Šių metų rugsėjo 1-oji vienu požiūriu buvo ypač išskirtinė – rutininė prezidento kalba, kurią išplatino žiniasklaida, buvo sudurstyta iš nerangių nelietuviškų konstrukcijų, ją puošė kelios lietuvių kalbos vartotojui nesuvokiamos frazės. Piliečiai, nors šiek tiek išmanantys bendruosius kalbos dėsnius, buvo priversti raudonuoti arba tramdyti juoką.
Manau, kad šiam įvykiui, ne itin sudominusiam plačiąją visuomenę, verta skirti šiek tiek daugiau dėmesio, juoba kad pavojus, kylančius iš kalbos nemokėjimo bei nesugebėjimo suprasti, kas pasakyta, šiomis dienomis savo pavyzdžiu itin raiškiai iliustravo tiek šalies pirmoji ponia, neįstengusi struktūruoti savo (?) minčių, tiek jos kritikai, įžvelgę, ko toje kalboje (galimai) nebūta.
Ir ne, šis tekstas nėra skirtas analizuoti prezidento gebėjimus, Nausėda – tik ledkalnio viršūnė (tiesa, ganėtinai iliustratyviai nušviečianti ir paties prezidento kompetencijas arba, tiksliau – jų ribas), ir tą vertėtų prisiminti, kai kyla pagunda feizbuke doroti šalies vadovą, arba atvirkščiai, jį ginti, įrodinėjant, kad čia „koncervatoriai puola“, o iš tikrųjų „nieko neatsitiko“.
Atsitiko seniai, kai kalbos taisyklingumas iš pradžių tapo humoro šou patyčių objektu, o vėliau bet kokią sistemą ir jos dalyvius imta regėti kaip kliuvinį, neleidžiantį vystytis kalbai (ir gniaužiantį laisvą mintį).
Neapgaudinėkime savęs – atsitiko. Tik ne dabar, ne šią rugsėjo 1-ąją. Atsitiko seniai, kai kalbos taisyklingumas iš pradžių tapo humoro šou patyčių objektu, o vėliau bet kokią sistemą ir jos dalyvius imta regėti kaip kliuvinį, neleidžiantį vystytis kalbai (ir gniaužiantį laisvą mintį). Atsitiko, kai kalbos laisvės diskursą privatizavo radikalūs ir siauražiūriai marginalai, raginantys kautis su vėjo malūnais, o žurnalistai ir visuomenininkai, ėmęsi šios temos, dažnai savo misiją susiaurindavo iki kovos prieš neegzistuojančius „raginius akinius“. Apie visa tai jau daugsyk rašiau – nesikartosiu.
Prezidentas rugsėjo 1-ąją prabilo kaip seniai kalba didelė dalis piliečių, beje, ne tik neišsilavinusių. Jauni profesionalai bendrauja juokinga puskalbe, jų tekstai ir šnekos – tokia savotiška makaroninė poezija, kurioje sudera postsovietinis žargonas, lietuviški žodžiai ir angliškos frazės drauge su specifiniais profesiniais terminais. Hipsterija pristeigė prekių ženklų ir kavinių šizofreniškos struktūros arba echolaliniais pavadinimais – beje, vienodai keistai skambančiais tiek lietuvių, tiek anglų kalbos paradigmoje.
Nemaža dalis Seimo narių savo kalbą organizuoja naudodamiesi geriausiomis sovietinės raštvedybos kalbos tradicijomis, čia logikai ir struktūrai vis dar didelę įtaką daro rusų kalba. Susidaro įspūdis, kad sovietmetis Seime baigėsi ir laisvė iškovota vėliau nei kitur.
Portalai ir televizijos tariamą vaizdingumą, seniai išguitą iš literatūros, derina su gausiomis stiliaus ir gramatikos klaidomis, apstu medinių konstrukcijų ir paruoštukų.
Dalis naujų knygų – taip pat pilnos klaidų, arba jų autoriai – riboto raštingumo, kas, esant turinio diktatūrai, pasidarė visiškai normalu.
Patyčios iš kalbos politikos – kuri tikrai ydinga, – užuot padėjusios tą politiką gerinti ir pritaikyti prie šiuolaikybės, statistiniam kalbos vartotojui stiprina įspūdį, kad jis yra visagalis ir visateisis, ir kad perskyra tarp taisyklingos kalbos vartotojų ir žmonių, šnekančių puskalbe, neegzistuoja.
Problemos užprogramuojamos dar mokyklose, kur mokiniai mintinai kala knygų turinį, užrašo pagal standartinį kurpalį suręstas interpretacijas.
Problemos užprogramuojamos dar mokyklose, kur mokiniai mintinai kala knygų turinį, užrašo pagal standartinį kurpalį suręstas interpretacijas. Sakyčiau, kad matematikos egzamino rezultatai, parodę ribotas abiturientų galimybes nuosekliai įvaldyti didesnes logines struktūras, šį tą netiesiogiai pasakė ir apie raštingumą – kalba kaip ir matematika yra didžiulė struktūra, kuria naudotis reikia išmonės, įgūdžių ir loginio mąstymo.
Nėra lengva pripažinti, bet kalbos situacija po Nepriklausomybės paskelbimo nėjo tik geryn, nors mažiausiai išsilavinusio visuomenės sluoksnio raštingumas (manyčiau, dėl mesendžerio) gerokai kilstelėjęs, – tai nieko nereiškia, kaip didesnis knygų perkamumas nereiškia to, kad daugiau perskaitoma rimtos literatūros.
