Tiesa, visa ši informacija daugiausia skirta tik skaitytojui anglų kalba. O kiek šis autorius yra žinomas Lietuvoje? Vienos knygos Šelmis mėnulis (iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė, Vilnius: Vaga, 2002) vertimu, apsakymais keliuose senuose mokslinės fantastikos periodiniuose leidiniuose ir kartas nuo karto atsirandančiais fragmentiškais straipsniais interneto portaluose.
Algio Budrio fenomenas, net ir jį pažįstantiems mokslininkams, užduoda daugiau klausimų nei suteikia atsakymų. Šis straipsnis yra įvadinis biografinis pasakojimas apie rašytoją, kuris visada atrodė artimas tarp fantastų užsienietiškomis pavardėmis, lietuvis tarp daugelio amerikiečių ir britų.
Vaikystės metai
Pasakojimą apie Budrį vertėtų pradėti nuo šeimos, kuri vaikystėje ir jaunystėje jam atstojo tėvynę. Jis gimė 1931 m. Karaliaučiuje, Jono Budrio, buvusio Klaipėdos sukilėlių vyriausiojo vado, gubernatoriaus, o nuo 1928 m. Lietuvos konsulo Vokietijoje, šeimoje. Augdamas Lietuvai kaimyninėje valstybėje, mažasis Algis stebėjo nacių įsitvirtinimą, Hitlerio vizitą, o svarbiausia – žmonių, save laikiusių vokiečiais, teigiamas reakcijas, kurias jis yra gana vaizdžiai apibūdinęs interviu amerikiečių žiniasklaidai: „Iškėlęs ranką, Hitleris atvyko [į Karaliaučių] juodu mersedesu. Tikrai manau, kad jis buvo įsistatęs metalinį strypą į rankovę, nes niekaip kitaip nebūtų pajėgęs taip ilgai ją išlaikyti ore“1. Jis taip pat prisiminė, kad minia alpo nuo susižavėjimo, o kai kuriuos stebėtojus net apėmė priepuoliai.
Dėl pašlijusių to meto Lietuvos ir nacistinės Vokietijos santykių 1936 m. Jonas Budrys buvo perkeltas į Niujorką dirbti Lietuvos konsulu, o kartu išvyko ir jo šeima. 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija, pavirtusi ilga, dešimtmečius trukusia Sovietų Sąjungos priespauda, paliko Budrių šeimą svetur ir be tėvynės. Amerikiečiai niekada nepripažino šios okupacijos („prievartinio užgrobimo“), tad Jonas Budrys ir toliau išlaikė Lietuvos pilietybę, galėjo dirbti konsulu ir gavo atlyginimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų2, bet tautos ilgesys šeimoje paliko ryškų pėdsaką. Nors pats Algis Budrys mažai apie tai kalbėdavęs, tačiau patyrinėjus istoriją, rašytojo biografiją, perskaičius interviu ir prisiminimus, o svarbiausia – jo kūrybą, galima susidaryti tos vaikystės įspūdį, kuris greičiausiai ir paveikė tolimesnį jo gyvenimą.
Augdamas tokioje aplinkoje Algis Budrys matė tėvo konsulo darbą, kuris sukosi ties į Ameriką atvykstančiais išeiviais, vadinamaisiais „dipukais“ (angl. displaced persons), arba ties Lietuvos vadavimo reikalais, daugiausia apimančiais Lietuvos okupacijos klausimo kėlimą amerikiečių politinėje sistemoje. Budriams nereikėjo visko pradėti iš naujo: Jonas Budrys, dirbdamas Lietuvos naudai, buvo aprūpintas Jungtinių Amerikos Valstijų, tad ir Algiui, priešingai nei daugeliui to meto išeivių, nereikėjo rūpintis savo statusu šioje šalyje, nes jis, kaip ir visa šeima, turėjo leidimą čia gyventi.
Tenka spėti, kaip tokioje aplinkoje galėjo jaustis būsimasis mokslinės fantastikos rašytojas. Pavyzdžiui, Budrys mėgdavęs skaityti amerikietiškus komiksus ir fantastiką – pomėgis, kuris ne visada patikdavo patriotiškų pažiūrų tėvui, greičiausiai mačiusį savo sūnų kaip lietuviškų tradicijų tęsėją, svarbų žmogų atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenime3. Tačiau reiktų pabrėžti gal ne tiek tai, kaip artimųjų vertybės formavo menamo būsimo naujo lietuviškojo elito figūrą, kiek tai, kaip Algis Budrys norėjo priimti šį jam „primetamą“ vaidmenį, kiek jis buvo linkęs įsilieti į Amerikos visuomenę ir tapti tikru amerikiečiu. Pritapimo klausimai ir taps Budrio kūrybos ašimi.
