Taip, ironizuoju, bet toks dviplanis visuomenės vaizdinys iš tikrųjų vyrauja medijose ir viešuose diskursuose. Pastarieji įvykiai, kurių epicentre atsidūrė „Šeimos maršas“, subūręs nesutinkančius vakcinuotis, nepalankiai į LGBT žiūrinčiuosius, nusivylusiuosius liberalizmu ir kitas tolokai nuo centro esančias grupes, susipriešinimą dar pagilino ir galėjo sukurti iliuziją, kad visuomenės skirstymas į „pažangią“ ir „su protu susipykusią“, retrogradišką – racionalus ir atitinka realybę.
Bet ar iš tikrųjų viskas taip paprasta?
Kas iš tikrųjų skleidžia ezoteriką ir ignoruoja mokslą?
Ne, faktų nekvestionuosiu: dalis visuomenės – dėl skirtingų priežasčių, skirtingu greičiu ir lygiu – išties įsitraukė į tam tikras, pavadinkime, protavimo schemas, apimančias ir pseudomokslą, ir ezoteriką. Taigi ji iš dalies irgi atsakinga už tai, kad laikoma „suklaidinta“, „keliančia pavojų – nes pati davė tam pagrindą, ypač neradusi būdų atsiriboti nuo įvairiausio plauko sąmokslų teorijų skleidėjų ir asmenų, gebančių pasekti pasakų apie Lietuvos realijas Kremliaus propagandos šviesoje.
Tačiau tam, kad matytume pilną vaizdą, manyčiau, svarbu suvokti du dalykus:
Pirmas, kad už neformalaus marginalų luomo atsiradimą ir sustiprėjimą iš dalies atsakinga pati „pažangiųjų“ stovykla, visad siekusi atsiriboti nuo kitaminčių ir jų atžvilgiu vartojusi menkinamąją leksiką bei patyčias. Išankstinė nuostata, kad viena visuomenės grupė, piktybiškai siejama su menkiau išsilavinusiais ir „kaimiečiais“, elgsis neprognozuojamai, bus „buka“, „naivi“, „primityvi“ ir „paskendusi sąmokslų teorijose“, o jos nuomonė – marginali ir kenksminga Lietuvai, stūmė dvejojančiuosius tolyn nuo centro ir netiesiogiai skatino ieškoti sąjungininkų tarp gerokai labiau su logika ir mokslu susipykusių politikų bei veikėjų, taip gausinant populistinius-kriminalius judėjimus (Garliavos sąjūdis, „maršiečiai“, Puteikio-Krivicko judėjimai etc.).
Už neformalaus marginalų luomo atsiradimą ir sustiprėjimą iš dalies atsakinga pati „pažangiųjų“ stovykla, visad siekusi atsiriboti nuo kitaminčių ir jų atžvilgiu vartojusi menkinamąją leksiką bei patyčias.
Antras dalykas – visuomenės balsas (tas, kuris laikomas sveiku ir pažangiu) kasdien vis labiau tampa lozungų ir instrukcijų rinkiniu, ir taip pat nebegali pasigirti esąs anapus ezoterikos ir remiąsis mokslu arba šiam atstovaująs.
Dėl to bus kaltas, kaip regis, negrįžtamai įvykęs „pažangaus“ naratyvo suartėjimas su propaganda, orientuota apskritai ne į tiesą, bet į tikslą, mokslo požiūriu – įskaitant ir tuos atvejus, kai teigiama, kad remiamasi būtent juo ar kovojama už jį – abejotiną ar (vis dar) hipotetinį. Tačiau net ir atmetus grynai propagandinius naratyvus, matyti, kad daugelis „pažangios“ stovyklos teiginių – nepriklausomai nuo to, kaip klysta ar yra teisūs jų oponentai – taip pat nėra nei kaip nors moksliškai pagrįsti, nei sąžiningi, nei taktiški, nei paisantys realybės.
Jie patogūs, mobilizuojantys arba atspindintys valdančiųjų lūkesčius, bet jų tikslas visada – skaldyti, kiršinti, kurti prarają tarp mąstysenų ir grupių. Ir tai pripažinti tuo nemaloniau, kad „pažangos“ pusė šiuos dalykus nuolat prikiša oponentams, išnaudodama propagandai jų gretose kylančias kliedesių bangas.