Problemas gilino tiek kvailas, perdėtas reguliavimas bei tai, kad jį vykdė pilki, charizmos neturintys biurokratai, tiek atsipalaidavimas, kylantis iš suvokimo, kad lietuvių kalba gyvena geriausius savo laikus ir jai niekas nebegresia. Angliškos konstrukcijos ir žodžiai šiandien beriami su pasimėgavimu ir (vis dar?) su pranašesniojo įžūlumu – taip, kaip nepriklausomybės aušroje Jungtinės Karalystės vištų šėrykloje įsidarbinęs pilietis demonstruodavo neva britišką akcentą.
Kaip jau užsiminiau prieš tai, puikus lakmuso popierėlis yra knygos – jų leidžiama vis daugiau ir vis įvairesnių, tačiau kalba – net ir grožinėje literatūroje – vaidina vis mažesnį vaidmenį. Nemažai – taip pat ir neblogų, perspektyvių, – rašytojų nevaldo stiliaus, o dalis redaktorių – neįgalūs atlikti pagal savo profesinę apibrėžtį numatyto darbo.
Kartu su patyčiomis iš kalbininkų televizijoje, su formalizuotu kalbos ir literatūros ugdymu mokyklose, su viešosios kalbos pavyzdžiais tai siunčia visuomenei žinią: išraiškinga, turtinga, netgi tik sklandi kalba – nereikalinga; nėra prasmės įdėti pastangų ir jos mokytis, nes kalbinių kompetencijų stygius nesutrukdys tapti tuo, kuo nori. Kam plūktis, kai matai, kad sėkmę užtikrina „pasitikėjimas savimi“ ir tinkamai parinkta „jautri“ komunikacijos žinutė?
Trumpai tariant, rugsėjo 1-ąją nieko neįvyko. Bent jau nieko, apie ką nebūtume seniai žinoję ir ko nebūtume pasyviai rėmę, aktyviai nekeldami klausimo apie kalbos taisyklingumo poreikį (ir poreikį nematyti šios tendencijos plitimo). Išėjęs priešais auditoriją, prezidentas netiesiogiai pranešė, kad visa sistema nuo pat apačios iki viršaus yra supuvusi – lygiai kaip per paradą Maskvoje kitados sugedęs tankas parodė, kokia putplastinė ir pigi yra garsioji rusų karo šlovė.
Gal kiek ir ciniška, visgi, manyčiau, gerai, kad tai ištiko anksčiau negu vėliau. Galbūt prezidento nesėkmė – nors siūlau žvelgti į tai atlaidžiai, kaip į dėsningą nesusipratimą – padės įsisąmoninti, koks pavojingas iš pažiūros nekaltas noras diegti į kalbą demokratiją pačia plačiausia prasme. Kaip matome, rezultatas tokiais atvejais – labai pusėtinas ir nesolidus.
Beje, vertinant šį atvejį, siūlyčiau neapsiriboti kalbos struktūromis ir jų (ne)taisyklingumu. Būtų gerai, jei sistemą, leidusią nemokšiškumui ir beraštystei išplaukti į patį paviršių pačiu aukščiausiu lygiu, ir kuri viešąją reprezentaciją pasiruošusi formuoti klišėmis bei paruoštukais – kaip bulvarinė žiniasklaida, matytume platesniame nei grynai filologinis kontekste – kalba tėra atspindys sąmonės, telkiančios dalykus į struktūras, turinčias taip pat ir vertybinį matą.
Tai kontekstas, kuriame – ir buvusi „Akropolio“ reklama, vaizdavusi dešimtokę kaip primityvią tuštutę, labiausiai besidominčią Kardashianų šeimos „paslaptimis“; ir Lavrinovičių (bei kokio Selo, nuolat kimbančio į atlapus policijai) žvaigždystė; ir, pavyzdžiui, politikų siekis perimti Lukiškių aikštės valdymą... Galima vardinti ir vardinti.
Tai – taip pat beraštystė, nebūtinai susijusi su kalbos mokėjimu, bet beveik visuomet – su atviru akivaizdžių dalykų nepaisymu ir neigimu. Su to, kas priskirtina moralės sričiai, ignoravimu. Su prastu, tiesiog beviltišku skoniu. Su nesugebėjimu suprasti elementarių dalykų. Su ambicijomis, kurios, nepaisant neįgalumo ir akivaizdžios nekompetencijos, reikalauja būti patenkintos čia ir dabar. Ji daug stipriau susijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu ir sprendimais, nei kartais norėtume manyti.
Net jei nesugebėjimas valdyti kalbos šiuo atveju atrodytų niekuo dėtas, ir jo ryšio su politiniu, kultūriniu cinizmu neįmanoma pagrįsti argumentais, tiek viena, tiek kita nepaprastai ryškiai parodo visuomenės požiūrį į save – kas ji tokia, ko ji siekia, ko iš savęs tikisi.
Ko tikisi visuomenė, kurios pasaulėvoką ir būgštavimus (nemokėdama kalbos ir neįstengdama užmaskuoti patriarchalinių stereotipų) įgarsino Nausėdienė?
Na, bent jau akivaizdu, kad visuomenės, prezidento lūpomis raginusios ieškoti „peties jausmo“ lūkesčiai ir tikslai – labai ir labai kuklūs.
Galimai ir dėl to, kad nemokėdami kalbos nesugebame artikuliuoti jų kilnesnių ir labiau atitinkančių savo pačių poreikius bei laikmečio dvasią.