Karjeros pradžia
Pirmasis Budrio mokslinės fantastikos apsakymas pasirodė 1952 m. tuomet plačiai žinomame amerikiečių mokslinės fantastikos žurnale Astounding Science Fiction, o išspausdino jį vienas žymiausių to meto redaktorių Johnas W.Campbellas (1910–1972). Šio redaktoriaus įtaka mokslinei fantastikai buvo didžiulė. Jis dažnai pats imdavosi autoriaus plunksnos, rašydavo patarimus, formules ar net manifestus, kokia turėtų būti fantastika. Skaitant Campbello darbus ir atsiminimus, kartais sunku atskirti, kur baigdavosi jo patarimai ir prasidėdavo tiesiog tironiškas nurodinėjimas.
Bet pirmasis Budrio apsakymas „Aukštas tikslas“ (angl. „The High Purpose“) tikrai prasilenkė su tuo metu populiariu, redaktoriaus ir panašių į jį diktuojamu technologijomis paremtu ateities įsivaizdavimo modeliu. Net jei Budrys šabloniškai ir sekė kai kuriais „patarimais“, tai tik tam, kad atitiktų kriterijus, leidžiančius jam išspausdinti kūrinius tokio žanro, kuris konservatyviai laikėsi formuluočių ir formų, nesuteikdavo daug vietos eksperimentams. Be to, tarp šio žanro puoselėtojų pasitaikydavo prieš kitataučius ar išeivius nusiteikusių žmonių (pats Campbellas pasisakė prieš pilietinių teisių judėjimą)4.
Galbūt dėl šios priežasties pirmasis Budrio kūrinys išspausdintas anglišku slapyvardžiu (John A.Sentry). Jau nuo pat pirmojo apsakymo Budrys ryškėjo kaip rašytojas, kuris mato mokslinę fantastiką ne tik kaip spėliojimus apie ateitį, tačiau ir kaip galimybę išryškinti žmonių patiriamus išgyvenimus naujoje aplinkoje. Šis motyvas nuolat atsikartoja jo kūryboje, nepaisant ateities, technologijų, ateivių ir kitų mokslinei fantastikai būdingų atributų. Budriui pamatinis elementas buvo žmogaus gyvenimas atšiauriomis sąlygomis, ypač konservatyvioje visuomenėje ar priespaudos metu.
Pirmieji romanai
Budrys studijavo Majamio, vėliau Kolumbijos universitetuose, tačiau pagrindinį dėmesį sutelkė į mokslinę fantastiką. Rašytojas yra įtrauktas į garsių Majamio universiteto alumnų sąrašą, tačiau jo žmona Edna yra taip pakomentavusi Budrio mokslus: „Jis nusprendė, kad žino daugiau už savo mokytojus“5. Toks pasirinkimas sutapo su gana palankiomis sąlygomis, susiklosčiusiomis XX a. šešto dešimtmečio viduryje. Mokslinės fantastikos žanro autoriai dėl atpigusių spausdinimo kaštų perėjo nuo kūrinių publikavimo įvairiuose periodiniuose leidiniuose, neretai pernelyg kontroliuotų redaktorių, prie daug liberalesnio romanų spausdinimo leidyklose. Pastarosios noriai leido mokslinės fantastikos knygas su patraukliais, spalvingais viršeliais. Budrys pirmą savo romaną Netikra naktis (angl. False Night) išleido 1954 m., o papildoma, atnaujinta versija buvo išleista 1961 m. kitu pavadinimu – Kai kurie nemirs (angl. Some Will Not Die). Šis kūrinys gvildeno žmonių sugyvenimo problemas poapokaliptinėje aplinkoje.
Tikrasis Budrio kūrybos aukso amžius prasidėjo romanu Žmogus iš žemės (angl. Man of Earth, 1956), nes būtent šioje knygoje autorius pradėjo nagrinėti temas, kurios vyraus jo kūryboje ir sukurs savitą problematiką, ateinančią iš išeiviškos patirties.
