Nestabilumas, netvarka, bejėgystė, tamsa, – žodžiai, apibrėžiantys metus, skamba, sutikime, nelabai pozityviai. Todėl kone stebuklingų Ukrainos karių laimėjimų fone metų pradžioje užgimęs tikėjimas gėrio pergale, artėjant metų pabaigai, geriausiu atveju susvyravo. Neigiamų vektorių tiek daug ir jie tokie įvairūs, kad matyti šviesą reikia nežmoniškai daug pastangų.
Šią nešviesią tendenciją paliudijo ir kuklus lietuvių autorių vertingesnių knygų derlius – jei ne Danutės Kalinauskaitės, Jurgos Tumasonytės, Dovilės Bagdonaitės, Aisčio Žekevičiaus ir dar viena kita knyga, nelabai kuo būtų ir pasidžiaugti. Matyt, įkvėpimui vis dėlto taip pat reikia šviesos tunelio gale, be jos kūrybinis darbas tampa rutininis arba jis intuityviai atidedamas geresniems laikams.
Tai negalioja ukrainiečių poezijos vertimams – poetai kaip pašėlę (netgi galėtum pasakyt – desperatiškai) vertė ir kultūriniuose leidiniuose bei socialiniame tinkle „Facebook“ publikavo daug karo realybės persmelktos šiuolaikinės ukrainiečių poezijos. Matyt, tai irgi vienas iš būdų kovoti su šiuo metu tokia įprasta būsena, kai atrodo, kad jokios vilties nėra.
Po daugelio taikos metų, kone užmiršus poeziją kaip galią, ji staiga ir vėl išniro kaip kovos įrankis, reikalingas ne (tik) sentimentaliai graudintis, bet ir kaip priemonė įkvėpti, atlaikyti, neišprotėti.
Karo poezijos, pavadinkim taip, bumas, tegul ir ne tiesiogiai, priminė apie poezijos instrumentiškumą. Po daugelio taikos metų, kone užmiršus poeziją kaip galią, ji staiga ir vėl išniro kaip kovos įrankis, reikalingas ne (tik) sentimentaliai graudintis, bet ir kaip priemonė įkvėpti, atlaikyti, neišprotėti. Gal nuskambės paradoksaliai, bet tamsos laikas sočioje kasdienybėje springstančiai ir gęstančiai poezijai – tarytum kuras: jos vėl reikia, o juk dar vakar daugeliui atrodė kitaip. Ir tai džiugina.
Vis dėlto dar džiugiau, kad Lietuvos menininkai ir kūrybinės bei kultūros institucijos, gana aktyviai rėmę Ukrainą ankstesniais metais, nesustojo to daryti ir 2023-iaisiais, nuslūgus netikėtų žaibiškų pergalių euforijai.
Buvo dalijamos stipendijos ukrainiečių menininkams, skirta pinigų atstatyti ir įrengti sugriautas kultūros institucijas, neseniai baigėsi akcija „Ukrainos kultūra neturi kuo gintis“, kurios metu surinktos lėšos bus skirtos rusų naikinamam paveldui išsaugoti, restauravimo medžiagoms, įrangai įsigyti.
Tačiau dar svarbesnės, labiau įkvepiančios man atrodo individualios, institucinio skėčio neturinčios menininkų iniciatyvos, parodančios, kad grumiantis su blogio mašinerija ir vienas žmogus yra jėga. Tokių iniciatyvų irgi pasitaikė nemažai – nuo performansų ir karo tematikai skirtų renginių iki paprasčiausių meno mugių, kuriose surinktos lėšos leido nors simboliškai prisidėti prie būsimos Ukrainos pergalės.
Atskirai norėčiau paminėti rašytojų aplinkoje kilusią paramos Ukrainai iniciatyvą. 2022-ųjų rudenį susiruošę keliauti į Ukrainą keli rašytojai (Marius Burokas, Donatas Petrošius, Laurynas Katkus) jautė pareigą atvykti ne tuščiomis – taip gimė iniciatyva įtraukti į paramos procesus rašytojų bendruomenę, pakviečiant ją aukoti lėšų ir panaudojant ligtol ne itin funkcionalų juridinį subjektą („Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas“). 2023-iaisiais veikla suintensyvėjo, o parama, bendradarbiaujant su Ukrainos fondais, keliauja ten, kur labiausiai reikia.
