Apie premijų perviršį ir dėl to kylančias problemas rašė daugelis, ne taip seniai šia tema LRT pasirodė Gyčio Norvilo straipsnis „Kasdienių premijų duok mums šiandien, arba Visiškas murakamis“. Neketinu ginčytis su kolega, priminusiu svarbių dalykų. Mano tikslas – bendrais bruožais apsakyti situaciją ir pasvarstyti, kaip ją pagerinti (įtraukiant ir tai, kas kitų siūlyta). Taip pat tikiuosi, kad straipsnis turės ir pažintinę funkciją – turbūt ne visi susimąsto, kad Lietuvoje pelnyta premija ne tiek pasako ką nors apie autoriaus talentą ir jo pasiekimus, kiek nepasako.
Tiesa, nenorėčiau premijų situacijos piešti tik tamsiomis spalvomis. Yra ir ganėtinai pozityvių dalykų: didelė premijų gausa katalizuoja „mažąjį“ kultūrinį gyvenimą (o juk be „mažojo“ negali vystytis ir „didysis“), skatina pažvelgti į procesus ir kūrėjų gebėjimus be išankstinių nuostatų ir svorių, kuriuos užkrauna prestižas ir lūkesčiai. Pagaliau pelnydami premijas autoriai prisiduria pragyventi būtinų lėšų. Tai irgi svarbu: nevalgysi – nerašysi.
Vis dėlto tiek pavadinime užduotasis, tiek bendresnis klausimas dėl premijų kokybės ir poreikio Lietuvoje nėra paprastas. Taip, premijų – begalės, ir ne visos iš jų vertingos (veikiau atvirkščiai), bet visa sistema – nevienalytė, ją sudaro nelyginami ir nelygintini dydžiai, ir tai trukdo suformuoti bendras išvadas, nes reikėtų lyginti muses su drambliais. Todėl vertinti situaciją tolerantiškai – sudėtinga, o kategoriškai – nekonstruktyvu.
Antra, problemos, kamuojančios sistemą, – jeigu tarsime, kad čia apskritai esama sistemos, – labai nevienodos: nuo savimi pasitenkinančio siauražiūrio regionalumo iki komercializuoto populizmo, nuo atmestino ekspertų darbo iki tradicija ir bendryste paremtos inercijos, kurią kartais beveik norėtųsi laikyti korupcija. Nuo ciniško premijų išnaudojimo rinkodaros reikalams iki anachroniškų kriterijų, ypač juokinančių literatūrinį jaunimą, dar nespėjusį visko, kas „savaime suprantama“, laikyti savaime suprantamu. O ir leidyklos kartais pamiršta ar patingi tikrai vertą ir net favoritu būti galintį autorių pristatyti premijai.
Pagaliau premijos, kad ir kokios jos būtų, netiesiogiai dalyvauja plačioje diskusijoje apie tai, kas gi ta meninė vertė, kaip ją išmatuoti ir kam jos reikia, o kadangi meninių kriterijų abstraktumo šiandien baidomasi ir jie nyksta (bent iš viešosios erdvės), premijų sistema reaguoja arba gynybiškai – premijos kartais (automatiškai?) skiriamos neva tradiciją tęsiantiesiems, neretai – retrogradams, arba seka paskui komunikacijos įkarštį, ne visada turintį ką nors bendro su menine verte.
Šie, o ir nemažai kitų dėl vietos stokos neminėtų veiksnių lemia visos premijų sistemos ir kiekvienos premijos atskirai vertės devalvaciją. Savo ruožtu šis procesas skatina ir atsainų ekspertų darbą, stagnaciją, nenorą keisti ir tobulinti kriterijų ar apskritai kelti premijų klausimą viešumoje. O greta randasi (para)literatūriniai skaitymo skatinimo konkursai ir komercinės premijos, remiąsi savo kriterijais ir siekiančios kitų nei kultūriniai tikslų. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio išeiti sudėtinga.
Vis dėlto, mano galva, blogiausia premijų Lietuvoje sistemoje – ne devalvacija, ne gausa, ne nevienalytiškumas, netgi ne taip jau retai prasimušanti kitoniškumo fobija (beje, įsidėmėtina kaip viena problemų), o tai, kad daugelis esamų premijų, – net ir svarbiausiosios, – neturi aiškaus identiteto ir santykio su esamu laiku bei meniniais kriterijais. Bet turi: su nepagrįstomis kultūrinėmis ambicijomis, su pataikavimu „tradicijai“, suvokiant ją siaurai ir davatkiškai, su inercija, su bendro pobūdžio kriterijų ir laureatų vardų nusirašymu vieniems nuo kitų ir t. t.
