Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“
Taip moters svarbą ir reikšmę kūrybai apibūdino Paryžiuje gyvenęs lietuvių dailininkas Pranas Gailius, savo tapyboje, grafikoje ir, žinoma, gyvenime kvėpavęs ja kaip oru. Bet kalbėsiu ne apie jį, o apie tos pačios kartos taip pat egzodo menininkę, karo nublokštą į Vakarų Berlyną, Aldoną Gustas, kurios gyvenimo dramoje vaikystės scena išsiskyrė labiausiai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusi Klaipėdos kraštui priklausančiame Karceviškių kaime (Šilutės rajone), Aldona augo toje kitoje, Mažąja vadinamoje Lietuvoje. Ten kalbėta ne tik savita lietuvninkų tarme, bet ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, keistu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, kurį suprato tik vietiniai. Tėvams persikėlus į Vilnių, mergaitė netruko kelis žodžius pramokti ir lenkiškai, nes jos pirmoji meilė buvo vaikinas lenkas. Jai buvo devyneri, jis – vyresnis. Ji mylėjo jį, jis ją paėmė, tėvams išėjus į kino teatrą…
Prasidėjo karas, sumaištis, bėgimas. Aldonos didvyris – tėvelis – gelbėjo šeimą: vedė per frontą, saugojo, išgelbėjo nuo per plauką priartėjusios prievartos ir tremties. Visi pasiekė Berlyną, visos moterys liko sveikos ir gyvos, tik giminės vyrai – ne. Mamos brolį Kaune suėmė ir į koncentracijos stovyklą išvežė naciai, o tėvelį Berlyne suėmė sovietai ir ištrėmė į Sibirą.
Aldona Gustas – poetė ir dailininkė, sugebėjusi dvi skirtingas meno rūšis paversti unikaliais išgyvenimų atspindžiais. Ir visur svarbiausioji figūra – moteris.
Dabar Berlynas yra Aldonos miestas – jos tikrieji namai, jos kūryba, meilė ir visas gyvenimas. Bet pakeliui į šią likiminę vietą mergaitė matė daugybę baisių dalykų – skausmą ir kančias, badą ir prievartą, griuvėsius ir lavonus, tankus, papuoštus raudonom žvaigždėm ir juodom svastikom. Ji išgyveno perpus plėšusią dilemą – kurie yra gerieji, kurie yra blogieji? Dar iki tėvo suėmimo, nuo bado ją išgelbėjo gražus, jaunas rusų kareivis, bet, karą laimėjus sovietams, mamai, iškviestai į komendatūrą Rytų Berlyne apklausai, nekilo abejonių, kurioje padalintos Vokietijos dalyje likti.
Trauminės karo patirtys giliai įsirėžė atmintin, ypač suluošintų, išniekintų, išprievartautų, nužudytų moterų vaizdai. A. Gustas visą savo gyvenimą stengėsi padėti moterims, buvo aktyvi įvairių draugijų narė, palaikė tas, kurios norėjo kurti, tapti menininkėmis, o baigusi vidurinę mokyklą dirbti nuėjo į biurą moterų klinikoje. Bet atsiribojo nuo politikos, nuo radikalaus feminizmo, nes moteris jai buvo kur kas daugiau nei socialinė būtybė. Tačiau pati sąmoningai atsisakė motinystės – ne kartą yra minėjusi, jog nebūtų tekėjusi už vyro, kuriam reikėtų vaikų. Ji vengė kančios, kurią išgyveno karo kelyje broliuką pagimdžiusi jos mama, galimų nesėkmių, pririšančios buities. Tik – ak! – kokia ji buvo laiminga, kai subūrė „Berlyno dailininkų-poetų“ (Berliner malerpoeten) grupę – tą trylikos vyrų komandą, vadinusią ją mama. Šiems vyrukams nereikėjo kitų – jie tiesiog užprotestavo galimybę praplėsti grupę moterimis! Tegalime įsivaizduoti, kaip rimtais veidais Günteris Grassas, Friedrichas Schröderis-Sonnensternas,Günteris Brunas Fuchsas,Kurtas Mühlenhauptas, Rogeris Loewigas, Oskaras Pastioras ir dar septynetas rūsčių menininkų dėsto argumentus, jog bet kokia į grupę priimta moteris pavers juos gėlyčių tapytojais, o jie šito visai nenorį ir pasitikį vien Aldona Gustas. Ji jiems buvo autoritetas – pakankamai „vyriška“, atsisakiusi sentimentalaus grožio ir balastinės lyrikos. Vadinasi, tokia brandi, kad jie nebijojo jos vadovavimo, visiškai ja pasikliovė bei atsidavė jai. Ir ką gi apie tuos vyrus sakė pati Aldona? „Aš mylėjau juos kaip savo kūdikius“. Štai kur prasimušė jos motinystė, štai kur be jokios rizikos ji galėjo išpildyti savo moteriškumo pilnatvę!
