– Kas kūryboje jums svarbiau – kitiems suteikti estetinį malonumą ar pasakoti istoriją?
– Turbūt papasakoti istoriją. Net jeigu tai yra labiau vizualus darbas, svarbu perteikti ir nuotaiką, ir istoriją.
Didžiausia siekiamybė, kad žmonės jaustųsi geriau savo gyvenimuose. Tos istorijos nebūna tobulos kaip holivudiniuose filmuose. Manau, kad jei tokių istorijų būtų daugiau, žmonės savo gyvenimuose jaustųsi patogiau. Nes šiaip gyvenimai nėra tobuli.
Prisimenu, kokį didelį įspūdį man vaikystėje darė „Pingvino“ ledų personažas ar mamos siūti rūbai su gyvūnais. Manau, kad tai gali būti taip pat stipru kaip ir „aukštasis menas“.
– Vilniaus dailės akademijoje įgijote grafikos bakalaurą, o Belgijoje, Briuselyje – komiksų studijų magistrą. Ar grafikos studijose buvo kalbama apie tekstinį-idėjinį-pasakojamąjį aspektą?
– Tai buvo pakankamai atsieta. Lietuvoje buvo mokomasi piešimo technikų, kompozicijos. Dabar jau keičiasi situacija, bet kai aš mokiausi, daug mažiau buvo kalbama, kaip perteikti mintį simboliais. Jau po to, kai mokiausi Ispanijoj „Erasmus“ programoje, labai artimai dirbome su tekstais. Reikdavo daug skaityti, galvoti, kaip juos perteikti vaizdu, iliustruoti skirtingų žanrų kūrinius, sugalvoti, kaip skirtingai tai padaryti.
– Kai rinkotės grafikos studijas, tikriausiai įsivaizdavote, kokia bus jūsų karjera, ateitis?
– Taip, įsivaizdavau, kad būsiu menininkė – darysiu parodas. Tai buvo mano siekiamybė, bet kai baigiau, man pasirodė nuobodoka – padarai parodą ir viskas, o tada vėl ruošiesi. Supratau, kad man patinka pritaikomi dalykai, kasdieniai, pasiekiami daugumai žmonių.
Jau baigus studijas pasidarė įdomesnė popkultūra ir taikomoji iliustracija. Dabar man įdomu nutapyti paveikslą, kuris gali kabėti galerijoje, bet lygiai taip pat patinka kurti piešinius atsidursiančius ant drabužių ar produktų pakuočių. Prisimenu, kokį didelį įspūdį man vaikystėje darė „Pingvino“ ledų personažas ar mamos siūti rūbai su gyvūnais. Manau, kad tai gali būti taip pat stipru kaip ir „aukštasis menas“.
– Kada pradėjote kurti komiksus?
– Po studijų baigimo pradėjau piešti, važinėti po festivalius. Nuvažiavus į vieną komiksų festivalį Romoje, susipažinau su Latvijos leidėju „Kuš!“. Pabuvus festivaliuose atsirado supratimas, kas tie komiksai, kad kiti žmonės irgi juos piešia – Lietuvoj dar nebuvo daug pavyzdžių.
– Viename anksčiau spausdintame interviu minėjote, kad jums sunkiausia kūrybos dalis yra rašymas – ar vis dar taip yra?
– Dabar gal jau nebe taip, bet šioje srityje aš savimi mažiau pasitikiu nei piešime. Niekada nežinau, ar mano sugalvotos istorijos bus aktualios kitiems žmonėms.
Viena dėstytoja pasakė, kad istorijų pasakojimas yra kaip raumuo, kurį galima ugdyti. Anksčiau įsivaizduodavau, kad kai kurie žmonės tiesiog yra tam gabesni, kiti – ne. Taip pat ir vizualiniame mene. Tik per praktiką, klaidas gali tobulėti.
– Kokios buvo komiksų kūrimo magistro studijos Belgijoje?
