia sau, aplink save, aplink savo asmenį, kuris nori įgyti šią profesiją ir įgūdžius, sąmoningai žiūri, kas darosi kituose teatriniuose laukuose. Jie krapštosi prie profesijos esmių, bet iš to ir susideda žinojimas, tai visa ko pradžia.
Juk ir grojant fortepijonu – negrosi kaip Richteris, jei prieš tai Černio etiudų nevarinėsi. Jei vengsi juodo darbo, nesuprasi, iš ko ta kūrėjo laimė, iš kokios „eurekos“ ji atsiranda. Profesijos pagrindus reikia sąmoningai suprasti.
Visi personažai – kaip literatūriniai fantomai, jie turi savo paslaptį. Kaip kartais labai sudėtingos asmenybės negali pažinti iki galo, taip ir su vaidmenimis analizuoji,mąstai,kankiniesi turi ilgai savyje išnešioti. Ir tada būna – nukrenti, paslysti, pakyli, vėl nukrenti – tai ir yra tas kūrybinis ieškojimas, kuriam reikia daug dvasinės, gyvenimiškos patirties, intuicijos.
O kad tai turėtum, turi gyventi normalų, turiningą gyvenimą. Gyvenimiška patirtis padeda kuriant vaidmenį.
– Kai tiek minčių, emocijų ir išgyvenimų tenka įdėti į personažą, neatsiranda rizikos prarasti save? Imant gyventi sukurtame teatro pasaulyje pamesti save, atrodo, ne taip ir sudėtinga.
– Gal ir atsiranda. Tačiau, o kas yra prarasti save? Juk tu keitiesi – nuo personažų, nuo autoriaus idėjų. Taip, kaip kiti keičiasi nuo socialinių, politinių įvykių – gyvenant aktyviai kitaip neįmanoma, visi faktoriai mus šiek tiek keičia.
Tačiau ir tie faktoriai būna skirtingi: kuo jie labiau dvasiniai, tuo aktoriui, kūrėjui naudingesni, tuo jie vertingesni kūrėjui. Nors net jei jie materialistiniai... jie irgi duoda naudos.
Esi kaip sluoksniuota tešla, tačiau po visais tais sluoksniais vis tiek esi savimi.
Gyvename įvairiuose laikuose. Man, pavyzdžiui, esamasis laikas yra neįdomus, daug labiau traukia praeities laikai ar ateitis. Esamasis laikas yra duotybė, jis neduoda interpretacijos galimybės. Tuo tarpu praėjusį laiką galvoje galima labai įdomiai modeliuoti.
Būti Rembrandto paveikslų, El Greco portretų laike man atrodo daug įdomiau ir prasmingiau. Tas laikas švaresnis, jis neturi jokių esamojo laiko buitinių šiukšlių. Jokių įsipareigojimų, pareigų. Tai tiesiog švaresnis gyvenimas idėjiniame lygmenyje.
– Ar yra kokia epocha, laikas, kuriame, galėdamas atsukti laiką, norėtumėte gyventi?
– Jų daug. Kiekviena epocha turi savo baidyklių, kurios baidytų ir trauktų tuo pačiu.
Kai buvau studijoje pas Miltinį visuomet klausiau – kodėl aš taip vėlai gimiau? Kodėl neatėjau kartu 1940 metais, kai Miltinis dramos teatrą kūrė kartu su Banioniu, Babkausku, Blėdžiu, Šulgaite, Karka ir visais kitais milžinais. Tuomet teatras buvo tokia šventykla, bažnyčia. Norėjosi būti toje Miltinio gaujoje.
Į studiją atėjau 1972 metais. O mano išvažiavimas į Maskvą buvo per supratimą, kad jei būčiau gyvenęs tame laike, nebūtų man reikėję net važiuoti, nieko.
– Bet juk norėjote išvykti? Į Vilnių tik nenorėjote.
– Vilnius mums buvo pelėsiai. Akademinis teatras, visi aktoriai blogi, visur patosas, vaidyba ant koturnų. Nieko žmogiško – nei Europos, nei Vakarų, nei Prancūzijos – priešingai, nei buvo Panevėžyje pas Miltinį.
Visi buvome maksimalistai, todėl išvažiuoti į Vilnių vienareikšmiškai būtų buvusi išdavystė. Manęs draugai nebūtų supratę, aš pats savęs nebūčiau supratęs. O tuomet kas belieka? Buvo geležinė uždanga, todėl ir liko Maskva, Leningradas tuometinis...