Rašytojai daugiausia gabena į Ukrainą paramą kariams – tvarsčius, turniketus, sandarinančius tvarsčius, chemines šildykles rankoms ir kojoms, drabužius etc., tačiau neužmiršti lieka ir civiliai: pirkta įrangos Lietuvos Respublikos lėšomis atstatomai Černihivo bibliotekai, periodiškai pervedama pinigų bešeimininkiais likusiems gyvūnams, kurios prižiūri buvusi advokatė. Už suaukotas lėšas perkami automobiliai kasdieną fronte gelbsti karių gyvybes. Beje, įdomu, kad fronte veikia ir kovoti su okupantais padeda ir buvęs knygyno „Eureka!“ garsusis oranžinis (žinoma, šiuo metu jau perdažytas) automobilis, kuriuo daugybė rašytojų riedėjo į įvairiausius renginius.
„Džiaugiuosi, kad turime gana didelį rėmėjų ratą, kuris tik plečiasi, o anksčiau aukojusieji tai daro pakartotinai, – sako šios iniciatyvos vienas iš sumanytojų poetas ir vertėjas Marius Burokas. – Pridurčiau: visai nebūtina įsivaizduoti, kad aukoti reikia tik dideles sumas. Aukokite, kiek galite. Šiandien, kai nusivylimas karu didėja, o Vakarų valstybių parama stringa, kiekvienas euras yra milžiniškos vertės.“
Šios iniciatyvos sėkmė žiebia atsargų optimizmą. Jeigu keli žmonės, neturintys milžiniškos auditorijos ir sekėjų skaičiumi instagrame nė iš tolo negalintys prilygti influenceriams, sugeba išjudinti ganėtinai didelės apimties procesus, argi negali ko nors panašiai prasmingo nuveikti daugmaž kiekvienas? Žinoma, gali. Ir būtent tai yra didysis, tikrasis naujametės vilties spindulys – tiek Ukrainai, tiek ir mūsų šaliai, labiau stokojančiai ne finansų, bet asmeninės piliečio valios svajoti ir keisti. Pasinaudodamas proga kviečiu prisidėti auka ir jus: Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas, banko sąskaita LT567300010002448298, paskirtis: „Parama Ukrainai“. Arba PayPal: buhalterija@rasytojai.lt.
Grįždamas prie šviesių dalykų, nutikusių 2023-iaisiais, taip pat negaliu nepaminėti tendencijos, tiesa, visai „iš kitos operos“, į kurią atkreipė dėmesį leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, neseniai 15min organizuotoje leidėjų apklausoje („Kokie šie metai buvo knygų leidyboje: populiariausi kūriniai, tendencijos ir nusivylimai“) išsitarusi apie eiles bibliotekose (o tai leidėjams dviprasmiškas signalas) ir „kontroversiškai vertinamą“ antrinę knygų rinką. Pažįstu Lolitą kaip sąmoningą, konstruktyvų, gerai procesus suvokiantį žmogų, todėl šis jos pareiškimas, tegul ir išsakytas užuolankomis, vertintinas labai rimtai. Ir taip, tai duoda pagrindą manyti, kad bibliotekų ir ypač antrinės rinkos poveikis leidybos verslui tampa vis dėlto juntamas. Mano galva, tai yra labai gera tendencija, tiesiog puiki naujametė dovana skaitytojui, kuriam įkyrėjo madingų naujienų diktatūra ir brangus šurmulys.
Žinoma, tai nereiškia, kad aš skatinu džiaugtis leidėjų „nelaime“. Visų pirma, jokios nelaimės čia nėra, spėčiau, kad antrinės rinkos poveikis – gana nedidelis. Antra, aš labai vertinu leidėjų įdirbį ir jų įnašą atgaivinant ir kurstant Lietuvoje skaitymo kultūrą. Knygų leidyba svarbi ir visam kultūros laukui didžiulę įtaką daranti sritis. Reikia ją puoselėti, remti, džiaugtis pasiekimais. Bet….
