Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Ar užtenka Lietuvoje meninio aktyvizmo?
– Šiuo metu jo išvis nematau jau gerus 10 metų, todėl tai sudėtingas klausimas. Kalbu apie tokį aktyvizmą, kuris išeina į gatves, protesto akcijas, bet ne galerijose ar savuose rateliuose.
Tiesa, 2021 m. menininkės A.Gintalaitė ir E.Grėbliauskaitė prie jau nugriauto Petro Cvirkos paminklo surengė performansą „Nepamirškime nebeprisiminti“, tačiau jis buvo sustabdytas.
– Kodėl manote, kad aktyvizmo pernelyg mažai?
– Galbūt mąstau subjektyviai, bet matau, kad visas kultūrinis gyvenimas žiauriai degraduoja. Įsivaizduokite, vyksta karas, klimato krizė, Kinijos dominavimas, o menininkai užsiima bambos pūkų analize! Jie visiškai nekomunikuoja su išore.
Žinoma, negaliu komentuoti likusios Europos menininkų, bet Lietuvoje ant pirštų gali suskaičiuoti žmones, kurie kažkaip reaguoja. Nesakau, kad reikia pradėti rašyti eilėraščius apie Ukrainą, tai būtų banalu, bet stipresnių refleksijų į karo reiškinius nėra. Galbūt net atvirkščiai – menininkai, prisiėmę stebėtojo iš šalies poziciją, tempia visuomenę žemyn.
– Galvoju, kad to aktyvizmo Lietuvoje visai yra. Štai Olegas Šurajevas įsiveržė į Seimą. Ar vertintumėte tai kaip aktyvizmą?
– Taip, dabar jis yra pats ryškiausias aktyvistas! Apskritai visa stand-up komikų bendruomenė karo metu pasirodė kaip patys aktyviausi. Ši už oficialios kultūros borto palikta sritis šiuo metu yra pati kiečiausia. Pradedant Domu Raibiu, Vaidotu Šiožiniu, kuris kaip tik yra mano kaimynas (juokiasi) ir baigiant O.Šurajevu bei daugeliu kitų. Jų gebėjimas dirbti su visuomene rodo aukštą intelektualinį lygį. Galiu tuo tik žavėtis.
– Kaip manote, kokią įtaką menininkai aktyvistai turi Lietuvos politikams ir pačiai politikai?
– Mažai. Į menininkus vis tiek žiūrima kaip į klounus. Aišku, pasitelkus O.Šurajevo pavyzdį, galime pasakyti, kad padeda surinkti aukas Ukrainai, bet iš esmės vis dar nesuprantu, kaip Lietuvos visuomenė yra veikiama. Šio klausimo sau dar neatsakiau.
Jeigu žmonėms įtaką darytų knygos, teatras, paveikslai, tai karų nebūtų! Juk remarkai ir tolstojai jau tiek visko prirašė... Net jei patys rusai domėtųsi ir vartotų tą savo kultūrą, būtų visai kitaip. Šiandien jie tik naudoja ją propagandai.
Esu įsitikinusi, kad vienas iš menininko pašaukimų yra nuolatinis bangų kėlimas.
Visgi menininkų aktyvizmas labai nežymiai veikia ateitį. Negalima numoti ranka sakant „aj, vyniojamės ir nieko nebedarom“. Tikiu, kad kultūros žmonės daug anksčiau pagauna esmę ir ima kalbėti. Per protestus jie paleidžia savotišką bangą, po kurios, kaip viena gera draugė sakė, nereikia pulti aiškintis, bet leisti kalbėti kitiems. Iš esmės, niekada nežinai, kaip tai suveiks – nuvilnys teisinga kryptimi ar pasipils panieka. Bet tą daryti vis tiek reikia, nes kitu atveju gyvensime pelkėje. Esu įsitikinusi, kad vienas iš menininko pašaukimų yra nuolatinis bangų kėlimas.
– O kas jums, kaip aktyvistei, šiuo metu rūpi? Visai neseniai feisbuke buvote užblokuota septynis kartus.
– Dar nesibaigė septintasis užblokavimas, jau gavau aštuntąjį. Septintąjį bloką gavau už nuogybių publikavimą, nors pasidalinau vieno ukrainiečių menininko fotografija, gyvenimo istorijos aprašu. Visiška beprotybė. Ko gero, sėdi kokie nors vatnikai ir raportuoja. Draugai iš Ukrainos net juokiasi iš manęs, sakydami „rekordininkė“.