Išvažiavau į Maskvą žinodamas tik vieną aukštąją teatrinę mokyklą GITIS‘ą.O jų buvo net penkios. Bet labai greitai išgirdau apie Jevgenijaus Vachtangovo valstybinį akademinį teatrą ir Boriso Ščiukino aukštąją teatro mokyklą prie jo. Visi žinojo, kad čia mokytis – prestižas, konkursas čia buvo 106 į vieną vietą.
B.Ščiukino mokykla pelnytai įžymi ir gerbiama visame pasaulyje. Čia aiškiai atskirtas amatas nuo kūrybos ir studentas mokomas tai suvokti ir atskirti labai sąmoningai. Metodai, programos sudarymas – visa tai tikrinama laiko, šią mokyklą baigė dauguma garsių rusų aktorių.
Pirmieji metai buvo labai sunkūs, o dar ir rusų kalbos nelabai mokėjau, juk atvykau iš Panevėžio, lietuviškiausio miesto. Ilgėjausi Miltinio,jo religijos. Po metų viskas susidėliojo į vietas.
– Kokių patirčių ir gyvenimo pamokų jums davė studijos Maskvoje?
– Visų pirma, supratimą, kad nėra vieno teatro ar vienos krypties, kuri būtų šventa. Yra daug įvairių teatrų, režisierių, yra skirtingas kūrybinis braižas, įvairios ieškojimų kryptys.
Maskva labai praplėtė mano akiratį, tai ir tada, ir dabar buvo didžiulis teatrinis katilas, o virti jame – tai įgauti supratimą, gauti profesijos pamatus, o kartu ir mokytis tolerancijos. Man buvo 22 metai, tačiau jau tuomet labai aiškiai skyriau, kur yra mėgėjiškas darbas, o kur – profesionalus. Išmokau matyti, iš ko padarytas vaidmuo, spektaklis, ar jie vertingi, ar energija yra išgauta iš dvasinės medžiagos, ar ji išdeginta, ar aktorius scenoje sudega. Jei tai nebrangiai kainuoja, aš niekada nešauksiu bravo.
– Ką jums reiškia sudegti?
– Nesudegti – pats baisiausias dalykas. Jei esi padorus aktorius ir nesudegi – tai tokia kančia! Nesudegei, tai lygu nesuvaidinai, o tai labai blogas jausmas. Tuomet vaikštai nepatenkintas, kaip iš tiesų sudegęs. Jei sudegi, pasidarai tuščias, tai ir pildykis toliau. Bet jei tavyje liko visų tų nuodėgulių – tai yra taip nepakeliamai sunku.
Tada tu galvoji, permąstai, ką ne taip padarei. Būna, atrodo, kad viską padarei taip, net prietarų sistemą įjungei, kuri būna šalia tavęs – ir ten išpildei visus ritualus. Ir vis tiek kažkas neįvyksta
– Turite savų ritualų, prietarų? Kokie jie? Kaip nuteikiate save lipdamas į sceną, ruošdamas vaidmenį?
– Net nežinau ar juos galima pavadinti ritualais. Bet kiekvienas vaidmuo prašo savo, ypatingo pasirengimo dozių. Sustimuliuoji save ir labai stipria arbata ir kava ... Jau šiek tiek pažįstu save, žinau, kaip paruošti protą, jausmus, kada reikia gerti tą arbatą – ar prieš pusantros valandos, ar prieš pusvalandį, priklausomai nuo vaidmens, priklausomai nuo to, kada reikia „iššauti“.
O prieš spektaklį - skirtingai. Yra vaidmenų,kurie „mėgsta“ grimo kambaryje ilgiau sėdėti, yra su kuriais saugiau jautiesi užkulisiuose.
Mano grimuotoja Katažina vaidinant Karalių Lyrą visuomet man turi paruošus šlapią rankšluostį – kad neperkaistų galva. Gal kitiems taip nėra, bet man nuo aukštų temperatūrų vaidmenų galva pasidaro karšta kaip sprogstanti bomba
Dar vienas senas prietaras – jei primatuojant kostiumą tau įduria adata, čia geras ženklas. O jei dar ir kraujo pasirodo – tai išvis gerai.
