Kitas, – bene akivaizdesnis – šio teksto tikslas yra supažindinti platesnį nei tik poezijos mėgėjų ratą su vienu poetiniu atveju, kuris ypač gerai iliustruoja, kaip tekstai skleidžiasi ir įgyja arba praranda vertes laikos šviesoje – poeto Manto Gimžausko (Šamano) kūryba (susipažinti su ja galima virtualiame jo muziejuje – samanas.lt). Beje, šis autorius minėtinas taip pat ir dėl to, kad nuo garsiojo gaisro Žirmūnuose, kuriame jam teko žūti, kitąmet sukanka lygiai dešimt metų.
Matyt, reikėtų sutikti, kad Šamanas niekada nebuvo laikomas priešakinės linijos poezijos žaidėju – tuometiniame literatūros pasaulyje, kuris dar tik kūrė savo veidą, pavyzdingai lankstydamasis seniems autoritetams ir drauge smagiai kvailiodamas, Šamano poezija, persunkta vaizdinių, jam pačiam galbūt atrodžiusių įžūlokais, nonkonformistiškais, o labiau užpelkėjusiai poetinei aplinkai – „naiviai futuristiniais“, netgi „narkomaniniais“, buvo lyg ir anapus tradicijos – nors anuomet, postgariūniniame pasaulyje, vadinamoji tradicija buvo saugoma gerokai atsainiau nei dabar.
Tiesa, sakyti, jog tada Šamano kūryba liko nesuprasta, būtų per drąsu – buvo žmonių, kurie ją vertino, ar atpažino joje esantį naujumą, kažką, ko ligi tol nebuvo lietuvių poezijoje, matė perspektyvas. Vis dėlto vieta, kurią būtų galėjęs užimti Mantas lietuvių poezijos žemėlapyje, jei tokį kas būtų piešęs, būtų buvusi labiau periferinė – juoba Mantas (kaip tuo metu ir daugelis mūsų rato žmonių) buvo dar visai jaunas ir neišleidęs nė vienos knygos (išskyrus diversija prieš poetinį lėkštumą turėjusią tapti debiutinę poezijos knygelę, išleistą nieko bendro su poezija neturinčio žmogaus vardu ir pavarde, kurią Šamanas parašė drauge su savo kolega), ir tokiems vietos panteone nebuvo skirstomos.
Literatūrinė, kultūrinė situacija jam lėmė būti ne maištininku, kovotoju, tabu laužytoju, bet žaidėju, netgi, sakyčiau, vienu iš daugelio žaidėjų.
Situaciją nedaug pakeitė jau po mirties 2007-aisiais pasirodęs jo kūrybos tomelis „ŠamanasTM“, kurį itin ekstravagantiškai iš išlikusių eilėraščių išleido idėjų dirbtuvės „Vario burnos“. Knyga dalyvavo oficialiame diskurse (tai kartoju, pabrėždamas, kad disidentystę reikėtų vertinti itin rezervuotai – Šamanas nebuvo joks atstumtasis ar raupsuotasis, veikiau atvirkščiai). Kolizijos būta tame, kad iš anuometinės epochos, nespėjusios dorai suvokti savęs, perspektyvos sunkiai sekėsi pastebėti (o pastebėjus – rimtai vertinti) Šamano kūrybos socialinį užtaisą, itin krentantį į akis dabar.
Taigi tenka daryti prielaidą, kad Šamanui gyvam esant (t.y. laike iki 2007-ųjų) liko neįvertintas, iki galo nesuvoktas svarbiausias (kaip atrodo iš dabarties taško), na, bent jau perspektyviausias Šamano poetinės kūrybos klodas – ir paprasčiausiai tai nutiko todėl, kad socialinės kritikos reiškinys lietuvių literatūroje neegzistavo, ir juo netgi buvo gąsdinama kaip baubu, o taip pat ir dėl to, jog kai kurie socialiniai reiškiniai (pvz. vartotojiškumas) mūsuose anuomet nebuvo tiek išryškėję, kad būtų aktualūs. Literatūrinė, kultūrinė situacija jam lėmė būti ne maištininku, kovotoju, tabu laužytoju, bet žaidėju, netgi, sakyčiau, vienu iš daugelio žaidėjų, nes eksperimentinės keistybės tais laikais buvo įprastos ir jomis mėgavosi ir visai ne ekscentriški poetai.
Neatmesčiau galimybės, kad pačiam Šamanui visos tos socialinio teisingumo idėjos, kurias mes jam galėtume priskirti skaitydami jo kūrinius šiandien, o ir visa jo tariamai revoliucinga laikysena ir neva socialistinės pažiūros, buvo labiau žaidimas – visai realu, kad ne tik skaitytojai ir kritikai, bet ir pats poetas ne visai tiksliai suprato, arba tiksliau, nematė reikalo sau formuluoti, apie ką jis rašąs. (Tai nėra akmuo į autoriaus daržą – daugelis iš mūsų nesuprantame, ką rašome, nes rašome čia ir dabar, o tekstai kartais peržengia laiką ir atsiduria kontekstuose, kurie anksčiau buvo nė neįsivaizduojami.)