Aldona Gustas – poetė ir dailininkė, sugebėjusi dvi skirtingas meno rūšis paversti unikaliais išgyvenimų atspindžiais. Ir visur svarbiausioji figūra – moteris. Moters jausmai, pasaulėvaizdis, visai kitoks nei vyro suvokimas apie įvairiausius dalykus. Čia verta prisiminti teksto pradžią. A. Gustas lygiai taip, kaip ir P. Gailiui, moters kūnas atrodė nuostabus, nepaprastas, įkvepiantis kūrybai. Ir jei sugretintume judviejų erotinę grafiką, rastume daug juos jungiančių detalių. Apskritai, šie du egzodo dailininkai kažkuo susiję – panašiai pulsuojančia energetika, gaivalingumu, aistringumu, seksualumu, kai viskas išsakoma originalia meno kalba, atsisakančia tiesmukumo, bet jaudinančia ir išvedančia į kitą realybę.
Taigi – moteris. Kai Aldona pradėjo tapyti, piešti spalvota pastele, jos darbuose buvo vaizduojama iš vaikystės prisiminimų išplaukianti moteris panašiu į Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu, mistinėse laukų, miškų ir vandenų erdvėse apsupta pasakų gyvūnų. Primityvizmui artimi jos darbai išsiskyrė ryškiomis spalvomis, kontrastingais jų deriniais, fantasmagorinėmis detalėmis. Gali būti, kad tai lietuviškų pasakų motyvai arba vietoj jų tėvo pasakoti sapnai. Vėliau dailininkė vis labiau pamėgo grafiką, linijos paprastumą ir jos ekspresiją, juodą grafitą baltame lape ir tik vieną kitą spalvotą detalę. Tas minimalizmas sinchroniškai atėjo ir į jos žodinę kūrybą. Pradžioje ji rašiusi eilėraščius po kelis posmelius, bet šiandieną pakanka vienos eilutės ar net kelių žodžių. Taip „literatūrą“ dailėje ir poezijoje pakeitusi laisvu ir nevaržomu vieno įkvėpimo judesiu, primenančiu dzeno kaligrafiją, A. Gustas pasiekė tai, ko geidė. Jai visada buvo svarbu naujumas ir netikėtumas, tikras jausmas be jokių dirbtinių grožybių, natūralumas ir santūrumas, bet tuo pačiu – laisvė ir ryžtingumas.
Kitaip negu visi, kitaip negu įprasta, be klišių ir standartų, be galimybės nuspėti ir įminti. Štai kas jai aktualu saviraiškoje, kas ją išvaduoja nuo bet kokios rutinos ir suteikia galimybę kurti meną, nuo kurio nenuobodžiaujama. Žinoma, neįmanoma lietuviškai atkartoti tų naujadarų, kurių A. Gustas prikonstravo vokiečių poezijoje jungdama į vieną du žodžius, netikėtus reikšmių darinius, atskleidžiančius paradoksalias prasmes, priverčiančius sustingti iš netikėtumo ir vėl sugrįžti prie teksto. Ir neįmanoma atskleisti, kokį bendrą prasmių lauką ji sukūrė atsisakiusi visų skyrybos ženklų, absoliučiai paneigusi tašką eilėraštyje ir gyvenimo baigtinumą. Visa tai daug lengviau pamatyti jos piešiniuose – aistringoje linijoje, susipinančioje į abstrakčius pavidalus, primenančius nuogos moters figūrą, žuvį, paukštį ar dar kokią amorfišką būtybę. Ne visoje dailininkės grafikoje vyrauja juoda linija. Yra darbų, atliktų ant spalvoto popieriaus baltu pieštuku, yra su dominuojančiomis juodomis ir raudonomis dėmėmis. Tokie klasikinių spalvų deriniai jau savaime sietini su erotika, bet A. Gustas piešiniuose, nedidele raudona dėme akcentuojančiuose moters lūpas (abiem prasmėm), ypač išryškėja eroso pulsavimas, vitališkumas, aistra, gaivališka įvairių gyvybės formų transformacija, liudijanti gamtos bendrystę ir vientisumą.
Visi A. Gustas kūrybos etapai yra ne tik įdomūs, bet ir atskleidžiantys nuostabią harmoniją tarp menininkės vidinės brandos ir kūrybinės raiškos: kuo daugiau išminties, tuo mažiau reikia žodžių ir daiktų. O viską jungiantis ir į visumą surišantis moters motyvas ją – paradoksas! – išskiria iš kitų menininkių ir labiau vienija su vyrais. Rengdama moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją Aldona buvo nustebinta, kad taip maža jos lyties atstovių apie tai rašo. Ir kaip lengva jai buvo sudaryti analogišką vyrų eilėraščių antologiją. Stebėdamasi A. Gustas pati kūrė. Jai moters kūnas ir erotika yra natūralu, suprantama, artima ir būtina. Kol kas dar deramai neįvertinome, kaip Aldona Gustas praturtino moterų dailę ir poeziją, bet neabejodami galime teigti, kad lietuvninkė iš mažo Karceviškių kaimo ne tik išjudino Vakarų Berlyno kultūrą, suburdama pasaulyje analogų neturinčią įvairiapusių menininkų grupę, bet ir globaliu mastu pakreipė moterų kūrybos ašį.
Kauno rajono muziejuje (Raudondvario dvare) retrorsepktyvinė Aldonos Gustas paroda vyksta iki 2018 m. sausio 28 d.