– Pirmo susitikimo su dėstytojais metu reikėjo vienu sakiniu papasakoti, apie ką yra mūsų kuriama istorija. Scenarijus, istorijos pasakojimas studijose buvo svarbiau, nei piešimas. Niekas nesikabinėjo prie piešimo stiliaus, kuris visų studentų buvo labai skirtingas. Pastabų būdavo, bet daugiausia šnekėjome apie scenarijų ir beveik visus metus jį kūrėme, o komikso įgyvendinimas, piešimas truko tik keletą mėnesių.
– Kas jus labiausiai nustebino, mokantis rašymo, scenarijaus kūrimo?
– Viena dėstytoja pasakė, kad istorijų pasakojimas yra kaip raumuo, kurį galima ugdyti. Anksčiau įsivaizduodavau, kad kai kurie žmonės tiesiog yra tam gabesni, kiti – ne. Taip pat ir vizualiniame mene. Tik per praktiką, klaidas gali tobulėti.
Taip pat pasirodė įdomu suprasti, kad svarbu labai gerai pažinti savo personažą, įsivaizduoti jį kaip tikrą, gyvą. Iki tol nemaniau, kad personažai – kaip įsivaizduojami žmonės, kurie gyvena kūrėjų galvose.
Buvo svarbu mokytis išgryninti informaciją, kad ji būtų suprantama skaitytojams. Pradžioje norėdavosi sudėti viską, kas įdomu ir gražu, tada supratau, kokia chaotiška mišrainė kartais gali išeiti, neatrinkus to, kas svarbiausia.
– Svarbu išlaikyti aiškią kryptį.
– Taip, kryptį. Viena dėstytoja pasakė ir net parašė ant sienos su markeriu (kas tuo metu mus visus šokiravo): „KILL THE BABIES“ („Žudykite kūdikius“), turėdama galvoje, kad turėtume negailėti ištrinti to, kas nėra svarbu, suprasti, kad kiekviena detalė turi turėti reikšmę.
Sudėtingoji dalis yra ta, kad norint pamatyti, kaip scenarijus veikia komikse, turi nupiešti visą komiksą, o tai užima laiko. Tada koreguoji, perpieši, kai ko nenaudoji. Tik skaitydamas ir žiūrėdamas nupieštą istoriją matai, kas veikia, o kas ne. Su rašymu gali būti truputį paprasčiau pamatyti visumą.
– Kaip mokėtės rašyti scenarijų?
– Nors nežinau, kaip tiksliai yra kitur, manau, kad pakankamai tradiciškai. Pavyzdžiui, ant skirtingų lapelių užsirašydavom pagrindinius istorijos įvykius, tik tada pridėdavom šalutinius, aprašinėdavom scenas, tik tada išrašydavom dialogus. Tuo metu skaitydavau daug knygų apie scenarijaus rašymą, jau nebeprisimenu, ką mokiausi studijose, ką perskaičiau.
– Pakalbėkime apie jūsų komiksų personažus. Vienas man labiausiai įsiminusių – keliuose skirtinguose darbuose pasikartojantis tigras. Kokia jo istorija?
– Tigras atsirado tada, kai piešiau pirmą ilgesnį komiksą, trisdešimt šešių puslapių, iš tikrųjų tai buvo labai maža knygutė. 2011 m. ją išleido latvių komiksų leidėjai „Kuš“. Istorija buvo apie aktyvistus vaikus, kurie džiunglėse kovoja su korporacija, kuri teršia gamtą ir išgavinėja naftą, o kovoje jiems padeda tigrai. Tie vaikai moka šnekėtis su tigrais, teisybė galiausiai laimi.
Tigrai buvo simpatiški ir visiem labai patiko, ir man tapo kovotojų simboliu. Vienu metu susirašinėjau su savo labai mėgiamu komiksų piešėju Simonu Hanselmannu ir jis prisiminė mano tigrus – man tai buvo didelis pagyrimas. Tada dar išsitatuiravau tigrą. Jie simbolizuoja tam tikrą laukiniškumą.
Man svarbu laikytis tam tikrų principų ir daryti tai, kas pačiai svarbu, o ne tai, ko tikisi rinka. Galiausiai, visokių darbų reikia ir galima atrasti savo nišą.
– Įdomu, kad jūsų darbuose jie kaip tik atrodo prijaukinti ir nepavojingi. Pavyzdžiui, darbe, kuriame pavaizduotas šalia tigro jaukiai gulintis žmogus.