O kad tos premijos būtų unikalios ar bent kuo nors išsiskirtų – nelabai kas ir rūpinasi.
Tarkim, tikrai svarbių palaikant provincijoje kultūros gyvastį regioninių premijų, dažniausiai turinčių garsaus tame krašte gimusio rašytojo vardą, kilnius kultūrinius tikslus neretai užgožia ritualiniai reveransai, formalybės ir neretai pigoka pompastika. O kad tos premijos būtų unikalios ar bent kuo nors išsiskirtų – nelabai kas ir rūpinasi. Todėl daugelio jų nuostatuose ligi šiol – lyg nebūtų atėjęs XXI amžius – figūruoja meilės gimtajam kraštui ir kaimo gyvenimo dogmos. O kiek XXI amžiaus rašytojų iš tikrųjų rašo apie kaimą?
Ne ką geresnė situacija su literatūrinių institucijų ar literatūros bendruomenės teikiamomis nelygstamai prestižiškesnėmis už aukščiau minėtąsias premijomis. Koks turinio / identiteto skirtumas tarp Rašytojų sąjungos premijos, „Poezijos pavasario“ (Maironio) premijos, Jotvingių premijos (neskaitant vis dar cirkuliuojančio mito apie jos antioficiozinį, „nesušukuotą“ charakterį) ir, pavyzdžiui, kaimyninio literatūrologų „cecho“ teikiamos premijos už kūrybiškiausią knygą? Teisingai, jokio. Todėl neretai vienos premijos laureatas yra (arba ateity taps) ir visų likusiųjų laureatu, o ir komisijoje, tikėtina, dalyvaus kuris nors iš tų pačių, anksčiau kitos premijos komisijoje jo kandidatūrą parėmusių ekspertų.
Aišku, pateiktas labai apibendrintas vaizdelis, juk labai daug nevienodumų yra tiek kiekvienos grupės viduje, tiek kalbant apie konkrečią premiją „bendroje šviesoje“. Tarkim, Zigmo Gėlės premijos atvejis (visiškai atsitiktinis, tiesiog pirmą prisiminiau). Daugybę metų pompastiškai Naisiuose teikiamas kuklus apdovanojimas už poezijos debiutą kelia atlaidžią šypseną, tačiau šios, niekada svarbia netapsiančios premijos naivokas tradiciškumas įdomiai koreliuoja su nelygstamai reikšmingesnės Jaunojo jotvingio premijos liberalumu, be to, daugėjant poezijos debiutų nėra blogai turėti dar vieną, tegul ir ne aukščiausios kokybės filtrą. O štai prestižine iš inercijos tebelaikomos „Poezijos pavasario“ (Maironio) premijos, nors ją lydi fanfaros ir seka LRT kameros, reikšmė menksta. Ir to pakeisti negali nei ąžuolo lapų, iš kurių supintas laureato vainikas, standumas, nei garsūs vardai.
Pusiau juokais, pusiau rimtai galima sakyti, kad identitetą ir aiškų santykį su literatūriniais kriterijais bei menine verte, išvengdamos konjunktūros ir dviprasmiškų reveransų, turi tik menkutės ir netgi visai marginalios premijos, nepaliekančios atgarsio viešumoje. Viena iš jų – prizas jaunųjų poezijos skaitymų dalyviui festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, net nežinau, ar vadintinas premija, kurį savo asmenine iniciatyva jau dvidešimt dvejus metus teikia poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas. Daugelis kitados apdovanotų jaunuolių šiandien – žymūs poetai. Tad visai rimtai galima šį kuklų prizą, kaip jau minėjau, anapus festivalio faktiškai nežinomą, laikyti ir vienu skaidriausių, taikliausių, tiksliškai efektyviausių.
Tad visai rimtai galima šį kuklų prizą, kaip jau minėjau, anapus festivalio faktiškai nežinomą, laikyti ir vienu skaidriausių, taikliausių, tiksliškai efektyviausių.