Bet yra ir blogų ženklų. Pavyzdžiui, dauguma aktorių laikosi prietaro, kad negalima numesti teksto ant žemės. Nukrito tekstas – nukrito ir vaidmuo. Todėl jei netyčia iškrenta iš rankų – turi atsisėsti ant jo ir prilaikydamas su ranka prie užpakalio atsistoti. Taip daro ir studentai, šis toks jau iš kartos į kartą einantis.
– Tuščių salių laikas teatrams, panašu, negresia – salės nuolat pilnos žiūrovų, žmonėms mėgsta ir sunkius spektaklius.
– Ir, ačiū Dievui, kad tas tuščių salių laikas po 1990-ųjų praėjo. Žiūrovai normaliai grįžta į teatrą. Ir eina į rimtus spektaklius, ne tik pramoginio žanro spektaklius – tai labai įkvepia. Tuomet supranti savo veiklos prasmę, suvoki, kad tai, ką tu darai, yra reikalinga.
Labai džiugu, kai teatrai įtraukia į savo repertuarą rimtą, „tikrą“ dramaturgiją Nors čia toks įdomus paradoksas – žmogus ateina į sunkų spektaklį, kuris sumaišo jo emocijas ir, rodos, turėtų išsikrauti,pavargti, nors dvasiškai jis pailsi.
Čia kaip Wagnerio koncerte – muzika supurto, bet galiausiai pakyli nuo žemės, kaip po treniruotės – tingisi prisiversti sportuoti, bet po mankštos labai gerai jautiesi.
– Kurie vaidmenys jums pačiam įsimintiniausi, įdomiausi, kažko išmokę?
– Karalius Lyras Jono Vaitkaus „Karaliaus Lyro“ pastatyme, Nepažįstamasis Oskaro Koršunovo spektaklyje „Kelias į Damaską“ – šie du turbūt brangiausi. Taip pat – Frankas Krukas Sigito Parulskio pagal Petrą Cvirką spektaklyje „Frank Kruk“, Garsenas spektaklyje „Už uždarų durų“, Džo V.Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“ – tai irgi etapinis vaidmuo, kurį vaidinti buvo ir labai sunku, ir be proto gera tuo pačiu metu. Išvis tų vaidmenų buvo gal šimtas.
– Kas, jūsų manymu, sunkiausia aktoriaus profesijoje?
– Čia kaip ir visur turbūt yra tos dvi pusės. Kai vaidmuo pavyksta, tuomet jautiesi kaip ant žirgo – tampa labai gera. Tačiau yra nepakeliamai sunku būti be vaidmenų, jaustis nieko gero nesukūrusiam.
Kiekvienas, kuris eina į teatrą, nenori vaidinti grybo prie galinės uždangos, visi nori vaidint didelius vaidmenis. Kai to nėra, kai aktorius ima slopinti tą troškimą, tai tampa trauma ir jis kenčia. Ir laukia. Laukia to vaidmens, ruošia save naujam sezonui.
Kartais gali būti puikus aktorius, tačiau šiuo metu repertuare jis yra nereikalingas...
Aš ir pats norėjau išeiti iš teatro...
– Kodėl įvyko toks lūžis? Papasakokite plačiau.
– Kai 1978-aisiais atvažiavau į Klaipėdą, tie septyneri metai iki 1985-ųjų buvo labai sunkūs – buvo daug mažų vaidmenų, daug darbo masuotėje. O aš juk su ambicijomis grįžęs į Lietuvą, atsisakęs dviejų pasiūlymų dirbti Maskvos teatruose. Tačiau manęs niekam nereikėjo.
Kai 1985 metas gavau Napoleono vaidmenį, maniau, kad visi, išvydę spektaklį, mirs nuo mano kūrybos, nuo mano gėrio. Taip, deja, nebuvo, o tai skaudino. Jau nusprendžiau stoti toliau mokytis į kino režisūrą, ir programą jau buvau atsisiuntęs, tačiau mane sulaikė laikraščio „Sovetskaja kultura“ žurnalistė, teatrologė Ela Makarova.
Tuomet tęsėme „Napoleono Pirmojo“ vasaros gastroles Vilniuje, ten vietoj manęs vaidino Vytautas Paukštė. Sulaukiau klausimo, kodėl ne aš? Sakau, aš vaidinsiu Panevėžyje. Ji specialiai atvyko į Panevėžį. O po spektaklio sulaukiau skambučio – išgirdau tiek komplimentų apie save, kiek per visą gyvenimą nesu girdėjęs. Nors ten buvo net ne komplimentai, o profesionali analizė, recenzija telefonu.