– Šis darbas gimė labai natūraliai – turėjau nupiešti plakatą „Ištiesk leteną“ projektui, renginiui, skirtam surinkti pinigus Tautmilės prieglaudėlei. Prieš piešiant plakatą susapnavau, kad guliu, padėjusi galvą ant tigro, ir žinau, kad jis bet kada gali pabusti ir tai bus pavojinga, bet gulėti – taip patogu, nes šilta, minkšta, sapne nusprendžiau ten pasilikti, nors žinojau, kad gali blogai baigtis. Panaudojau tai tame plakate.
– Jūsų kūryboje gyvūnai yra dažni personažai. Labai įdomus darbas – „Humanarium“, kuriame delfinai susirinkę stebi žmonių pasirodymą baseine ir žavisi „kokie jie atrodo protingi!“.
– Pažiūrėjau filmą apie vieną pirmųjų „skeiterių“ moterų Peggi Oki, kuri gyvenimą dabar dedikuoja delfinų ir banginių saugojimui. Įkvėpta filmo ėmiau piešti komiksą „Humanarium“ ir tuo metu gavau elektroninį laišką iš Kaimanų salų, vėžliukų fermos. Tai buvo užsakymas nupiešti tos vietos žemėlapį ir man atrodė, kad tai labai lengvas ir vizualiai malonus darbas.
Daugiau pasidomėjus apie Kaimanų salas pamačiau, kad iš tiesų ten yra siaubingos sąlygos vėžliukams – pusė jų serga, gyvena labai mažam plote, o ir šiaip – lankytojai gali vienu metu valgyti vėžlių sriubą ir glostyti vėžliuką. Atsisakiau to projekto dėl etinių sumetimų ir tiesiog baigiau piešti tą komiksą su delfinais. Man svarbu laikytis tam tikrų principų ir daryti tai, kas pačiai svarbu, o ne tai, ko tikisi rinka. Galiausiai, visokių darbų reikia ir galima atrasti savo nišą.
– Ar yra daugiau tavo kūryboje pasikartojančių personažų?
– Dažniausia personažai jauni, paaugliško mąstymo žmonės. Vienu metu galvojau, kad galbūt turėčiau piešti tik jaunai auditorijai, bet dabar tiesiog piešiu ir per daug apie tai negalvoju. Nors tikriausiai vyresniems žmonėms mano komiksai nėra labai aktualūs
– Man atrodo, kad juose yra tas jaunystės užtaisas, energija, kurio vyresni žmonės gali ilgėtis.
– Gali būti. Paskutinio komikso „Bleeding Knees“ („Kruvini keliai“), pieštame „Vice“ leidiniui, pagrindinėmis herojėmis tapo dvi merginos, kurios važinėja riedučiais, ir įsivelia į visokias keistas situacijas. Paliečiau moteriškumo temą ir tą amžiaus tarpsnį, kai balansuojama tarp suaugusiųjų pasaulio ribos ir paaugliško nuotykių troškimo, nepriklausomybės pojūčio. Man atrodo, labai svarbu niekada neužaugti iki galo ir galėti lengvai išeiti iš komforto zonos, sugebėti naiviai stebėtis pasauliu kaip vaikui.
Dabar piešiamo komikso, kuris taip pat publikuojamas „Vice“, pagrindiniai personažai yra tigras, Lucy The Confused Girl (Sutrikusi Lucy) ir Ateivis. Jie visi gyvena furgone ir keliauja. Lucy dažnai būna liūdnose ir absurdiškose situacijose, bet visame tame yra ir pozityvumo kristalų.
– Šie komiksai ir „Humanarium“ buvo atrinkti gerai žinomo tarptautinio žurnalo „Vice“. Tai didelis įvertinimas. Šiuo metu piešiate komiksą jų užsakymu. Kaip užsimezgė bendradarbiavimas?
– Tiems, su kuriais norėtųsi bendradarbiauti, kartais parašau pati. Manau, kad jeigu sėdėsi ir lauksi, tai nieko ir nebus. Aišku, esu gavusi daug „ne“, bet tai tiesiog yra to dalis.
