Eseistika buvo jo dienoraščio ir laiškų tąsa, pokalbiai su savimi, atsitraukiant nuo sveikatos ir kasdienybės problemų. Rašė skubriai, nesuspėdamas paskui bėgančią mintį, todėl daug kur pamiršdavo skirtukus, praleisdavo raides... Tai gyvas, tikras minčių srautas! Rašyta pieštuku, kietesniu ar minkštesniu. Algiui būdingas „mokytojo“ ar „pastoriaus“ kalbėjimo tonas, vis ką nors patardavo, paaiškindavo. Idealizmas, tikėjimas Lietuvos ateitimi pinasi su skeptišku požiūriu į „bedvasę, pragmatišką Europą“. Nusivylęs tvirtino, kad Vakarai – jau tik „aptriušusi spalvota pilis“. Laisvojo pasaulio ne tik gėrybės, bet ir blogybės nevaldomai plūsta į Lietuvą. Kokia išeitis? „Tik būdami savimi, galime išlikti, tik būdami savimi, galime atskleisti savo grožį, savąją didybę“, – rašė Švėgžda 1991 m. kovą.
Šioje publikacijoje tekstai pateikiami pagal jų parašymo chronologiją. Esė datuotos jų autoriaus, jeigu data nenurodyta, laužtiniuose skliaustuose pateikiamas numanomas parašymo laikas. Minimaliai tvarkyta skyryba, neįskaitomos, nutrūkusios vietos pažymėtos laužtiniais skliaustais. Tekstai paimti iš Algimanto Švėgždos fondo, saugomo Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.
Visą rašytinį dailininko palikimą – dienoraštį, laiškus, eseistiką, eilėraščius, dokumentus, komandiruotės į Londoną ataskaitą – sudėjome į spaudai rengiamą knygą „Palinkęs prieš vėją“.
Parengė Viktoras LIUTKUS
[1989 kovas]1
Nėra žadėto kalnų ir upių raizginio. Debesys, tokie pat balti ir pūkanoti, vilnija pro lėktuvo langą kaip ir anais laikais. Gal jau skrendame virš Vilniaus. Galbūt jau nepasuks atgal, o kai nusileisim, neateis pasienietis, žiūrėdamas į sąrašą nesakys „čvėkšta“?
Ne, to nebus. Kvailystė, sovietinis kompleksas. Pagaliau, jei taip ir atsitiktų, gyvenimas yra tavo, kol tu esi jo. Raminta2 sėdi kažkaip šventiškai pasiruošus. Ji jau mato žavingąją Romą, moka visuomet sušukti: „Kaip gražu, nuostabu!“ Ar tikrai man ten bus nuostabu?