Ir tai pripažinti tuo nemaloniau, kad „pažangos“ pusė šiuos dalykus nuolat prikiša oponentams, išnaudodama propagandai jų gretose kylančias kliedesių bangas.
Pridurčiau, kad oficiozo balsą laikyti moksliniu, esančiu „mokslo pusėje“ sunku ir dėl to, kad jis, skirtingai nei mokslas, remiąsis argumentais, neretai apsiriboja emocijų raiška („sukėlė pasipiktinimą“, „gėda“, „tiesiog neįtikėtina“ etc.) ir lozungais. Todėl kartais ištinka gėdingas paradoksas: baltais siūlais siūta, bet visgi šiokiais tokiais aptakiais argumentais paramstyta demagogija, sklindanti iš priešingos stovyklos, neretai, deja, suskamba moksliškiau ir racionaliau nei žinomų žmonių teisių aktyvistų šnekos.
Kitaip kalbant, šviesti žmones ir ieškoti sąlyčio taškų iš tikrųjų trukdo prietarai, ezoterika, nemoksliškumas – t. y. tai, ko, deja, netrūksta net ir pagrindiniame naratyve.
„Mokslo“ tikslas – nukenksminti kitamintį?
Čia būtina pabrėžti, kad pats žodis „mokslas“, viešoje erdvėje atsisiejęs nuo tyrimais patvirtintos tiesos ir būtinybės ją pagrįsti argumentais, šiandieną iš esmės tapo burtažodžiu, naudojamu išryškinti skirtį tarp „mūsų“ ir „jų“. Ir visai nesvarbu, kieno lūpose jis nuskambėtų. Jis – savotiškas autentifikacijos kodas, leidžiąs apsibrėžti ideologiškai ir konjunktūriškai, ir suteikiąs teisę taikyti psichologinį smurtą prieš tuos, kurie dėl įvairių priežasčių neįstengė (ar nesistengė) prisitaikyti prie populiarios ideologijos.
Iš žodžio „mokslas“ reikšmės viešoje erdvėje šiandieną likęs tik atpažįstamas fonetinis kiautas, vis dar reikalingas, nes mokslas intuityviai siejasi su patikimumu, solidumu. Bet jei autoritetinga komunikacijos agentūra nustatytų, kad geriau nei žodis „mokslas“ dėmesį patraukia ir yra įtikinamesnis, paveikesnis žodis „mutabor“, – šis galėtų būti vartojamas vietoj ano. Esmė – nukenksminti, padaryti neveiksniu kitamintį – išliktų ta pati.
Beje, čia turiu galvoj anaiptol ne tik COVID-19 vakcinaciją lydinčius naratyvus. Tas pats ezoterinis, maginis santykis su realybe išryškėja daugelyje sričių, nuo medicinos iki istorijos vertinimo, nuo kasdienės apklausų sociologijos iki hibridinio karo. Argi ne maginis atkerėjimo ritualas yra kova su sovietmečiu praėjus trisdešimčiai metų nuo SSRS griūties? Ar neprimena užkalbėjimų „melo demaskavimo“ projektai, išplitę žiniasklaidos priemonėse?
Pagaliau visą visuomenės grupę apskelbti atpirkimo ožiu ir simboliškai išvaryti, pasitelkiant sodrius jos iškrypėliškumą neva įrodančius vaizdinius – ar tai nėra įrodymas, kad kryptis, kurią propaganda skelbia esant pagrįstą mokslu, neturi jokios argumentinės logikos, yra stebuklinė, mokslo (bent jau to mokslo, kuriuo raginama sekti) požiūriu – kenksminga, regresyvi?