„Vice“ žurnalui nusiunčiau savo darbų, jiems patiko. Šiuo metu esu įsipareigojusi jiems nupiešti 12 komiksų, kurie yra publikuojami kas savaitę.
Anksčiau „Vice“ buvo publikuoti kiti darbai, kuriuos taip pat piešiau specialiai jiems. Jie norėjo publikuoti ir senus, bet man pačiai norėjosi naujų. Taip atsirado „Bleeding Knees“ („Kruvini keliai“). Personažas Lucy atsirado jau šiame komikse.
Aš dažnai negaliu pasakyti – „ne“, nes kiekvienas išbandymas man atrodo labai patrauklus
– Ar kurdama istoriją apgalvojate viską prieš piešdama komiksą?
– Kurdama trumpus komiksus prieš tai pasirašau ir „nusieskizuoju“ komiksą, bet kartais pamačius visumą kažkas pasikeičia.
Trumpesnių istorijų piešimas man daug priimtinesnis nei ilgų novelių kūrimas. Aišku, tai tam tikra prasme lengvesnis būdas, tampantis vis populiaresnis tarp šiuolaikinių komiksų piešėjų, nes greičiau ir lengviau galima publikuotis, sulaukti atsiliepimų. Naudoju nemažai detalių iš kasdienybės, iš savo, draugų, aplinkos, kurioje būnu. Tai padeda kuriant istoriją.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad Lietuvoje komiksų kultūra jau gyvesnė?
– Pavargau nuo šito klausimo, nes nežinau tiksliai, ką pasakyti – iš tiesų niekada taip nesakiau, bet žurnalistai visada to klausdavo.
Yra keli žmonės, kurie piešia ir jie tai daro. Aišku, daug ko čia nėra, nėra iliustracijos galerijų, festivalių… komiksai yra šalia to. Kol neatsiras investuotojų, pasiryžusių kuruoti didesnius projektus, leisti knygas, tol nebus žymaus keitimosi.
– Esate turėjusi dvi asmenines parodas. „Wilderness“ – Briuselyje (Recyclart) ir „Rituals“ Barselonoje (El Diluvio universal).
– Į parodas žiūriu kaip į proceso, tam tikro etapo parodymą, užbaigimą, nesureikšminu to.
Kadangi gyvenau Barselonoje, ta aplinka man buvo kaip antri namai. Man ten buvo lengviau rasti erdves, kur surengti parodą, negu Vilniuje. O pirmos istorija buvo truputį juokinga – studijavau magistrą Briuselyje – vienu metu studijavau ir dirbau su skirtingais dizaino projektais. Tada sugalvojau, kad man reiktų studijos darbui, nuėjau į pokalbį tokiam meno centre – jie turėjo studijas, kuriomis buvo galima naudotis menininkams, o jos buvo užimtos šešiems mėnesiams į priekį, bet man pasiūlė padaryti parodą.
Aš dažnai negaliu pasakyti – „ne“, nes kiekvienas išbandymas man atrodo labai patrauklus. Tai buvo neįtikėtinas išbandymas, pasakiau „taip“, važiavau dviračiu namo šypsodamasi ir galvojau, kaip aš dabar viską padarysiu. Nieko neturėjau ir sutikau atidaryti parodą už kelių mėnesių. Visą laiką po darbų ir studijų sėdėjau namie ir kiekvieną laisvą minutę piešdavau. Gyvenau visiškai anti-socialų gyvenimą.
– Esate dalyvavusi ne viename komiksų festivalyje. Rytų Londono komiksų festivalis – vienas svarbiausių?
– Man atrodo, kad visi festivaliai svarbūs, nes visi duoda kažkokių patirčių ir dėl skirtingų dalykų mes juos renkamės. Kažkoks pogrindinis, mažas festivalis gali turėti net didesnę reikšmę. Kartais renkuosi ne pagal vardą, o pagal tai, ką man tai galėtų duoti.