Dar vienas minėtinas, taip pat ganėtinai marginalus ir toli nuo dėmesio centrų nutolęs atvejis – Tropo premija, teikiama festivalyje „Šiaurės vasara“ už kūrinyje netiesiogine reikšme pavartotą žodį, metaforą, metonimiją, hiperbolę, palyginimą. Premija visiškai liberali (siūlyti tropą gali bet kas), neįpareigojanti (gali ir nesiūlyti arba siūlyti, pavyzdžiui, save), neuždirbanti šlovės, tačiau: labiau nei į buvimo autoriumi pompastiką taikomasi į grynąjį literatūriškumą, profesionalumą, išradingumą, kultūrinę erudiciją. Galima sakyti, kad ši premija per saugų atstumą aplenkia kone visus didžiosioms premijoms būdingus trūkumus ir per ironišką distanciją įvertina viso lauko pasiekimus.
Be abejo, šios dvi mažylės negali (sutikim, ir neturi) atsverti didžiųjų ir reikšmingųjų, tačiau jų buvimas leidžia užtikrinčiau atsakyti į pavadinime užduotą klausimą: taip, premijų iš tikrųjų trūksta. Tikrų literatūrinių premijų, kurios būtų orientuotos ne į vidutinybėms patogią abstraktybę, bet į meninius kriterijus, kultūrinį akiratį ir drąsą, socialumą, siekį laužyti stereotipus ir gebėjimą eksperimentuoti. Neišdrįstama netgi, sekant Nobelio premija, laikytis konjunktūrinės, tačiau su meniniais kriterijais griežtai suderintos pozicijos.
Visa tai nėra tik teoriniai išvedžiojimai. Realybė tokia, kad vieniems gausiai dalinantis pagal vienodą kurpalį nukaltas oficiozines ir agrarines premijas, daug puikių, netgi sakyčiau, vienų geriausių šiuo metu poetų ir prozininkų nėra gavę rimtesnių, jų kūrinių kokybę atitinkančių prizų – Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Tomas Petrulis, Tomas Vaiseta, Tomas S. Butkus, Gintaras Grajauskas, Vidas Morkūnas ir t. t. Premijomis neapipiltas netgi Tomas Venclova (nors Jotvingį visgi gavęs). Ir niekas kažkodėl nesistebi.
Ar įmanoma šią padėtį pakeisti? Užduotis – ne iš lengvųjų, nors aš tikiu, kad dar atsirastų vietos vienai ar net kelioms aiškų charakterį ir tikslus turinčioms premijoms. Bet, manyčiau, įmanoma kažkiek pasitvarkyti ir nedauginant to, ko ir taip gausu.
Kaip jau minėjau, dėl didelės premijų įvairovės ir nelyginamos vertės negali būti ir vienodų „vaistų“, o juk dažna jų, neskaitant sisteminių, turi ir specifinių problemų. Pavyzdžiui, konkurse „Geriausia metų knyga“ verkiant reikia dar vienos ekspertų komandos negrožinėms knygoms. Net ir labai patiklus skaitytojas šiandien vargu ar patikės, kad ekspertas kvalifikuotai aprėps trijų kategorijų (prozos, poezijos ir negrožinės literatūros) knygas; taip pat (nepaisant to, kad tai – skaitymo skatinimo konkursas) šiam konkursui reikėtų ieškoti naujų būdų, kaip suderinti žiūrovų ir komisijos balsus. Patirties galima semtis kad ir iš "Eurovizijos".
Kai kuriais kitais atvejais bene geresni „vaistai“ būtų pamiršti apie premijos buvusią reikšmę ir netrukdyti jai menkti.
Kai kuriais kitais atvejais bene geresni „vaistai“ būtų pamiršti apie premijos buvusią reikšmę ir netrukdyti jai menkti. „Poezijos pavasario“ (Maironio) premiją kitados lydėjusios regioninės aistros, – nors šiais laikais ir nurimusios, – parodė, kad derinti prestižą su pernelyg skirtingomis ambicijomis, – sudėtinga. Manau, tikslinga leisti jai nusiristi iki stiprios, netgi, sakyčiau, pavyzdinės regioninės premijos, prisilaikančios ir dabar aktualesnio už kūrybos meninę vertę algoritmo: „mes kartu dirbome kultūrai“.
Silpstant Lietuvos rašytojų sąjungos kaip galios institucijos įvaizdžiui, kažkiek savo prestižo netenka ir Rašytojų sąjungos premija (tiesa, itin prestižine niekada ir nebuvusi). Tačiau kaip tik ji ypač angažuojasi į meninę kūrinių vertę ir ja apdovanota nemažai autorių, kurie dėl įvairių priežasčių (iš kurių turbūt svarbiausia – neakivaizdus šių autorių kūrybos santykis su tradicija, drąsa, „kitoniškumas“) sunkiai gali pelnyti kitas, išskyrus Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijas. Manau, būtų įmanoma stiprinti jos kaip nonkorfomistinės, antikonjunktūrinės įvaizdį, kurio, deja, jau praktiškai neteko Jotvingių premija. O tai, žinoma, problemiška, nes konjunktūriškesnės premijos už Rašytojų sąjungos premiją kažin ar sugalvosi. Bet gal kaip nors įmanoma šią koliziją išnarplioti?