Tikrasis Budrio kūrybos aukso amžius prasidėjo romanu Žmogus iš žemės (angl. Man of Earth, 1956), nes būtent šioje knygoje autorius pradėjo nagrinėti temas, kurios vyraus jo kūryboje ir sukurs savitą problematiką, ateinančią iš išeiviškos patirties. Pagrindinis kūrinio veikėjas Alanas Siblis yra ištremiamas į koloniją Plutone, kur turi pradėti savo gyvenimą nuo pradžių. Jis įstoja į Plutone esančią armiją, sėkmingai kyla karjeros laiptais, o galiausiai sužino, kad ši armija ir jos vadovybė planuoja okupuoti Žemę. Taip Budrys ima gvildenti opią okupacijos temą ir tai daro tarsi apversdamas vaidmenis: pats būdamas lietuviu, kurio šalis okupuota Sovietų Sąjungos, bando aiškintis, kodėl žmonės apskritai imasi tokių veiksmų.
Šis romanas susilaukė gana pozityvaus vertinimo, o temos naujumas buvo akivaizdus: amerikiečių mentalitetui, nutolusiam nuo karo nuniokotos Europos problemų, okupacijos tematika buvo dar neatrasta žemė. Priimdama Budrį, amerikiečių visuomenė parodė susidomėjimą problemomis, kurios buvo opios lietuviams išeiviams, ir toks susidomėjimas kilo ne iš politikų, tačiau iš paprastų skaitytojų, kurie skaitydami mokslinę fantastiką galėjo pažinti šias globalias problemas.
Fikcija ir Lietuvos likimas
Budriui išleidus kitą mokslinės fantastikos romaną Krentantis deglas (The Falling Torch, 1959), kuriame vėl nagrinėjama okupacijos tema, susidomėjimas tik augo. Šiame romane sudėta daug detalių iš Budrio asmeninio gyvenimo ir jo, kaip lietuvio Amerikoje, patirčių. Krentantis deglas yra kone daugiausia dėmesio sulaukęs Budrio romanas, nors nėra toks literatūriškai išdailintas ir nebuvo nominuotas prestižiniams apdovanojimams kaip romanai Kas? (Who?, 1958) arba Šelmis mėnulis (Rogue Moon, 1960).
Romano epicentre – Maiklas Vairmanas, priverstas imtis lyderio vaidmens, laisvinant okupuotą Žemę iš ateivių gniaužtų. Jis – jaunas, nepatyręs, buvusio Žemės prezidento, dabar išeivio sūnus, tačiau jo portretas ištirpsta romano atmosferoje, kuri daug kuo panaši į to meto istorinius įvykius. Pagrindinis kūrinio veikėjas labai primena Algį Budrį, o šių Žemės išeivių likimas yra panašus į lietuvių likimą Amerikoje – ir vieniems, ir kitiems tenka nuolat galvoti, kaip pasiekti užgrobtos šalies laisvę.
Krentantis deglas sulaukė atgarsių ir tarp mokslinės fantastikos skaitytojų, kurie netrukus ėmė vesti paraleles tarp romano, Budrio biografijos ir dar nesenos istorijos. Jie galvojo, kad šis romanas – pasakojimas apie Lietuvos likimą, persmelktas biografiniais ir istoriniais faktais, susijusiais su pačiu autoriumi. Į tai reaguodamas Budrys pareiškė, kad romanas nėra istorinės tikrovės perpasakojimas, o yra tiesiog istorija apie veikėją, kuris imasi veiksmų išgelbėti planetą. Tokia Budrio reakcija parodė, kad jis susitelkęs į mokslinę fantastiką ir nenori primesti vienintelės kūrinio interpretacijos. Žinoma, romano istoriškumo patvirtinimas būtų galėjęs turėti neigiamos įtakos ir jam, kaip mokslinės fantastikos rašytojui, – juk iš šio žanro kūrėjų buvo tikimasi ateities vizijų, o ne istorijos perpasakojimo.
Indėlis į fantastiką
Taigi nuo pirmųjų savo kūrinių Budrys domėjosi tokiomis temomis kaip okupacija, egzilis, nepritapimas, atsiskyrimas, skirtingų žmonių sugyvenimas. Jo kūriniuose Kas? ir Šelmis mėnulis ėmė ryškėti ir kita tendencija: Budrys pradėjo rašyti apie vidinį egzilį, kai žmogus, net ir būdamas tos pačios tautos ar kultūros dalis, atsiskiria nuo jos.
Taigi nuo pirmųjų savo kūrinių Budrys domėjosi tokiomis temomis kaip okupacija, egzilis, nepritapimas, atsiskyrimas, skirtingų žmonių sugyvenimas.