Dabar šlovė ir pripažinimas yra pervertinti. Bet turbūt svarbiausia, kaip pats jautiesi – jeigu tai padeda jaustis geriau ar pasitikėti labiau, tai gerai, gali vartoti tuos „ženkliukus“. Bet tai tik „ženkliukai“.
– Bet tam tikri žinomesni vardai padeda?
– Padeda, nes jie yra rodikliai, parodantys, ką esi pasiekęs. Geriausia dalis – sklaida. Bet aš dažnai pamirštu su kuo esu dirbusi, nes ne pagal tai renkuosi ir vertinu. Man artimas tas paprastumas ir nuoširdumas, o ne pasiekimai. Mes juk ir be to galime įvertinti, kas mums patinka, o kas ne.
Tai yra išorinis paveikslas, kaip ir kokius batus nešioji ir kokią mašiną vairuoji, nieko neparodo, bet daug kas sprendžia pagal tai. Dabar šlovė ir pripažinimas yra pervertinti. Bet turbūt svarbiausia, kaip pats jautiesi – jeigu tai padeda jaustis geriau ar pasitikėti labiau, tai gerai, gali vartoti tuos „ženkliukus“. Bet tai tik „ženkliukai“.
– Skaitote, žiūrite filmus – taip ir semiatės idėjų, įkvėpimo?
– Taip, iš interneto, knygų, filmų, iš to, kas vyksta aplink mane kasdien. Iš to, ką matau, sudedu labai daug skirtingų dalykų į koliažą: dalykų, kurie man gražūs ir įdomūs. Pavyzdžiui, išgirstu kokį pokalbį troleibuse, pamatau neįprastos išvaizdos žmogų, būna įdomu įsivaizduoti jo gyvenimo istoriją. Arba muzikoje išgirstu vietą dainoje, kuri man labai patinka.
– Muzika ar žodžiai?
– Žodžiai. Iš vieno sakinio galiu sugalvoti visą istoriją arba naudoti tiesiog tą vieną sakinį. Tik plačiai atvertom akim, viską stebint, galima pasisemti idėjų.
– Kai pamatote ar išgirstate ką nors įdomaus – pasižymite?
– Taip. Į telefoną ar užrašų knygutę. Kartais nusifotografuoju.
– Žmogų irgi?
– Būna. Paskutinį kartą pamačiau tokį senelį su tatuiruotom rankom – saulėm – neišdrįsau jo užkalbinti, bet paslapčia nusifotografavau. Dar nepanaudojau niekur, bet, man regis, tos saulės yra kalėjimo tatuiruotės, reiškiančios laisvę.
Tiems, su kuriais norėtųsi bendradarbiauti, kartais parašau pati. Manau, kad jeigu sėdėsi ir lauksi, tai nieko ir nebus.
– Nuolatos esate tokiame kūrybiniame, stebėjimo procese?
– Kartais pamirštu. Būna gal tokios dienos, periodai, kai esi atviresnis aplinkai ir kai ne. Arba kai yra kažkokia tema, kai turi padaryti konkretų darbą – specialiai ieškai minčių ir idėjų aplinkoj arba internete.
– Ar dažnai patiriate sąstingio akimirkas, kūrybinius blokus?
– Būna, pasitaiko, tikrai. Vienintelis sprendimas – gyventi daugiau gyvenimo. Didžiausi blokai būna, kai daug atitolstu nuo tikrų pojūčių.
Bet pastebėjau, kad kartais žmonės sako, kad turi bloką ir net nebando jo įveikti. O įveikti reiškia, tiesiog atsisėsti ir „varyti“. Daug žmonių to net nedaro, nes galvoja, kad turi bloką, o iš tikrųjų truputį tingi.
– Kas jums yra svarbu galvojant apie ateitį? Kokį gyvenimą įsivaizduojate ateityje?
– Man svarbu turėti laiko pamąstyti, susitikti su draugais, išeiti į lauką, nuvažiuoti į mišką. Turėti pakankamai laisvės keliauti ir kurti keliaujant. Norėčiau kurti komerciniams projektams, bet turėti laiko ir asmeniniams darbams. Kaip ir dabar yra. Viskas yra arti to, tik tikiuosi, kad po truputį didės darbų kalibras ir netrūks naujų išbandymų.