Laikais, kuomet (ypač) jauni žmones vis dar jautė didelę alergiją Maironio- Brazdžionio- Marcinkevičiaus tėvyniškam patosui, o pats diskursas buvo siejamas kuoktelėjusiais karšinčiais ir „megztomis beretėmis“, daug svarbesne poezijos misija (iš esmės antimisija, nes misiją galėjo turėti tik aukščiau minėtoji poezija, kuriai buvo aršiai oponuojama) atrodė kova prieš poezijos šventeiviškumą, beprasmį lyrizmą, kuri turėjo (nes taip reikalavo laiko dvasia) kovos su rimtybe, taip pat ir teksto rimtybe, bruožų, todėl buvo įmanoma ją vertinti kaip siekiančią tikslo, priešingo tam, kurį įžvelgiame joje dabar – pašiepti socialumą bei socialinių temų eskalavimą literatūroje.
Šiandieną viešoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose Gimžausko tekstais besidalinantys jaunuoliai tikriausiai net neįsivaizduoja, koks painus aplinkybių ir laikotarpio balso rezginys lėmė, kad jo poezija yra tokia, kokia yra, ir kad jie, ugdyti palankumo Europos vertybėms ir žmogaus teisėms dvasioje, pastebi toje kūryboje ne visai tai, kas buvo svarbu autoriui ir jį pagimdžiusiai epochai, – išskyrus nebent aukščiau minėtą kovą su šventeiviškumu.
Galima spekuliuoti teiginiais apie tai, kaip poetas numatė ateitį, arba stebėtis atsitiktinai naujai susidėliojusiomis jo kūrybos reikšmėmis, tačiau faktas lieka faktu – Šamano tekstai 2016-aisiais suvokiami visiškai kitaip nei pirmojo XXI a. dešimtmečio pradžioje / viduryje. Bet kokiai kūrybai natūraliai susisiejus su kvestionavimu, permąstymu, Gimžausko atvejis atrodo natūraliai dabartiškas, nuosekliai plėtojantis nūdieną visuomenėje populiarius diskursus (vartotojiškumas, socialinė atskirtis ir socialine inžinerija, susvetimėjimas, asmeninė laisvė ir t.t.), – ir šiandien visiškai nematyti tąsyk labai aiškiai regėtos ironijos, kuri buvo vienas svarbiausių santykiavimo su savimi, aplinka (o ir su tais pačiais socialiniais reiškiniais, dėl kurių atskleidimo, viešinimo poetas dabar galėtų būti garbinamas) būdų.
Savo negatyvaus ir vulgaraus įvaizdžio neteko daugelis anuomet kai kam įžūliai, net nepraustaburniškai atrodžiusių vaizdinių (juk vienas iš poeto tikslų buvo suerzinti poezijos puritonus) ar sąskambių – dabar juos būtų įmanoma įvardinti (daugių daugiausia) nebent kaip „kviečiančius diskutuoti“. Netgi kova su „seilėta poetine estetika“, kurią Šamanas vienaip ar kitaip praktikavo savo kūryboje, šiandien gali būti traktuojama kaip narsus bandymas sugrąžinti poeziją į socialinių problemų sūkurį, kaip pirštinė naiviems utopistams, nacionalistams, dvasinguoliams, norintiems brėžti savo ir valstybės raidos kelią anapus misijos visuomenei.
O dar turint galvoj, kad šiuolaikinis vertintojas kūrėjo originalumą linkęs laikyti viena iš meninio poveikio priemonių, netgi visiškai racionalia konstrukcija, kuria siekiama sustiprinti meseidžą skaitytojui, galima įsivaizduoti, kokia neperžengiama siena išdygo tarp to Šamano, kuris švelniai tyčiodamasis iš pasaulio, aktualybės stvėrėsi veikiau kaip šiaudo, kad nepapultų į naivaus lyrizmo, tariamos gelmės sritį, žavesių sritį, kur savo saldžiabalses giesmes giedojo mainstrymo poetai, ir to, kurį, užsidėję epochos akinius (arba tiksliau – užsirišę jas epochos raiščiu) galėtume pamatyti dabar.