Kalbant apie visas regionines premijas, matyt, būtų sveika, jei Lietuvos rašytojų sąjunga atliktų arba tik grynai techninio konsultanto vaidmenį, arba išvis jokio (nors aš, žinoma, suprantu, kad ilgametę, kartais ir nuo sovietmečio besitęsiančią partnerystę nutrauti sunku, kone neįmanoma). Premijų steigėjai ekspertines paslaugas – jei vis dar norėtų pasikeitus sąlygoms – turėtų bendra tvarka pirkti, siūlydami prideramą atlyginimą. Rekėtų pasukti galvą, bet būtent tai, manyčiau, ir būtų paskata išsigryninti – vienos premijos nunyktų, nes regionai Lietuvos rašytojų sąjungos atsitraukimą laikytų prestižo sumažėjimu (bet puikiai parodytų, ko buvo vertas jų rūpestis kultūra), kitur visas dėmesys nukryptų į vietos autorius, o dar kitur, žiūrėk, sukrėtimas paskatintų suburti solidžią ekspertų komandą, įsteigti adekvatų prizinį fondą ir svorio įgijusi premija galbūt jau galėtų pasivaržyti su neva prestižinėmis „respublikinėmis“.
(Puikus pavyzdys – Alytaus Jurgio Kunčino premija, kas dvejus metus teikiama viešo novelės konkurso, kurio darbus vertina autoritetinga komisija, laimėtojui. Jai nėra ko prikišti nei dėl skaidrumo, nei dėl idėjos, nei dėl santykio su pačiu Kunčinu, o ir regionine, turint galvoj dalyvių gausą ir geografiją, šią premiją vadinti nelabai išeina.)
Nesu skeptikas ir manau, kad Liudo Dovydėno, o dabar ir Dausų šiemos palikuonys atlieka svarbų ir, matyt, Lietuvos kultūrai reikalingą darbą. Kas, jei ne jie primins mums mažiau žinomus šviesuolius, dirbusius ir kūrusius Lietuvos labui? Vis dėlto jei tikslas – prestižiška premija, gali neužtekti vien mecenatystės paskatos ar labai mylėti savo artimąjį. „Įsukti“ premiją – sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik gero pasiruošimo, atsakingo ekspertų darbo, bet ir sėkmės. Žinoma, ne pro šalį būtų ir išmanyti literatūrą.
„Įsukti“ premiją – sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik gero pasiruošimo, atsakingo ekspertų darbo, bet ir sėkmės. Žinoma, ne pro šalį būtų ir išmanyti literatūrą.
Kazimiero Barėno premija, mirus jo našlei, „pakibo“ ir, matyt, nebeatgis. O štai Antano Vaičiulaičio artimiesiems, talkinant mėnraščiui „Metai“, sekėsi; Vaičiulaičio premija – nūn viena iš skaidriausių ir labiausiai angažuotų meniniu požiūriu. Kažkokiu panašiu keliu galėtų žengti ir Dausos. Betgi ar ne geriau būtų, jei gausūs tūkstančiai, kuriuos šioji šeima pajėgi skirti lietuvių literatūrai, papildytų jau esančios ir vardą užsitarnavusios premijos – Jotvingio ar netgi Rašytojų sąjungos premijos – biudžetą?
Baigdamas norėčiau pakartoti, ką kitados jau esu rašęs aptardamas problemas, su kuriomis susiduria ekspertai: svarbu nepamiršti, kad premijos yra žaidimo dalis, ir jos reikalauja pasitikėjimo iš visų žaidimo dalyvių. Nė viena premija neįsitvirtins kaip reikšminga, jei bus per daug ja abejojančių. Vadinasi, įsijausti į kritiko vaidmenį ir nuolat ieškoti ydų ar spragų šiuo atveju irgi nėra labai perspektyvu, nes tai gali duoti ir visai priešingą rezultatą. O gal kinkas drebinantiems ir ekstraordinarių bei drąsių sprendimų, suderinamų su šiuolaikybe bijantiems premijų steigėjams ir ekspertams pirmiausia reikėtų pradėti nuo reiklumo sau? Manyčiau, čia dar yra rezervo tobulėti.