– Vadinasi, šiuo metu jūs, kaip menininkė, koncentruojatės į karą Ukrainoje bei priespaudą Baltarusijoje?
– Mano aktyvizmas per visus metus nesikeitė. Nuo pat gyvenimo pradžios esu prieš vergovę, kolonializmą, imperializmą. Man labai keista stebėti kairiuosius draugus, kurie piktinasi amerikietišku imperializmu, bet visiškai nepastebi, kad mūsų protėvius, senelius eksploatavo, vergino, kankino, žudė dar baisesni imperialistai.
Visą gyvenimą prakovojus už žmogaus teises, nesitapatinti su Ukraina būtų sunku.
Esu anarchistinių pažiūriu, tad žmogaus laisvė, kurią šiuo metu įkūnija ukrainiečių istorija ir dabartinis pasipriešinimas, man yra artima. Visą gyvenimą prakovojus už žmogaus teises, nesitapatinti su Ukraina būtų sunku. Jeigu rusai įžengs į Europą, mes vėl būsime vergai... Kaip tik neseniai slovėnų filosofas Slavojus Žižekas sakė, kad kiekvienas kairysis turi būti už Ukrainą, bet daugeliui Vakarų kairiųjų ta mintis svetima, todėl man dėl jų gėda ir net nebesinori su jais tapatintis.
– Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad jūs kairiųjų pažiūrų. Ar įvyko kažkoks pokytis?
– Bet kas tai yra kairė? Tai yra ypač platus spektras pradedant stalinistais ir baigiant anarchomarksistais. Kasdien vis bandau tiksliau įsivardinti, kokios gi tos mano politinės pažiūros, bet kairė ar tas pats anarchizmas yra tokios plačios sąvokos... Tad lengviau tiesiog įvardinti, už ką tiksliai kovoji – laisvę, demokratiją bei identiteto išsaugojimą.
Mano bendraminčiai Ukrainos anarchistai, su kuriais bendrauju maždaug nuo 2013-ųjų metų, pirmieji išėjo į frontą, nes suvokė, kaip žmogaus pilnatvei svarbus kultūrinis identitetas. Bendraamžiai 50-mečiai ukrainiečiai per nepriklausomybės laikotarpį spėjo sukurti savo gyvenimus, žinoma, yra ir jaunesnių, 30-mečių, kurie lygiai taip pat sąmoningai priėmė sprendimą ginti savo laisvę. Visi šie žmonės visapusiškai susiformavusios asmenybės, apsisprendusios, kokia kalba kalbėti, kaip kurti savo gyvenimą, ir štai ateina kažkoks kolonialistas ir kėsinasi palaužti, pavergti ar pakeisti pagal savo įsivaizdavimą.
Per šį karo laikotarpį toji kova už savo identitetą tapo labai svarbi. Anksčiau buvo labai lengva to nevertinti.
– Panašiai, ko gero, veikia ir jūsų kova prieš patriarchatą. Ar šiandien dar kartotumėte garsųjį performansą „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“?
– Negaliu prisiimti visų laurų už šią išties labai gerą idėją, nes ją sugalvojo kita kolegė. Aš tiesiog priėmiau visą puolimą, mat buvau vyriausia ir nenorėjau, kad jaunesnės kolegės kentėtų studijų ar įsidarbinimo sąskaita. Visgi vėl tą patį padaryčiau, nes apie tai turėjo kažkas kalbėti.
Pamenu, kad mes tapatinomės ne su atsitiktiniais asmenimis, bet lietuvių moterimis, kurios istoriškai nuolatos buvo nustumiamos. Mums buvo svarbu palaikyti ir istorines asmenybes, nes solidarumas su kitomis moterimis yra būtinas kairėje ir dešinėje, ateityje ir praeityje.
– Ar per 30 metų moterų padėtis visuomenėje pagerėjo?
– Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu viskas buvo labai prieštaringa, nes iš tarybinio feminizmo turėjome pereiti į liberalųjį. Kadangi pastarasis nelabai pavyko, buvo persimesta į konservatyvesnes pažiūras. Buvo aiškinama, kad vyrai sovietmečiu labai kentėjo, nes moterys išėjo į darbus. Buvo raginamos moterys grįžti „kurstyti namų židinio“. Be to, tai pateikiama kaip pažangi alternatyva.