Tokio atsiskyrimo priežastimi neretai tampa kokia nors svarbi patirtis, kuri tokiam žmogui sukelia daug skausmo. Štai Lukas Martino romane Kas? atsiduria sprogimo laboratorijoje, esančioje netoli sienos su Sovietų Sąjunga, epicentre. Šis sprogimas Martino stipriai sužeidžia, o jį išgelbėja sovietų medikai, sulopydami kūną, pridėdami metalines dalis ir visiškai uždengdami veidą metaliniu šalmu. Pagrindinis veikėjas grįžta į Ameriką, tačiau šios šalies žvalgyba negali nei patvirtinti, nei paneigti jo identiteto: jo veidas yra visiškai uždengtas ir suniokotas, nėra pirštų antspaudų, o Martino artimiausi giminaičiai jau seniai mirę. Romano herojus daugiau nesiima darbo Amerikos labui, o atsiskiria ir pasirenka vienišą gyvenimo būdą. Jis užsiima veikla, kuri daugeliui lietuvių yra artima, – žemdirbyste. Žinodamas, kad visą likusį gyvenimą bus stebimas žvalgybos agentų, Martino užsisklendžia nuo visuomenės.
Kiek kitoks, tačiau labai artimas veikėjas yra Alas Barkeris iš Šelmio mėnulio. Jis yra pasamdytas atlikti ypatingą užduotį: pereiti paslaptingą labirintą Mėnulyje. Šiame romane Budrys pasiūlo ir savitą būdą keliauti kosmose – siunčiamos žmonių kopijos, o jų „originalai“ paliekami Žemėje. Tokiu būdu žmonių kūnai yra apsaugoti nuo galimų pavojų, tačiau viską, ką daro „replika“, žmogus prisimena. Būtent dėl šios priežasties atrasti kelią per labirintą yra pavedama Alui Barkeriui – kaskadininkui, kuris daugybę kartų buvo atsidūręs greta mirties. Labirinto Mėnulyje konstrukcija nėra žinoma, tačiau į ją patekusios žmonių kopijos žūsta vos žengusios netinkamą žingsnį. Atliekant užduotį ryškėja Alo Barkerio atsiskyrėliška pusė – jis dar labiau užsisklendžia savyje ir savo skausme.
Viena iš priežasčių, kodėl šis romanas buvo pozityviai įvertintas, galėtų būti ta, kad amerikiečių visuomenei tokia atsiskyrimo forma nebuvo svetima. Nors šeštame ir septintame dešimtmetyje Amerikos ekonominė situacija buvo stabili, vienatvės jausmo irgi buvo apstu – tai puikiai atsiskleidė daugybėje to meto filmų ir knygų. Geras pavyzdys galėtų būti 1954 m. pastatytas filmas Krantinėje, kuriame Marlono Brando įkūnytas pagrindinis herojus Teris Malojus vienišas kovoja prieš korumpuotus profsąjungų vadovus.
Apskritai Budrio indėlis į amerikiečių mokslinę fantastiką buvo dvejopas. Autorius ėmė rašyti apie sudėtingus veikėjus, dažnai atspindinčius patirtis, artimas lietuvių išeiviams Amerikoje (gimtosios šalies ilgesys, bandymas integruotis į naują kultūrinę aplinką arba išgyvenimo sunkumai). Kartu jis pasižymėjo ir technologijų novatoriškumu, o išsiskirdamas iš kitų mokslinės fantastikos rašytojų, apie jas rašė kaip apie išbandymus žmogaus tapatybei ir intelektui, nesiekdamas sukelti baimės ar per didelio optimizmo, kuris buvo nesvetimas daugeliui fantastų.
Budrio romanai buvo vertinami kaip naujos mokslinės fantastikos bangos (J. G.Ballardas, Ursula K.Le Guin, Philipas K.Dickas ir kt.) pagrindas, nes būtent Budrys pirmasis įrodė, kad mokslinė fantastika nėra vien tik kūryba apie technologijas ar ateitį ir gali gvildenti kitas rimtas temas. Tai tarsi patvirtina garsaus britų mokslinės fantastikos kritiko Adamo Robertso žodžius apie Budrio kūrybą: „Sunku suprasti, kodėl amerikietis (lietuvių kilmės) mokslinės fantastikos rašytojas Algis Budrys nėra skaitomas šiuo metu [...]. Savo metu jis turėjo daugybę gerbėjų, o jo romanai puikiai skaitosi ir šiandien“6. Budrio vardas yra minimas ir tarp tų autorių, kurie buvo svarbūs formuojant naują mokslinės fantastikos rašytojų kartą Robo Lathamo straipsnyje „Mokslinė fantastika: 1950–1963“7.
