Radau maždaug tai, ko tikėjausi – pasiūlymus mėnesinių kraują gerti, teptis išmatomis ir pan. Kai kurie skundėsi, kad nuo šito vaizdo jiems skauda akis, ir ironiškai klausė, kokius narkotikus mergina vartoja. Rašytoja Vaiva Rykštaitė vienintelė apgynė merginą, sakydama, kad tokie ekstremalūs vaizdai po truputį stumia ribas ir svetimos mėnesinės neatrodo tokios baisios.
Neabejojau, kad šita nuotrauka įplieks skandalą. Juk yra visos dedamosios: šokiruojantis vaizdas, pasipriešinimas, kažkas pirmykščio ir kažkas mistiško. Maniau, kad nebus nė vienos influencerės, kuri apie tai nepasisakys, ir nė vieno portalo, kuris apie tai neparašys.
Bet nė vienas neparašė. Tikriausiai todėl, kad sunku tokia tema suformuluoti kraštutinę nuomonę. Ar mergina atrodo kvailai? Man – taip. Ar ji turi teisę teptis mėnesinių krauju ir fotografuotis? Žinoma. Ar kam nors pakenkė? Ne. Ar nusipelnė tokių pajuokų ir užgauliojimų? Šioje vietoje sustokime.
Autorės palaikytojos nuotrauką sukritikavusį Beną užpuolė tokiais baisiais žodžiais, kad net negaliu jų cituoti. Čia jau ir aš nustebau. Naivu tikėtis, kad išsitepusi veidą mėnesinių krauju nesulauksi neigiamų reakcijų. Bet kokį socialines normas laužantį veiksmą lydi pasipriešinimas. Ar maitinsi krūtimi penkiametį, ar kramtysi lavono nagus, ar kabėsi žemyn galva, į užpakalį įsikišęs morką – nebus taip, kad žmonės stos į eilę paglostyti tau galvelės. Piktiniesi patyčių kultūra, o paskui pati tyčiojiesi. Prastai atrodo.
Tačiau svarbiausia, kokia reikšmė užkoduota šokiruojančiame atvaizde ir kokia žinutė siunčiama.
Vakaruose jau keletą metų plinta vaizdai, kaip moterys vietoje grožio puoselėjimui skirtų kaukių ant veidų tepa mėnesinių kraują. Dermatologai sako, kad tai ne tik nepuoselėja grožio, bet ir kenkia odai, gali sukelti uždegimą. Bet nuo kada sąmokslo teorijų mėgėjams rūpėjo specialistų nuomonė? Tepa kaip tepusios.
Kai kuriuose moterų rateliuose mėnesinių kraujas – tai jų galios simbolis, demonstruojamas viešai kaip pasipriešinimas patriarchatui. Lygiai kaip herojė iš Beno Lastausko įrašo, mėnesinėms jos suteikia mistinių savybių: tai – moters dvasios galia, kūrybinė energija ir, žinoma, gyvybinis pradas. Mėnesinių kraujas įtraukiamas į ritualus ar netgi naudojamas buityje – pavyzdžiui, augalams tręšti. Toks požiūris nėra naujas. Mesopotamijoje, Senovės Egipte ar Indijoje mėnesinės buvo siejamos su dieviškomis moters galiomis, o kai kuriose Amerikos indėnų gentyse kraujuojančias moteris atskirdavo nuo kitų, šitaip pagerbiant jų dvasinę stiprybę.
Taigi, atrodo, kad čia svarbu atskirti dezinformaciją (mėnesinių kraujas vietoj L'Oréal), ritualą (su juo viskas gerai, kol niekam nekenkia) ir socialinį aktyvizmą, kurio tikslas, pasitelkus aštrius vaizdus, atkreipti dėmesį į visuomenės skaudulius ir normalizuoti tokius biologiškai kasdienius dalykus kaip mėnesinės. Pastarieji du dažnai persipina, nors kartais vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, už moters biologinių procesų normalizavimą kovojančios moterys nebūtinai žavisi aplink mėnesinių kraują rateliu šokančioms dvasiukėms, nes nori kalbėti apie mokslą, o ne visokius ugačiaka.
