Akvilė Kavaliauskaitė. Intymus klausimas, į kurį vis dažniau atsakome: „Gėda pripažinti, bet...“

Aišku, nekalbu apie visus ir nesakau, kad knygų neskaitome visai. Neketinu ir moralizuoti – kur dėti laiką, yra kiekvieno jūsų reikalas. Tiesiog pasirodė keista, kad nors vis daugiau žmonių neskaito knygų, jų neskaityti vis dar nėra normalu, ir neskaitantis žmogus yra linkęs šitą faktą nuslėpti. Vadinasi, net dabar, kai tiražai mažėja, o prie ekranų praleistų valandų daugėja, knyga mums išlieka be galo svarbi.

Įstrigo Ryčio Zemkausko pokalbis su dainininke Giedre Kilčiauskiene. Rytis paklausė, kokias knygas ji mėgsta. Giedrė nė nesusimąsčiusi atsakė: „Aš knygų neskaitau.“ Salę persmeigė nejauki tyla. „Drąsu“, – po šiokios tokios pauzės atsakymą pakomentavo Rytis. Omeny jis turėjo tai, kad tokius dalykus mes dažniausiai nutylime – gal pameluojame, o gal pasiūlome vieną iš daugybės pasiteisinimų – nespėju, nesugebu susikaupti, blaško vaikai ir pan.

Juk pripažinti, kad visai neskaitai – tai šokti į upę, pilną alkanų aligatorių. Neskaitai – vadinasi, esi neintelektualus, galbūt netgi bukas arba mažų mažiausiai nemoki planuoti laiko. Apie žmogų, kuris mums pasirodo kvailas, vis dar menkinančiai sakome: „Turbūt nėra gyvenime knygos perskaitęs.“

Besiruošdama šitam tekstui, pasigūglinau statistikos. Ketvirtadalis amerikiečių per metus neperskaito nė vienos knygos. Sulig kiekviena kas penkerius metus atliekama apklausa perskaitomų knygų tik mažėja. Neradau nė vieno išsamaus ar bent jau nešališko tyrimo, kuriame būtų pateikti lietuvių skaitymo įpročiai, bet ką čia ir betirsi – nuo Nepriklausomybės atkūrimo knygų tiražai sumažėjo kartais. Priežastys – nuobodžios: elektroninė žiniasklaida, socialiniai tinklai, didesnė pramogų pasiūla – visa tai aišku ir be apklausų.

Grįžtant prie amerikietiškos statistikos, tik dėl vieno nustebau: jei per metus perskaitai daugiau nei 30 knygų, jau patenki tarp 15 proc. daugiausia skaitančių žmonių. Patekčiau tarp jų, kas yra ir malonu, ir liūdna – lyg peršokti per žemai nuleistą kartelę.

Jei dėl kokių nors priežasčių skaitau mažiau nei įprastai, jaučiu kaltę, nes niekaip negaliu nusikratyti įsitikinimo, kad vaizdinis turinys bukina, o knygos (nesvarbu, popierinės ar elektroninės) – turtina. Kažin kaip kalbės ateities kartos, bet mums, milenialsams, knyga vis dar yra šventa, nepaisant to, kad ją garbiname per vis didesnį atstumą.

Monikos Markevičiūtės nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė

Deja, vis dažniau apima jausmas, kad sausakimšos salės Vilniaus knygų mugėje ir užrašas „bestseleris“ ant kas antro viršelio nebūtinai rodo, kad daug skaitome – gal veikiau, kad norėtume skaityti arba norėtume būti perskaitę. Po mugės socialiniai tinklai prisipildo skundų, kad prabėgo dar vieneri metai, prisipirkta dar daugiau knygų, nors pernykščiai mugės pirkiniai vis dar guli neatversti. Žmogus visada norės atrodyti geresnis nei yra, tokia jau mūsų prigimtis. Bet ar tikrai būtent knygų skaitymas daro mus geresnius, protingesnius ir pan.? Gal jas gali atstoti kas nors kitas?

Pagūglinau frazę „reading books is overrated“ („knygų skaitymas yra pervertintas“) ir, išskyrus kelis abejotinos vertės tinklaraščių įrašus, nieko neradau. Nieko nuostabaus, nes toks teiginys tiesiog neatlaiko kritikos.

Tyrimai rodo, kad knygų skaitymas plečia žodyną, lavina vaizduotę, ramina psichiką, moko sutelkti dėmesį. Iš kitos pusės, pažįstu ne vieną šaunų, įdomų, bet itin retai knygas skaitantį žmogų. Knygas jiems pakeičia internetiniai skaitiniai, vaizdo paskaitos, gebėjimas kaupti patirtį ir t.t.

Turiu porą draugų, kurie pramogai skaito „Vikipediją“, bet atėję pas mane į svečius ir išvydę kalnus knygų, kurias dovanoja knygynai ir leidyklos, vis tiek taria: „Velnias, jau kuris laikas nebeskaitau knygų“. Balso tonas – lyg žmogaus, kuris svajodamas sulieknėti ką tik suvalgė šeimyninę picą.