Paskutinis jos sakinys skambėjo maždaug taip: „Vytai, tu būsi didžiausias kvailys, jei pasitrauksi iš aktorinio kelio ir išvažiuosi, turi nepaleisti to.“
Kitą dieną sutarėm dėl interviu. Tai ir buvo atsvaros taškas, lūžis, įkvėpęs man pasitikėjimo. Galiausiai pats ėmiau savimi tikėti, išmokau save paglostyti ir vertinti objektyviau – kur reikia pamušti, o kartais ir oriai pakelti galvą.
– O vėliau kuriame nors gyvenimo etape dar buvote dėl to sudvejojęs?
– Mane visuomet labai traukė teatrinė pedagogika, tai antra ir labai svarbi mano veiklos pusė. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, mokyti juos to, ko pats moku, matyti, kaip jie suvokia tas pamokas, kaip pritaiko jas – tai didelis džiaugsmas.Jau 39 metai šitame teatro pedagogikos laive.Su Velta 2010 m. išleidome aktorių kursą Latvijai, jie puikūs ir mylimi žiūrovų.Šiemet Akademijoje baigia mūsų magistrai.
Turėjau minčių visiškai atsiduoti tam darbui, tačiau vėliau prisiminiau Maskvos pedagogų pavyzdžius – jie niekada nenutraukė ryšio su teatru ir lygiagrečiai užsiėmė aktorine veikla.
Studentams svarbu, kad jie turėtų, į ką pažiūrėti ir scenoje. Nors turbūt nėra baisesnio jausmo, nei tuomet, kai žinai, kad tavo studentai ateina į peržiūrą, labai daug jaudulio būna. Aišku, tuomet vaidinti gerokai sunkiau, nei prieš paprastą žiūrovą.
– Jūs dar jaučiate scenos baimę?
– Jaučiu. Ir labai. Literatūriniai fantomai, kurie vadinami personažais – į juos sudėtos visos žmonijos patirtys, ydos, troškimai, aistros. Tam tikrose situacijose jos išsprogsta, o tu turi tai suvaidinti ir filosofiniame, ir psichologiniame, ir buitiniame lygmenyse.
Kai imi galvoti, kaip visa tai sujungti scenoje, nori nenori imi jaudintis. Nes visi tie uždaviniai – lyg orkestras – supranti, kad negali paleisti per daug būgnų, nes jie užmuš smuiko skambesį, kuris labai svarbus. Tačiau negali pamiršti ritmo, o ir gražios obojaus melodijos – visa tai turi darniai suskambėti. Turi būti dirigentas su savo paties partitūra.
– Kuris gyvenimo laikotarpis jums brangiausias? Išskirti vieną turbūt sunku, visi jie – Miltinio studija, mokslai Maskvoje, daugiau nei 30 metų Klaipėdos teatre – jus formavo kaip aktorių, kaip asmenybę. Tačiau vis dėlto, kuris jų įsiminė labiausiai?
– Miltinio laikas man labai svarbus. Dar būdamas paauglys atėjau kaip žiūrovas – tai buvo visa ko pradžia. Ne ką mažiau svarbus ir dar ankstesnis etapas – Panevėžio Operetės liaudies teatras, kuriam vadovavo Valdas Jatautis, jis mane pirmiausia ir užkrėtė teatru.
Paskui buvo Maskva, kur turėjau net 18 specialybės dėstytojų, galite įsivaizduoti?
Vėliau – ilgas etapas Klaipėdoje, ten mano gyvenime atsirado ir teatro pedagogika, 2000-aisiais su žmona Velta Anužiene įkūrėme „Dramos klasės“ teatrą. Tuomet buvo daug gastrolių, daug idėjinio, po 20 valandų per parą trukusio darbo, tačiau tą aštuonerių metų etapą prisimenu su didele meile.
O vėliau jau Vilnius. Mūsų su Velta vaikai jau buvo išvykę studijuoti – vienas į Šefildą, kitas į Vilnių. Likome vieni ir supratome, kad reikia kažką keisti. Nors keisti, kai tau 55-eri ne taip paprasta. Tačiau nesigailiu, kad taip padariau. Klaipėdoje ištverti antrą rekonstrukciją man jau buvo per daug.