Atsitraukimas
Po romano Šelmis mėnulis sėkmės (jis buvo nominuotas Hugo apdovanojimui) Budrys ėmėsi rašyti mokslinės fantastikos kritiką, redaguoti mokslinės fantastikos žurnalą, tačiau nuolat rašyti naujų romanų nebeskubėjo. Po 1960 m. jis parašė tik du originalius kūrinius – Michaelmas (1977) ir Sunkus nusileidimas (Hard Landing, 1993).
Algis Budrys mirė 2008 m. Evanstone, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jo kūrybos palikimas – aštuoni romanai ir daugybė apsakymų bei straipsnių.
Nelengva atsakyti, kodėl autorius, pasiekęs kūrybos zenitą, nusprendė sustoti. Nors Budrys ir toliau galėjo didžiuotis savo kūriniais, posūkis į kritiką yra sunkiai suprantamas, o to priežastys – nežinomos. Okupacijos, egzilio, nepritapimo naujoje visuomenėje temos anaiptol nebuvo išsemtos, o septinto dešimtmečio pabaigoje jas perėmė kiti rašytojai.
Atsitraukęs nuo romanų rašymo, Budrys atsiskleidė kaip visapusiška asmenybė. Jis dirbo įvairiausius darbus, nebūtinai susijusius su moksline fantastika, netgi parašė knygą apie tai, kaip parduoti savo kūrybą (Writing to the Point: A Complete Guide to Selling Fiction, 1994), ėmėsi smulkaus verslo projektų. Sprendžiant iš šių biografinių detalių, galima teigti, kad Budrys norėjo laisvės ir nemėgo suvaržymų arba jam klijuojamų etikečių, vis norėdamas save išbandyti naujoje srityje. Būtent klijuojamų etikečių našta atsispindi šioje citatoje apie save: „Man teko matyti svastika pažymėtas pusplytes, skrendančias į mūsų langus naktį, ir žaisti smėlio dėžėje Manhetene, kai Hindenburgas skrido virš mūsų galvų tiesiai į audrą ir į savo kapą. Mane vadino naciu, komunistu, atsilikėliu, smulkiuoju buržua ir ilgaplaukiu kiaušingalviu. Aš esu, trumpai tariant, dvidešimtojo amžiaus vaikas“.
Jis taip pat įsivėlė į skandalą su Scientologijos bažnyčia, nes redagavo jų mokslinės fantastikos leidinį. Pagrindiniai to meto rašytojai suprato L.Ron Hubbardo įkurtą judėjimą ir jo sekėjus kaip „lunatikų užkampį“ (lunatic fringe), darantį gėdą mokslinei fantastikai, nes pavertė literatūrinį žanrą tikėjimu ir pasipelnymo šaltiniu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Budrys lankėsi ir savo gimtojoje šalyje, dovanojo savo knygų Vytauto Didžiojo universitetui. Budrio figūra sulaukia dėmesio iš lietuvių mokslinės fantastikos mėgėjų, tačiau platesnio atgarsio visuomenėje nėra.
Algis Budrys mirė 2008 m. Evanstone, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jo kūrybos palikimas – aštuoni romanai ir daugybė apsakymų bei straipsnių.
1 Mark Williams Pontin, „The Alien Novelist“, in: MIT Technology Review, 2008-10-20, in: https://www.technologyreview.com/s/411039/the-alien-novelist.
2 Šiai prielaidai patvirtinti dar trūksta duomenų, tačiau Jono Budrio diplomatinis statusas nepalieka jokių abejonių. Rekonstruojant istorines aplinkybes ir pokario diplomatų veiklą, buvo konsultuojamasi su Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos centro mokslininkais.
3 Trevor Jensen, „Algis Budrys: 1938–2008“, in: Chicago Tribune, 2008-06-11, in: http://articles.chicagotribune.com/2008-06-11/news/0806100932_1_astounding-science-fiction-young-rubicam-human-behavior.
4 John W. Campbell, „Segregation“, in: John W. Campbell, Collected Editorials from Analog, selected by Harry Harrison, Garden City, N.Y.: Doubleday, 1966, p. 12–25.
5 Trevor Jensen, op. cit.
6 Adam Roberts, The History of Science Fiction, Palgrave Macmillan, 2006, p. 206.
7 Rob Latham, „Fiction 1950–1963“, in: Mark Bould, Andrew M. Butler, Adam Roberts and Sherryl Vint, The Routledge Companion to Science Fiction, Routledge, 2009, p. 80–89.