Knygos mums vis dar šventos, ir neskaityti vis dar gėda. Medis, duona ir knyga – tai dalykai, kurių nevalia liesti purviniems neišmanėlio pirštams.

Taip, knygos mums vis dar šventos, ir neskaityti vis dar gėda. Medis, duona ir knyga – tai dalykai, kurių nevalia liesti purviniems neišmanėlio pirštams. Prisimenat, kokia pasipiktinimo banga kilo, kai Pavilnio biblioteka į konteinerį išmetė nurašytas knygas? Šventvagiškas poelgis kai kuriuos privarė iki ašarų. Tekstą knygoje pasibraukti galima tik pieštuku, šiukštu negalima vietoje skirtuko užlenkti puslapio kampo, nemandagu negrąžinti pasiskolintos knygos, o jei jau pradėjai skaityti – pabaik. Knyga šiukšlių konteineryje – vaizdas, kurio mūsų sąmonė niekaip nesugeba priimti.

Viename vakarėlyje draugė pasisakė, kad prieš kraustydamasi į naujus namus židinyje supleškino visą sovietinę klasikos kolekciją. „Smulkus šriftas, nulaikyt rankose sunku, taip klaikiai išleistos, kad neperskaitytų net kalinys“, – ištarė ir tuoj pat nutilo, nes pajuto, kaip ją it durklai bado smerkiantys žvilgsniai.

Mes užaugome terpėje, kurioje „knyga“ ir „vertė“ buvo sinonimai. Kasdien matėme skaitančius tėvus. Mano mama perskaitydavo mažiausiai po knygą per savaitę, į biblioteką eidavome bent jau kas antrą šeštadienį. Mano močiutės bibliotekoje knygų daugiau nei dauguma mūsų spės perskaityti per visą gyvenimą. Kiekvienas esate girdėjęs vyresnės kartos žmones, pasakojančius, kaip tėvai drausdavo skaityti valgant, arba kaip jie, pasislėpę po antklode, perskaitė visą „Drąsiųjų kelių“ seriją. Mano namuose savaitgalio popietės visada prabėgdavo skaitant. Tai buvo nerašyta taisyklė – pavalgai, suplauni indus ir skaitai. Taip prisimenu savo vaikystę.

O mūsų vaikai prisimins mus, sulindusius į telefonus. Štai tokia liūdna tiesa. Nepatinka ją girdėti, nesmagu, bet daugumoje šeimų taip bus. Ir nebūtinai tai bus blogai. Gali būti, kad ateities kartos knygai, ypač popierinei, nebeteiks tiek daug reikšmės. Iš kažko švento ir būtino, knyga taps tik forma, laikmena, kurioje skaitomas tekstas. Popierinė knyga bus romantizuojama panašiai kaip dabar vinilinės plokštelės. Ir gal jiems nebebus gėda pasakyti, kad neskaito knygų, nes knyga nebebus ta šventa karvė, kurią garbino ištisos kartos.

Mano namuose savaitgalio popietės visada prabėgdavo skaitant. Tai buvo nerašyta taisyklė – pavalgai, suplauni indus ir skaitai. Taip prisimenu savo vaikystę.

Beieškodama informacijos apie neskaitymą, atradau lig šiol man negirdėtą terminą „Bookshaming“. Žodis reiškia kito žmogaus žeminimą ir gėdinimą dėl jo literatūrinių preferencijų. Pavyzdžiui, sakau jums, kad skaitau bestselerį „Veritė“, jūs sakote, kad tai prasta neskoningų sekso scenų prikimšta knyga, o aš įsižeidžiu ir pasijuntu blogai. Et, kad tik tokios problemos!

Didžiausia problema, kad nesielgiame taip, kaip patys norėtume. Sutikote bent vieną žmogų, kuris sakytų, kad svajoja mažiau skaityti knygų ir daugiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose? Išties, to nepasakė niekas niekada. Šiek tiek primena bandymus prisiversti sportuoti. Žmonės prisisiunčia programėlių, pasisamdo trenerių. Deja, skaitymo trenerio nenusisamdysi. Pirmoje klasėje išmokai skaityti, o toliau jau kapanokis pats.

Pabaigoje noriu pasidalinti geriausiu su skaitymu susijusiu patarimu, kurį pastaruoju metu teko girdėti. Aidas Puklevičius sakė, jog tam, kad vėl galėtum susikaupti prie skaitinio, kaip galėdavai anksčiau, padėk į šoną telefoną ir pabandyk skaityti bent jau pusę valandos, ir pamažu įprotis sugrįš. Kaip su sportu – kuo daugiau sportuoji, tuo daugiau norisi.

Beje, nežinau, ar atkreipėte dėmesį: dar neseniai, kylant ar leidžiantis lėktuvui, palydovai pranešdami apie tai, kad tuoj prigesins šviesas, pridėdavo tokį sakinį: „Jeigu norite toliau skaityti, naudokit lempelę virš savo galvos“. Nebeprideda... Dažnai skraidau lėktuvais ir be galo ilgiuosi šio sakinio. Linkiu, kad jums kuo dažniau prireiktų tos skaitymo lempelės.