„Visi esate matę filmą „Titanikas“, – personalinės parodos atidaryme kultūros centre „Laiptų galerija“ sakė tapytojas. – Prisiminkite: visi skęsta, o muzikantai groja iki paskutinės akimirkos. Jie teikia viltį. Manau, kad dabartinio menininko vaidmuo ir yra viltis. Menas tik tiek reikalingas žmogui, kiek jis padeda gyventi ir išgyventi.“
A.Stasiulevičiaus teigimu, Lietuvos likimas yra mūsų, bet dažniausiai kultūros žmonių ir menininkų rankose.
„Jeigu mes dauginsime destrukciją, griūtį, ji įvyks. Jeigu stovėsime už šviesą ir viltį, visa tai įvyks mūsų rankose. Ne veltui nutapiau Motiejaus Valančiaus portretą, kuris su savo knygomis ir blaivybės draugija išgelbėjo Lietuvą XIX a. Mes dar to neįvertiname. Tai buvo didvyriška veikla, mums labai trūksta jo šiomis dienomis. Mūsų politikai dažnai mojuoja kardu, o reikia, kad mojuotų knyga ir kultūra. Šito labai trūksta“, – kalbėjo A. Stasiulevičius.
– Papasakokite apie M. Valančiaus portretą.
– Iš tikrųjų parodoje „Gyvybės vanduo“ eksponuojami nauji darbai. „Abrozdas. Motiejus Valančius“ yra iš ciklo pagal žemaičių XIX a. medžio graviūras. Buvo tokia blaivybės draugija, apie kurią, be abejonės, girdėjote. Aš net pasinaudojau M. Valančiaus tekstais, kuriuose – XIX a. kalba, paveikslo apačioje užrašyta „Pijoka smertis“ ir „Blaiwinika smertis“ Blaivybės skleidimo veiklą M.Valančius pradėjo 1858 m. – tad paveikslas skirtas ne tik šiam, bet ir kitiems jo darbams atminti.
Mes turime pagerbti M.Valančių. Tai yra vienas iš didžiausių Lietuvos žmonių, kuris išgelbėjo Lietuvą. XIX a. tai pati buvo stipriausia asmenybė, kuri nugalėjo savo kultūra ir savo knyga M. Muravjovą. Ne Z.Sierakauskas, ir ne kunigas A.Mackevičius, o jis buvo herojus.
Paveiksle „Šv. Trejybė. Atmintis. Pekla“: rojuje yra menininkai, kurie mirė – individualistai, kurie tapo rojuje, o apačioje yra postmodernistų pekla. Su velniais geria ir šoka – daro tą patį žemėje ir tą patį darys, kai numirs.
– Apie šv. Jurgio paveikslą.
– Šventasis Jurgis – tai ne mergelės gelbėtojas. Pagal M. Valančių, tai buvo riteris, kuris kovojo už krikščionybę ir kuris buvo nužudytas. Tad jis tinka mūsų laikams. Jis – kovotojas ant balto žirgo. O ką, jūs nežinote, kur mes gyvename? Mes gyvename Europoje, Europos Sąjungoje, kurioje krikščionybės nebeliko. Ir, ko gero, nebeliko nė krikščioniškų vertybių. Šeima neigiama, tai, kas darosi Norvegijoje – žinote, ir t. t. Ir aš visai neseniai kalbėjau su prancūzu, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje. Jis pasakė – mes visais punktais pralaimime musulmonams.
– Kodėl?
– Europos Sąjunga visais punktais pralaimi prieš juos: gimstamumu, meile, tvarka ir t. t. Musulmonai turi Dievą, Europos Sąjunga jo neturi – ji yra ekonominė, tad pralaimi prieš galingą musulmonų pasaulį. Kai žmogus turi Dievą, jis yra daug stipresnis. Kai rodo Meką ir kai pusė milijono vyrų guli ant žemės, meldžiasi – mes turime pamąstyti apie tai. Kai surengėme parodą pas arabus, tai grįžo mūsų dailininkai ir pasakė: „Tai mes – arabai.“ Ten visai kitas pasaulis. Ir tada tų skirtingų pasaulių susidūrimai yra gana pavojingi. Duok Dieve, bet pagal visus davinius Europos Sąjunga pralaimi.
Atsiuntė man tokį pamokslą. Maskvos cerkvėje vienas vyskupas tiesiai sako: „Pas musulmonus meilės daugiau, jie galingesni. Ką daryti? Klausykite, parapijonys – grįžkime prie Dievo. Tai yra vienintelis išsigelbėjimas.“ Ir jis yra teisus.
– Dabar tokie laikai, kad Dievui nėra laiko...
– Man atrodo, kad čia yra kiekvieno pasirinkimas.
– Nutapėte ir Jonušą Radvilą.
– Istoriją žinote. Šie metai yra jo mirties metai – jis mirė 1655 m. Bajoras J. Radvila išgelbėjo Lietuvą šimtui keturiasdešimčiai metų, pasirašydamas uniją su švedais. 1655 m. kazokai užėmė Vilnių ir valdė jį šešerius metus. Pirmą dieną žiaurūs rusų kazokai nužudė 20 tūkst. žmonių. Vilniaus gatvės buvo kruvinos. LDK politinis veikėjas Leonas Sapiega, kuris buvo palaidotas Šv. Mykolo bažnyčioje, buvo ištrauktas iš kapo, jo mumija pririšta prie arklio ir atitempta į katedros aikštę. Ir Kaunas buvo užimtas, liko Kėdainiai. Į ši miestą suvažiavo bajorai, 1100 jų pasirašė aktą ir tuomet švedų kariuomenė išgelbėjo kraštą. Rusai toliau nebepuolė, tad 6 metus užimtas Vilnius buvo atsiimtas, Rusija sustojo. J.Radvila tais pačiais metais buvo nunuodytas, nes lenkai laikė jį išdaviku – jis išdavė karūną.
