Akvilė Kavaliauskaitė. Milenialsų šventės: atstokit, mes ne griauname tradicijas, o jas kuriame

Mano vaikystėje šventės prasidėdavo filmu „Vienas namuose“, o baigdavosi „Likimo ironija, arba po pirties“. Per savaitę – du visiškai skirtingi švenčių vaizdiniai – vakarietiškas ir sovietinis. Pirmajame turtinga amerikiečių šeima skrenda į Paryžių ir per kalėdinį jovalą namuose pamiršta mažąjį Keviną. Antrajame Ženia pirtyje tiek prisigeria, jog nepastebi, kad sėdi lėktuve į Leningradą ir rakina svetimų namų duris. Pastarąjį filmą buvau primiršusi, taigi prasukdama pažiūrėjau iš naujo. Patikėti negaliu, kad vaikystėje kiekvienus naujus metus pradėdavau šituo, kaip tada sakydavo, dvasingu kūriniu.

Dar prieš lemtingąją pirtį Ženia savo draugei žada: „Mes Naujuosius sutiksime kartu – tik tu ir aš. Aš išgersiu, imsiu siautėti, išdrąsėsiu, ir galų gale pasakysiu viską, ką turiu tau pasakyti“. Kaip reaguoja draugė? Šypsosi! Tai, kad Ženia prisigers, jai atrodo miela. Realiai visas šis filmas – besaikio alkoholio vartojimo reklama. Nuoširdžiai pasikalbėti galima tik išgėrus, draugus geriausiai suvienija čierka, netgi tikrą meilę randi tik priliuobęs – juk jeigu ne degtinė pirtyje, Ženia nebūtų atsidūręs Leningrade ir sutikęs gyvenimo meilės.

Naujametės televizijų žinios atrodė kaip šito filmo tęsinys. Tris dienas gėręs, kirviu užkapojo sugyventinę. Nepasiekęs namų, mirtinai sušalo. Ką tuo metu veikė vaikai? Sprogdindami bombioškes, nusitraukė pirštus ir pasidegė galvas.

O mes svajojome apie Kalėdas kaip iš „Vienas namuose“. Kur lemputėmis išpuošti namai ir židinys. Kur visa šeima sėdi aplink stalą, tokį didelį, koks niekaip netilptų sovietiniame bute. Nekalbu apie visas šeimas, buvo išimčių, bet iš principo šventinis vaizdinys laukinio kapitalizmo laikais augusių vaikų svajonėse ir realybėje skyrėsi šviesmečiais. „Vienas namuose“ herojai skrenda į Paryžių. Į Paryžių? Tai atrodė kažkas neįmanomo ne tik per Kalėdas, bet apskritai.

Dabar pagaliau užaugom, jau turim savo vaikų ir patys sprendžiame, kaip švęsime. Žmonės sako, kad nepuoselėjame tradicijų. Kas gi deda ant Kūčių stalo austres? Kas sniego senį lipdo iš balto Maldyvų smėlio? Argi čia Kūčios? Argi čia Kalėdos?

Šita diskusija nėra nauja, ir tikrai ne tik mums, lietuviams, būdinga. Pavyzdžiui, „Vienas namuose“ scenarijuje yra scena, kurioje vagys kalbasi apie tradicijas – kad kokios čia Kalėdos, kai žmonės skraido į paryžius ir havajus, reikia prie židinio sėdėti ir dainas dainuoti. Kūrėjai sceną iškirpo, nenorėdami vagims suteikti dvasingumo, bet iš jos aiškiau nei aišku: kapitalistai amerikiečiai 20 a. pabaigoje irgi nesutarė, kaip turi atrodyti didžiosios metų šventės, kai nepriteklius nebespaudžia žmonių namuose ir skraidyti išgali ne tik prezidentai.

Istorija mums buvo negailestinga. Dauguma šventinių tradicijų atėjo arba iš skurdo, arba iš rusų – kad ir pamėgta balta mišrainė. Kiekviena šeima norėjo ant šventinio stalo padėti ką nors įmantresnio, bet produktų trūko, trūko elementaraus kulinarinio išmanymo ir pinigų kokybiškoms pramogoms. „Butelis“ ir „šventė“ pas mus ilgai reiškė tą patį.

O kas dabar?

Pagaliau mes išsivalėme. Kalbu ne tik apie sovietinį mėšlą, bet ir apie aklą visko, kas vakarietiška, garbinimą. Patys žinome, ko norime, gebame atsirinkti, kas patinka, ir kas ne. Iš tiesų mes, tūkstantmečio vaikai, esame pirmoji karta, kuri gali kurti tradicijas nevaržomi nepritekliaus.

Lietuviai žiemotojai Tenerifėje per Kūčias iš po staltiesės traukia šiaudą ir nakčiai palieka lėkštę protėviams. Kitoje lėkštėje – sušiai, nes vaikai į burną neima tų visų silkių burokėliuose, o dešrelių per Kūčias negalima. Tradicijos ne griaunamos. Jos savaime kinta kartu su kintančiais mumis – kažkas išnyksta ir kažkas lieka. Dabar milenialsų šeima į Tenerifę išgali ir močiutes atsiskraidinti, ir gražią vilą su baseinu išsinuomoti. O tie, kurie nori kitaip, keliauja į Šveicarijos Alpių kurortus, kur švenčia tikroje žiemos pasakoje – vaizdinyje, apie kurį svajojo vaikystėje, kol už sienos riejosi kaimynai.

Ne visi išgali alpes ir tenerifes. Bet namuose staltiesė švari, žvakelė uždegta, stalas gražiai paserviruotas – ne šiaip mišrainių pridrėbta, kad tik daug būtų. Niekas, kas dirba, Lietuvoje nebadauja, kiekvienas išgali ir silkės pasipjaustyti, ir keksiukų išsikepti – tikrai nereikia vienos duonos riekės į dešimt dalių dalinti.

Dabar išties turime tobulas šventes. Ne pertekusiai amerikietiškas, ne girtai rusiškas, o savas, kuriose telpa ir tradicija, ir naujovė, ir noras, kad visi gerai jaustųsi. Didžiausia dovana – su tėvais nesusipykti ir kiekvienam bent lašelį dėmesio skirti. Mažai kas betiki, bet nuveda vaikus į bažnyčią, paaiškina, kuo Kūčios skiriasi nuo Kalėdų. Vis dažniau žmonės kalba, ne apie tai, ką valgys ir gers, o apie tai, ką kartu veiks, kad laikas nebūtų praleistas veltui: „Negi savaitę prie butelio sėdėsim?“.

Pakabinu ant eglutės nuo prosenelių laikų išsaugotą žaisliuką. Kūčioms mama pagamins silkę, o aš – sevičę. Trauksim šiaudą, laužysim kalėdaitį, žaisim „Monopolį“. Dainuos Mariah Carey ir „Kardiofonas“. Bus pačios tikriausios šventės.

Gražaus jums šventinio laikotarpio. Būkite laimingi!