Pati tuo metu buvau reprodukcinio amžiaus, todėl ir pati likau namuose, ilgiausiai auginau vaikus namie, nors, žinoma, menininkės profesija nereikalauja įsidarbinimo. Bet juk iš tiesų galėjau save realizuoti stipriau, bet ypač įsiklausiau į viešus moterų raginimus. Juk pati nekenčiau tarybinės sistemos, moterų išnaudojimo – mano mama po darbo dienos iki išnaktų užsiimdavo namų ruoša, siūdavo, megzdavo... Galvojau, Dieve, tas moters gyvenimas kažkoks košmaras. Ir štai atsiradus naujai koncepcijai, kad moterys daugiau dirba su namais, rodė, kad taip daugiau galima pailsėti, bet tokiu atveju asmeninis gyvenimas labai nukenčia. Šiai industrinei visuomenei namų šeimininkės žodis – nieko vertas.
Taigi dabar galėčiau konstatuoti, kad moterų teisių padėtis turėtų būti vertinama ne pagal moterų Seime skaičių, bet pagal tai, kaip Lietuvoje gyvena namų šeimininkės.
Sulaukusi 30-ies suvokiau, kad mane bet kada vyras gali supakuoti ir išvaryti iš namų. Ta mintis paskatino kvestionuoti savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje: ką ir kaip man daryti? Šitaip mano feministinės pažiūros keitėsi, buvo laikotarpis, kai norėjau įkurti „Namų šeimininkių lygą“. Maniau, kad buvo labai svarbu atstovauti namų šeimininkėms, kurios kaip ir tada, taip ir dabar turi mažai teisių.
Taigi dabar galėčiau konstatuoti, kad moterų teisių padėtis turėtų būti vertinama ne pagal moterų Seime skaičių, bet pagal tai, kaip Lietuvoje gyvena namų šeimininkės. Kiek jos turi teisių, kiek jos turi galimybių išeiti iš smurtaujančios aplinkos, atkurti savo profesiją, įsidarbinti auginant penkis vaikus. Tokių tyrimų Lietuvoje nėra, todėl ir neaišku, kaip moterų padėtis visuomenėje per 30 metų pagerėjo.
– Jeigu reikėtų šiandien kurti protestą, kodėl keltumėte bangas?
– Jeigu gyvenčiau Vilniuje, mielai būčiau prisijungusi prie protesto prieš Vilniuje viešėjusį Kremliaus kritiką Viktorą Šenderovičių, išvadinusį ukrainiečius „nacistais“. Dalyvaučiau pirmadieniniuose mitinguose už Ukrainą. Bandyčiau paveikti mūsų visuomenę...
Šiandien labiausiai bijau okupacijos, netgi jaučiu paniką. Kas negyveno sovietmečiu, nežino, koks tai baisus košmaras. Košmaras, baisesnis už mirtį, kada net būdamas vaikas imi dūsti net nesuprasdamas, kodėl. Dar vaikystėje nieko nesupratau apie okupaciją ir sovietmetį, bet organizmas reaguodavo į išorę kaip kalėjimą ir nesvarbu, kad turėjau kaimą, sodą, ėjau į darželį. Jausmas lyg filme „Trumano šou“.
– Kokią kainą sumoka žmogus, rinkdamasis meninio aktyvisto kelią?
– Tenka paaukoti gerovę. Radikalus aktyvizmas yra lygu skurdas. Tą galiu pasakyti šimtu procentų. Kartkartėmis tave atkerta nuo pastovių finansavimų, mat „tas žmogus vis tiek kažkur įsivels“. Viską, ką turiu savo gyvenime, yra dėl mecenatų, atsitiktinumų, bet jeigu remčiausi tik stipendijomis ir honorarais menininkams, gyvenčiau gatvėje. Bet aš ne viena tokia, taip gyvena dauguma aktyvistų, kai kurie netgi apsistoja komunose ar skvotuose.
Aktyvizmui ypač svarbus nepriklausomumas.
Aktyvizmui ypač svarbus nepriklausomumas – maitintis reikia iš skirtingų šaltinių, pavyzdžiui, kartais mane paremia žmonės, gaunu finansavimą iš fondų, pati auginuosi maistą. Tiesa, augintis maistą labai sunku, būna, kad rytais net negaliu užtirpusių rankų atgniaužti. Panašu, kad todėl aktyvistų nėra labai daug, nes taip gyventi reikia turėti daug stiprybės.