Pirma buvo 1983–1990 metais, nuo 2007-ųjų prasidėjo kita, 4 metus ištvėriau, bet nebuvo aišku, kada ji baigsis, galvoju viskas, užtenka.
– Ne kartą esate sakęs, kad žmona Velta – svarbiausias žmogus jūsų gyvenime. Kad be jos nebūtume tuo, kuo esate šiandien.
– Taip, mano tėvai ir ji – svarbiausi žmonės gyvenime. Mama anksti išėjo, o ir tėčio netektis buvo sunki ir netikėta. O šalia visuomet buvo Velta. Mes net juokiamės, kad abu esam kaip kokie Siamo dvyniai.
Bet kartu mes ir nežmoniškai skirtingi. Velta – labai protingas žmogus, ji aukso medaliu baigė mokyklą, matematikos olimpiadų nugalėtoja. Jos genetika puiki, tėvai – gydytojai. Be to – ji šventoji, prie jos neprilimpa jokios ydos, tokios kaip pavydas, kerštas, pyktis – nuo jos kaip nuo žąsies vanduo.
Kai tėvas pamatė ją... sako, nu, Vyte, jei tu šitą žmogų prarasi – tau kažkas tikrai negerai su galva. O tėvas mano buvo labai tolerantiškas, visuose mano pasirinkimuose jis atsargus buvo, suprasdavo, kad vis tiek reikės man gyvent su tuo. Bet šiuos žodžius pasakė taip ryškiai ir kietai, kad kaip kirviu nukirto. Ir jis buvo teisus.
– Tiek metų išbūti kartu pavyksta ne kiekvienai šeimai. Ypač menininkų šeimoje – retas atvejis, kai taip darniai pora sugyventų. Kokie jūsų sėkmės, meilės receptai?
– Būna ir kad susipjaunam, ir susipykstam, ir nešnekam – nėra taip, kad kaip du balandžiai tik burkuojam. Mūsų požiūriai į daugelį dalykų labai skirtingi, tačiau gyvenam kaip du normalūs žmonės: ir didelių harmonijos momentų būna, būna ir kad kas virš mūsų šviečiančią saulę užtemdo.
Nepaisant to, kažkaip sugebam vertinti tai, kas svarbiausia. Tai, kas jungia, kas vertinga, kas yra esmė. O jei suvoki tą ryšyje esančią vertę, tai kaip tu gali ją atmesti? Turi branginti ją kaip brangakmenį. Nes visa kita... tėra tik šiukšlytės. Todėl jei brangakmenis ir aplimpa kuo, tai tą aplipimą arba ignoruoji, arba nuvalai, bet jis vis tiek lieka brangakmeniu.
– Tačiau pažinties pradžioje buvote susipykę. Kaip apskritai ta draugystė užsimezgė tarp jūsų?
– Pirmame kurse buvome dvi baltos varnos, visi buvo rusai, o mes tik du iš kitur: Velta iš Rygos, aš – iš Panevėžio. Man visuomet atrodė, jog ji į mane žiūri kažkaip iš aukšto, kaip į provincialą. Nors panašiai ir buvo (juokiasi). Buvau toks jaunuolis didele galva ir su per dideliu, iš švogerio pasiskolintu, švarku ir labai dideliu sakvojažu – proporcijos buvo išties įspūdingos, todėl nesistebiu, kad keldavau šypseną.
Mačiau ją ir Veltos veide ir tai mane siutindavo. Taip ir apkalbinėdavom vienas kitą. Paskui buvo toks impulsas, kuris suvedė mus į krūvą, bet trumpam – vėliau vėl keliai išsiskyrė, keletą metų negalėjome žiūrėti vienas į kitą.
Ir tik ketvirtame kurse pradėjom būti drauge, tai čia buvo 1977 metai. Tuomet aš ją jau parsitempiau į savo nuomojamus namus.
– Jūs abu teatro žmonės, tuo tarpu vaikai pasuko visai kitais keliais. Vyresnėlis sūnus baigė mediciną, kitas – tarptautinę teisę. Nenorėjot, jog pasektų jūsų pėdomis?
– Jokiu būdu nenorėjau, kad mano vaikai būtų teatro vaikai. Tolerancijos šiuo klausimu nebuvo, nenorėjau, kad jie eitų į teatrą.