Nesu sutikusi nė vienos moters, kuriai patiktų mėnesinės. Dar nė viena nepasakė, kad mėgaujasi mėnesinių skausmais ir panaudotų tamponų vaizdais. Na, ir auklėjo mus ne visai teisingai. Iš paauglystės pamenu žurnale atspausdintą patarimą, kad per mėnesines geriau rengtis keliais drabužių sluoksniais – jei išsitepsi kelnes, ant klubų galėsi užsirišti megztinį. Puikus patarimas! Svarbu, kad niekas nepamatytų, o kaip pati jausiesi, vaikščiodama su prikepusiu krauju tarp kojų – čia jau tavo reikalas. Niekas neatrodė baisiau ir šlykščiau už per audinį persigėrusį mėnesinių kraują. Atrodė, pakaktų vieno lašo ir tave jau sudegintų ant laužo.
Dabar jau niekam negėda pirkti įklotų, pasakyti, kad prastai jaučiasi ir pan. Ryškiausiai pokytis atsispindi, kai apie mėnesines kalbama valstybiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Ispanija įteisino apmokamas kelių dienų atostogas, kurios suteikiamos gavus gydytojo pažymą apie skausmingas mėnesines.
Už tai turime būti dėkingos ir pirmosioms už moters biologinių procesų normalizavimą kovojusioms moterims. Jos dar prieš pusę amžiaus ėmė kurti meną, naudodamos tą patį mėnesinių kraują. Pirmoji, pati ryškiausia ir iki šiol įtakinga yra amerikiečių menininkė, feministė ir edukatorė Judy Chicago. 1971 m. ji pristatė pirmąjį Vakaruose meno kūrinį, vaizduojantį menstruacijas – Red Flag. Nuotraukoje užfiksuota moteris, traukianti iš makšties panaudotą tamponą. Beje, kūrinį kad ir šiandien galite nusipirkti už 35 tūkst. JAV dolerių.
Feminisčių menininkių darbai tik drąsėjo. Paminėsiu keletą. Prancūzė Ingrid Berthon-Moine 2009 m. pristatė fotografijų ciklą Red is the Colour. Tai – vietoje lūpdažio mėnesinių krauju pasidažiusių moterų portretai. Amerikietė Jen Lewis, išpylusi menstruacinės taurelės turinį į klozetą, išvydo grožį, kurį perteikia kūriniuose iš serijos Beauty in Blood. Pažiūrėkite – jie iš tikrųjų gražūs. Tokie darbai atkreipia dėmesį, galbūt šokiruoja, bet galiausiai, kaip rašė ir Vaiva Rykštaitė, pastumia ribas.
Aišku, ne kiekvieną papeckiojimą mėnesinėmis galima laikyti menu ir ne kiekvienas krauju išteptas veidas kažką prasmingo sako. Tam žmogui ir duotos smegenys, kad galėtų svarstyti, diskutuoti ir abejoti.
Kelios po merginos nuotrauka etiškai pasisakiusios moterys atvaizde neužčiuopė jokios prasmės: su mėnesinėmis yra viskas gerai, bet teptis jas ant veido – paprasčiausiai kvaila, nes nebėra, prieš ką protestuoti. Gal dabartinėje politkorektiškumo eroje tai ir yra drąsa – pasakyti, kad kažkas atrodo kvailai ir savo nuomonę pagrįsti? Čia neteigiu, o nuoširdžiai klausiu. Nes man irgi nepanašu, kad toji nuotrauka kažkaip prisidėjo prie mėnesinių normalizavimo.
Kaip ir suprantu, kokią žinutę mergina siuntė: kad visos, dabar kraujuojančios, nėra vienos, kad jos tegu jaučia bendrumą ir palaikymą. Neskamba kaip kažkas itin kvailo, bet dvelkia apsimestiniu dvasingumu ir dėmesio reikalavimu. Aišku, viskas, ką skelbiame socialiniuose tinkluose, yra dėmesio reikalavimas, bet jeigu jau pasitelki ekstremalius vaizdus, tai kalbėk toliau, diskutuok, o ne pulk ant kiekvieno, kuris tave sukritikavo. Taigi, galiausiai pasirodė, kad jokios svarbios žinutės ir nebuvo, neįvyko joks dialogas.
Bet kas man merginos nuotraukoje tikrai patiko – tai faktas, kad mūsų visuomenė vis margesnė. Kad kiekvienas gali rasti palaikytojų ratelį ir kartu užsiimti visokiomis keistenybėmis, kurios daugumai aplinkinių sukels ne pasipiktinimą, o tik draugišką šypseną.