…vis dėlto neužmirškime, kad naujos knygos sudaro nykstamai mažą dalį viso knygų pasaulio. Susiedami literatūrą ir meilę knygoms tik su naujienomis, – o tą leidėjai sąmoningai ir nesąmoningai praktikuoja, nes tai naudinga – mes ne tik savanoriškai atsisakome didžiosios dalies literatūrinių lobių (jie arba išleisti seniau ir dabar jų nenusipirksi knygyne, arba neišversti, arba ankstesnis vertimas buvęs geresnis ir t. t.), bet ir skurdiname pačią pažinimo per knygą idėją. Klestinti leidybos industrija – labai gerai, tačiau pavieniam individui svarbu turėti pasirinkimą ir galimybę patogiai naudotis įvairia, ne tik naujausia literatūra. Ir bibliotekos bei antrinė rinka čia yra nepamainomas pagalbininkas.
Čia turbūt reikėtų paminėti ir dar vieną labai svarbų aspektą – naujos knygos viešas gyvenimas ir „šlovė“ yra labai trumpa.
Čia turbūt reikėtų paminėti ir dar vieną labai svarbų aspektą – naujos knygos viešas gyvenimas ir „šlovė“ yra labai trumpa. Jos arba greitai išparduodamos, arba nugula sandėlyje – tiek vienu, tiek kitu atveju jų nelieka aktyvioje rinkoje. Antrinė knygų rinka šią problemą sėkmingai sprendžia (negi geriau nei biblioteka, kur, kaip leidėja ir minėjo, formuojasi eilės). Be to, knygą perskaityti tokiu atveju įgyja galimybę ir žmonės, dėl finansinių priežasčių negalintys jų įsigyti knygyne. Tai taip pat skaitytojai, kurie, pasikeitus jų finansinėms galimybėms, gali tapti mylimais leidėjų klientais. Taigi antrinė rinka, bent jau tol, kol nesugalvota, kaip pratęsti naujos knygos gyvenimą (pvz., kai kuriose šalyse yra kelių lygių knygynai), bus ne tik svarbi, bet, drįsčiau sakyti, neišvengiama.
Žvelgiant iš kitos pusės, susirūpinimas dėl antrinės rinkos ir bibliotekų gali būti ženklas, kad gal pagaliau pasiekėme naują visos knygų rinkos raidos etapą, kai jai įtaką pradeda daryti sąmoningėjantis skaitytojas, kuriam nusibodo būti klientu ir pirkėju. Jį, kaip ir bet kurį vartotoją, vis sunkiau suvilioti „naujumu“, jis pamažu pradeda suprasti, kad knygų vertė išlieka nepaisant jų išorinio nusidėvėjimo, o tai teikia viltį, kad iš lėto formuojasi nuo leidybinių trendų ir reklamos mažiau priklausoma skaitytojų klasė.
Ne visais atvejais ji savarankiška, nes, pvz., antrinės rinkos vartotoją smarkiai veikia ekologiniai trendai (t. y. naudotą knygą jis gali rinktis grynai tvarumo sumetimais), vartojimo mados, skurdesnis biudžetas. Tačiau visi šie dalykai bet kokiu atveju didina skaitytojo galią. Juo labiau kad antrinę rinką, rodos, linkusios palaikyti ir valstybės institucijos: aną savaitę pranešta, kad ministras pasirašė įstatymą, kuriuo nurašomos bibliotekų knygos gali būti perduotos gyventojams ar įmonėms. Taigi rūpintis leidėjai yra dėl ko.
Kad ir kaip ten būtų, ateinančiais 2024-aisiais linkėčiau rinktis knygas atidžiai ir išmintingai: nepasiduoti „naujumo“ chimerai, neužmiršti, kad jūsų namų ir jūsų bibliotekos lentynose apstu dar neskaitytų vertingų knygų, dalytis knygomis su draugais ir kolegomis, kartkartėms sugrįžti prie klasikos ir t. t. Tačiau, žinoma, nepraleiskite progos įsigyti ir jums patikusią naują knygą. Būkime ne skaitymo kultūros tiksline auditorija, bet pilnateisiais jos dalyviais, savo atidumu naujovėms ir pagarba senienoms lemiančiais, kaip atrodys Lietuvos knygų rinka ateityje. Turiu nuojautą, kad mums seksis.