Matydavau tuos vaikus, kurie nuo mažų dienų gyvena teatru. Teatras labai užkrečia ir palieka didelį įspūdį, o tą magiją vaikas labai pajaučia ir laikui bėgant nebelieka pasirinkimo.
– O jie patys niekada slapta nenorėjo? Nesakė jums, kad, va, vis tik slapta norėjom pasukt tuo keliu, bet tėvas neleido.
– Jie niekad nesakė, kad nori būti aktoriais, o jei ir norėjo – šis jų noras buvo eliminuotas. Patys matė pavyzdį – mane. Nori nenori, kai gyveni kūryboje, namo parneši visokių liekanų. Nuo tavęs skrenda streso gabalai ir visokie nepasitenkinimai – o tai nėra didelė laimė.
Vaikai matė, kad čia nėra iliuzijų, kad daug susirūpinimo, kančios, o ne vien euforijos akimirkų ir garsių aplodismentų.
Niekada jų nesu atsivedęs nė į vieną repeticiją ir tą dariau sąmoningai. Tačiau jie abu myli teatrą, vaikšto į spektaklius, abu yra pakankamai išprusę. Pasirinkti kitas specialybes buvo teisingas sprendimas.
– O šiaip jauniems žmonėms linkite eiti į teatrą? Ar irgi stengiatės perkalbėti?
– Aktoriaus dalia nėra lengva, todėl tą „patikrinimą“ būtina padaryti, visuomet bandau atkalbėti.
Tačiau tam, kuris nepataisomas užsikrėtęs teatru jau nieko nepasakysi. Tada jis tik linksi ir galvoja mintyse – tu šnekėk šnekėk, o aš vis tiek savo darysiu, tada jau jokios įtakos nebepadarysi.
Kita vertus, jei jau išeina perkalbėti, vadinasi, žmogus nėra motyvuotas.
– Koks esate, kai uždarote teatro, akademijos duris, kur nukreipiate mintis ir jėgas laisvalaikiu?
– Labiausiai atitrūkti padeda maisto pirkimas ir jo gaminimas, namuose aš esu šefas. Kalėdoms štai padariau „Napoleono“ tortą, pats iškepiau viską nuo A iki Z, ir lakštus pats dariau.
Apskritai, stengiamės su Velta valgyti tik namuose mūsų pačių pagamintą maistą, o tai mano pareiga ir džiaugsmas. Maisto gaminimas mane atitraukia, man patinka tas procesas, kai galvoju, ką čia reiks pagaminti iš nupirkto daikto, produkto.
O dar... Mėgstame grybauti, su sūnumi Andriumi turėdami laisvo laiko pažvejojame, jei išeina – sėdame su šeima į automobilį ir leidžiamės į keliones.
Na, ir, žinoma, knygos – koks nuostabus tai žmonijos išradimas! Vienu metu mėgstu skaityti tris, kartais ir keturias, turiu šiokią tokią biblioteką susikūręs.
Dabar grįžtu prie klasikos: neseniai padėjau į šoną Dostojevskį, neskaitysiu kurį laiką, įlindau į Brodskį, lietuvių poezijos dabar daugiau paskaitau.Skaitau iš naujo Folknerį.Tada grįšiu, nes pasiilgau, prie Hamsuno.
– Koks jūsų gyvenimo moto, kokios frazės jus motyvuoja?
– „Nieko baisiau už mirtį nebus.“
– Bijote mirties?
– Ne. Tačiau tai – nežinomybė, iš kurios niekas negrįžo ir niekas nepapasakojo, kaip ten yra. Esu tikintis, tačiau tikintys visuomet turi stiprinti savo tikėjimą. Net Jonas Paulius II prašė Dievo, kuriam meldėsi, stiprinti jo tikėjimą.
Tai ne mano frazė, ji mano tėvo. Kažkada jis man taip pasakė, kai dėl kažko labai jaudinausi. Supratimas, kad nieko baisiau už mirtį nebus, atpalaiduoja, juk visa kita galima ištaisyti. Kokie rūpesčiai gali būti prieš amžinybę?
Taip pat mėgstu šią: „Jeigu bijai – tai nedaryk, jeigu darai, tai nebijok.“ Gera frazė. Norint save įtikinti tuo, reikia susikaupimo, susitelkimo į patį save. Reikia tapti stipriam, kad patikėtum šiais žodžiais. Stengiuosi tuo tikėti.