Baisiai liūdna, kad šie realybės užkalbėjimai ir šiuolaikiniai burtai liečia ir jautrius ir svarbius su LGBT asmenimis susijusius klausimus. Tikrai svarbu užtikrinti visai visuomenei lygias teises ir priimti partnerystės įstatymą – dėl to nėra jokių abejonių. Tačiau kuo gi dar jei ne raganavimu ir magija laikyti kitą dieną po šio įstatymo fiasko Seime, emocijoms įkaitus iki maksimumo, vienoje centrinių Vilniaus aikščių įkaltą vaivorykštinį suoliuką? Na, nebent dar vadinamuoju trolinimu, kuriuo pasiekta rezultato, lygiai priešingo nei deklaruojamas.
Kodėl verta išgirsti paraštes
Nežinau, kokios galėtų būti šio straipsnio išvados – turbūt universali tiesa, kad tiesos krislo esama labai skirtingose, netgi priešingose nuomonėse. Prisirišti prie juodo – balto skirties vargu ar racionalu, juoba suprantant, kad marginalumo ribos yra slankios, ir nė viena visuomenės grupė, įskaitant ir tą, kuri laiko save pažangia ir išsilavinusia, negali būti tikra, kad svarstant tam tikrus klausimus jos balsas nebus suvokiamas kaip kenksmingas ir priklausantis paraštei.
Pavyzdžiui, kai aptariamos istorinės atminties ir paveldo problemos, visuomenės objektyve, kurį atstovauja arba tiesiog nusiperka NT rykliai, „laike pasiklydusiais“ marginalais laisvai gali tapti kultūros paveldo apsaugos procesuose aktyviai dalyvaujantys kultūros žmonės. Ėmus svarstyti alternatyvius energijos gavybos būdus, staiga kyla noras kaip pamišusius marginalus pavaizduoti ekologus, klimato mokslininkus, vėjo ir saulės energetikos entuziastus. Štai kodėl į lentynėlių kūrybą, kartais neišvengiamą, verta žvelgti itin įtariai.
Čia vertėtų pridurti, kad dėl savo užribinės ar tokiai artimos padėties, dėl ko nėra įsipareigojusi jokiai konjunktūrai, „marginalų“ grupė turi daugiau galimybių ankstyvoje stadijoje artikuliuoti problemas, kurias kita grupė dėl tam tikrų susitarimų arba atsargumo būtų linkusi nutylėti. Netgi itin absurdiškos, klinikine fantazija pasižyminčios pažiūros dažnai turi atsekamą ryšį su tikrove ir gali papasakoti apie šią daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Nesvarbu, ar kalba suktųsi apie konkrečias (KPD, miškų apsauga, medžių miestuose likimas), ar apie platesnes problemas (teisingumas, korupcija), ar net pusiau mitines fikcijas (globalizmo baubas, tautos nykimas), visais atvejais pirminis pavojaus signalas, įspėjantis apie rimtą, iš tikrųjų egzistuojančią problemą, atėjo būtent iš paraščių, neturinčių ko prarasti.
Šeši milijardai homofobų ir seksistų
Pabaigai norėčiau šiek tiek paprovokuoti „iš akies“ spėdamas, kad iš septynių milijardų visų planetos žmonų bent kokie šeši milijardai yra homofobai, seksistai, rasistai, ksenofobai ir sąmokslų teorijų skelbėjai. Lietuvoje ši proporcija turbūt kiek kuklesnė, bet vis vien įspūdinga. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad homofobai, seksistai, rasistai, ksenofobai ir sąmokslų teorijų skelbėjai yra svarbi visuomenės dalis, sudaranti – atkreipiu jūsų dėmesį – absoliučią šalies ir planetos gyventojų daugumą.
Egzistuoja labai realus pavojus, kad vaizduojant šiuos žmones kaip nupušusius marginalus, neturinčius ryšio su realybe, nesiorientuojančius aplinkoje, kone imbecilus, kurie „plaukioja“, realybę taip pat bus stengiamasi transformuoti remiantis klaidingomis prielaidomis ir fiktyviu „visuomenės balsu“, skleidžiamu vien nevyriausybininkų ir aktyvistų, ir tai lems, kad trokštami rezultatai bus nepasiekti, arba bus pasiekta priešingų – t. y. pagausintos homofobų, seksistų, rasistų, ksenofobų ir kt. gretos, padaugės sąmokslų teorijų.
Būtų labai apmaudu, jei taip nutiktų.