– Kodėl paroda vadinasi „Gyvybės vanduo“?
– Menas ir yra gyvasis vanduo. Kai mes nueiname į koncertą, nueiname į spektaklį, pamatome paveikslą, mes gauname gyvojo vandens. Menas yra tada, kada yra šviesa ir viltis, o visa kita... Jeigu menininkas serga ir savo ligą platina – tai jo problema. Tarp kitko, jeigu talentingas menininkas platina ligą – jis yra pavojingas.
– Ką tai reiškia?
– Jeigu paveiksle yra destrukcija, griovimas, negi jūs manote, kad paveikslas neskleidžia destruktyvių bangų? Kiekvienas paveikslas turi energiją, kuri iš jo sklinda. Tai, ką mes įdedame iš paveikslo ir sklinda. O jeigu dailininkas sudeda savo ligą, tai liga ir „eina“ iš paveikslo.
Pavyzdžiui, kai sergantys psichine liga piešia, iš jų eina labai aiški energija. Tad menas yra pavojingas reikalas.
– O kaip vertinate klozetą, kuris pastatytas galerijoje, tapo menu?
– Tai buvo Marselio Diušampo darbas. Klausimas paprasčiausias – kodėl visuomenė M.Diušampo nenuvežė į psichiatrinę? Kodėl menotyrininkai įtraukė jį į meno istoriją? Kas su mumis darosi? Ką, mes neturime kriterijų?
Klausimas paprasčiausias – kodėl visuomenė M.Diušampo nenuvežė į psichiatrinę? Kodėl menotyrininkai įtraukė jį į meno istoriją? Kas su mumis darosi? Ką, mes neturime kriterijų?
Kiti sako, kad tai žaidimas. Tai žaisk savo klozete, jeigu nori. Bet kada į mūsų valstybinį muziejų atvežamas filmas iš Austrijos, kur demonstruojama, kaip viena menininkė tuštinasi, aš pažiūrėjau ir bėgau gerti konjako. Kodėl visa tai reikia rodyti valstybiniame muziejuje – čia yra klausimas. Kodėl šitas brudas yra remiamas? Kas yra su mumis? Kodėl griovimo ideologija yra tokia galinga? Tai galime ir nesistebėti, kodėl žmonės nebenori gyventi ir t. t.
Jūs žinote tai, kad per sausio mėnesį Lietuvoje nusižudė daugiau negu Paryžiuje buvo nužudyta? Žmonės yra praradę viltį, praradę Dievą. Tai gal geriau grąžinkime viltį? Menas gali grąžinti. Menas nėra žaidimėlis. Jis yra žymiai daugiau – jis gali mus pakelti, padaryti didelius ir galingus. Arba mes esame tik gyvuliukai...
– Už kurį menininką jūs būtumėte visu šimtu procentų?
– Esu šiek tiek ir menotyrininkas, daug apkeliavęs pasaulio. Bet vienas iš dievų yra El Grekas. Įsivaizduokite, maždaug su trisdešimčia tapytojų nuvažiuoju į Ispanijos miestą Toledą, į tokią koplyčią ir ten yra jo nutapytas paveikslas „Grafo Orgazo laidotuvės“ – didžiulė drobė, kurią išvydę netekome žado. Tai yra stebuklas. Ir tada galvoji, kad tik Dievas gali padaryti taip, kaip žmogus tai padarė? Toks pat stebuklas yra Rembranto kūryba. Ir jų gana daug, tad išskirti labai sunku. Ir pagaliau neseniai miręs L. Tuleikis. Mes turime labai galingą meną ir nieko gudriau Europoje nėra.
– Nejaugi?
– Nemanykime, kad mes, lietuviai, esame tik krepšinio komanda. Mes geresni už Sabonį ir dar daug kur galime atstovauti Lietuvai pasaulyje.
Aš turėjau daug parodų užsienyje, ir kai tu stovi kokioje nors sostinėje su savo darbais prieš visus, tada pajunti tą atsakomybę. Pagal tave sprendžia, kas yra ta Lietuva.
Kovo mėnesį važiuoju į Varšuvą. Sukaks dvidešimt metų nuo sutarties su Lenkija, tad dalyvaus visa valdžia. Tai ačiū Dievui, Užsienio reikalų ministerija susiprotėjo, kad reikia ir meno. Negi ponai susirinks, išgers šampano ir bus viskas. O kai bus paroda, tai bus didesnė draugystė.
Aš turėjau daug parodų užsienyje, ir kai tu stovi kokioje nors sostinėje su savo darbais prieš visus, tada pajunti tą atsakomybę. Pagal tave sprendžia, kas yra ta Lietuva.
Bet tai yra išimtiniai dalykai. Buvo laikas, kai Valdas Adamkus keliavo per sostines, su jo vizitu būdavo ir paroda. Tai buvo labai gražu. Šitai dabartinei damai to nereikia – ji su kardu ir ant žirgo.
Yra paveikslų ciklas „Baroko skulptūros“. Sukūriau darbą „Dance macabre“ – tai yra, mirties šokis. Šis šokis yra tai, kas dabar vyksta pasaulyje. Juk dabar esame ant karo slenksčio. Pasaulyje tiek daug kartų tai buvo ir visą laiką baigdavosi tuo, kad laimėdavo šviesa. Neužmirškime šito. Manau, kad šviesa laimės. Kitaip negali būti. Nes karo negali būti – jeigu jis bus, laimėtojų nebus. Niekada. Ir tie dideli ponai žino šitą. Bet ginklus reikia pardavinėti.
