Pabėgo iš ligoninės
Ne vienerius metus bendravęs ir apie džiazo muziką kalbėjęs Juozo Urbšio visuomeninės veiklos centro vadovas Arnas Simėnas prisipažino, kad liūdna ir sudėtinga kalbėti apie džiazo muzikanto netektį.
„Liūdnas reikalas. Vadinau jį „džiazo tėvu“. Rimantas toks ir buvo. Nežinau, kaip bus su džiazo festivaliais ir kitais renginiais, kurie buvo R.Bagdono gyvenimo dalis. Didžiulė netektis ne tik Panevėžiui, bet ir visai Lietuvai. Vis pamenu festivalio „Jazz fontanas“ renginius, o ypatingai paskutinį – šiųmetį. Rimantas pabėgo iš ligoninės, kad tik festivalis įvyktų“, – dalijosi prisiminimais A.Simėnas ir tęsė:
„Humoro jausmą jis turėjo nerealų ir nenupasakojamą. Vis cituodavo Konfucijų ir Vinstoną Čerčilį. Mane imponavo jo šnekėjimo maniera ir, nors jo žinių bagažas buvo nemažas, jei kas jam buvo neaišku, labai subtiliai perklausdavo. Visažiniu neapsimesdavo.“
Pralenkė laiką
Panevėžietis režisierius Julius Dautartas nuoširdžiai nustebo išgirdęs liūdną žinią:
„Tai taip netikėta, o visai neseniai apie jį pagalvojau ir pamaniau, kad būtų neblogai susitikti. Jis buvo labai subtilus, ramus žmogus. Mokėjo save pateikti meniškai. Pamenu jo sukurtą muziką teatro „Menas“ spektakliams. Puikus kompozitorius buvo ir žinojo, kokios muzikos reikia spektakliams. Kai dar teatre „Menas“ veikė kavinė, jis joje būdavo ir grodavo – improvizuodavo. Jau iš tolo, girdint muziką, buvo aišku, kas užsuko į kavinę.“
Pasak J.Dautarto, drąsiai galima sakyti, kad jis suformavo džiazo muzikos supratimą Panevėžyje.
„Neeilinis žmogus buvo ir labai svarbus muzikos prasme. Rimantą pavadinčiau gero Prancūzijos naktinio klubo muzikantu Panevėžyje, kuris savo improvizacijomis pralenkė laiką, o klausantis jo improvizacijų jauteisi emociškai laisvas“, – kalbėjo režisierius ir sakė, kad muzikanto mirtis liūdesio atspalviu užliejo Panevėžį.
Gyvenimai persipynę
Buvęs Muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas suskaičiavo, kiek laiko pažįstamas buvo su Anapilin iškeliavusiu džiazo muzikos korifėjumi.
Arnas Simėnas prisipažino, kad liūdna ir sudėtinga kalbėti apie džiazo muzikanto netektį.
„Pažinojome vienas kitą nuo 1968 metų. Tai nemažas laiko tarpas. Mus siejo ne tik muzika, bet ir bendri renginiai. Persipynę mudviejų gyvenimai… Vienas jų festivalis „Jazz fontanas“. Juolab kad pirmieji vyko Muzikiniame teatre ir tik vėliau persikėlė į Bendruomenių rūmus“, – pasakojo V.Kapučinskas ir prisiminė:
„Rimantas mokėsi groti trambonu ir pamenu, kaip jis sovietmečiu grojo Lenino paminklui. Tai atsitiko žiemą. Jis užsisėdėjo tuometiniame „Nevėžio“ restorane. Išėjęs iš jo ir pamatęs Lenino paminklą, nusprendė, kad jam liūdna ir šalta. Todėl reikia pagroti ir tą padarė. Žinoma, kad tuometiniai milicijos pareigūnai jį areštavo. Panevėžio muzikos technikumo direktorius buvo Antanas Belazaras ir jam teko gelbėti iš areštinės R.Bagdoną. Humoro jausmą jis turėjo neįtikėtina ir subtilų.“
Gyvenimo dovana
Kavinės „Kafenhauz“, kur vykdavo džiazo klubo „Randevu“ vakarai, savininkė Birutė Sargūnienė dėkoja gyvenimui, kad sutiko ir galėjo bendrauti su R.Bagdonu.
„Buvo laimė būti šalia, o bendravimas su juo – gyvenimo dovana. Rimantas buvo kovotojas iš didžiosios raidės. Jis visą gyvenimą kovojo. Vieni nuo gyvenimo sudėtingumo palūžta, o jis išsilaikė, kad ir kaip buvo sunku. Jam reikia dėkoti už gerą laiką, kurį jis sukūrė džiazo muzikos pagalba. Džiazo muzika – atgaiva sielai. Ir dabar, kai jis iškeliavo, man norisi pasveikinti su nauja pradžia, nes jo siela nesustos“, – susijaudinusi kalbėjo B.Sargūnienė.