Vis dėlto kad ir koks keistas reiškinys būtų epochinis aklumas (arba praregėjimas – nelygu kaip pažiūrėsi), ne vienas Šamano tekstas nūdieną išties skamba lyg parašytas vakar. Visuomenei (taigi ir poezijos skaitytojams) vis sunkiau suvokiant ironiją, ir neįžvelgiant ribos tarp tiesmukumo bei žaidybiškumo, galima įtarti, jog nemažos dalies šiuolaikinių skaitytojų akyse Šamano tekstai tapo glotnūs ir absoliučiai vienaprasmiai kaip Rusijos TV žiūrovui Kiseliovo propaganda.
Taigi atsitiko neįtikėtinas dalykas: siekusi būti maištinga ir radikali, bauginanti puritonus ir lyrikus poezija po keliolikos metų tapo pažangiąja mainstrymo dalimi, netgi iliustruojančia, koks tas mainstrymas turėtų būti, jei būtų organizuotas pagal tai, ko iš poezijos tikisi šiuolaikiniai visuomeninio gyvenimo inžinieriai.
(Šiek tiek šmaikštaujant galima sakyti, kad apnykus reikšmėms, kuriomis žaisdamas Šamanas kūrė savo tekstus, jis įgijo šansą tapti europoetu, įkūnijančiu šio laiko poezijos darbininko idealą – kūrėją, kuriam aktualybė ir socialinė skvarba yra svarbiau nei sudėtingesnė vidinių būsenų ir pasąmonės procesų raiška, ar kūrėjo originalumas.)
Kad būtų aiškiau suvokti, apie kalbama, patyrinėkime vieną iš vėlyvesnių Šamano tekstų HUMANUM ĖST. Atsiradęs epochoje, kada ligi tol geresnio gyvenimo viltį pranašavusi ir jo gaires brėžusi reklama miesto gyventojui pradėjo kelti įtarimą (ir žeisti jo skonį), tas tekstas tryško optimistiniu įkarščiu tyčiotis iš abstraktaus miesčionių „kvailumo“ – kad ką tai reikštų, ir tikrai nedaug skaitytojų anuomet savo sąmonėje jį siejo su vartotojiškumu, gyvenimo būdo madomis, New Age dvasingumu, – baubais, vis dar priklausiusiais grynai vakarietiškam diskursui, ir Lietuvoje egzistavusiais nebent kaip teorinė perspektyva. Nūdieną tekstas atrodo kaip rimta (t.y. be ironijos) ir griežta socialinė kritika (o jo autorius – kovotojas už žmogaus teises).
SU SPALVOTU EKRANU ĖST
SU AKTYVIAISIAIS MINERALAIS ĖST
SU NAUJA YPATINGAI LANKSČIA GALVUTE ĖST
<...>
O TADA DVĖST
<...>
IR VĖL ĖST ĖST ĖST ĖST ĖST
Panašiai išgrynėjo, sustiprėjo reikšmės kito Šamano hito – „TOŠNUVOS RESPUBLIKA“, kuris, kaip tąsyk rodėsi, transliavo (kadangi transliacija vyko iš praeities į ateitį, turbūt reikėtų ją vadinti pretransliacija) pasibjaurėjimą ar nusivylimą veidmainiška, davatkiška dorybe, tėvynės klerikaliniu sušventinimu.
čia negalima keiktis
nes čia mano tėvynė
nors blet kaip bloga
būna kartas nuo karto
bet pusketvirto milijono dievų
gatvėj tave gali išgirsti
ir įliet šventos dvasios į smegenis
Nors tada ši poezija kilo iš visai kitų paskatų, nei dabartinis entuziazmas permąstyti santykį su valstybe, – jį lėmė postsąjūdinis abejingumas, netgi pasišlykštėjimas viešaisiais reikalais ir patriotizmu, dabar, viešumoje vėl rodant gyvastį nelanksčiam, iš šautuvo ir „protėvių kraujo“ kylančiam patriotizmui, kurį, deja, įkvėpė pagrįsta panika dėl Rusijos elgesio, atrodo fantastiškai aktuali. Štai kodėl tiesiog negaliu nepacituoti ir eilutės iš vieno Šamano grafinio eilėraščio – sąmoningai reikšmingai iškraipyto įspėjamojo užrašo ant cigarečių pakelio: „Rūsynas labai kenkia jums ir aplinkiniams“. (Šio teksto paradoksas slypi tame, jog naujadarą „Rūsynas“ suvokti Rusijos reikšme ir tada buvo įmanoma, tačiau nebuvo aišku, kodėl tai reikėtų daryti – vienintelis žodžio šia reikšme pavartojimo motyvas galėjo būti noras pasišaipyti iš praeities skriaudų negalinčių pamiršti, kaip tada rodėsi, nukvakusių senukų.)
Net jei šiuolaikiniam žmogui Šamano atvirumas tam tikriems socialinio gyvenimo aspektams nebūtinai atrodys priimtinas, galimybė įžvelgti jo kūryboje antisistemiškumą, nenuolankumą „megztam“ patriotizmui, valstybės kaip jėgos ir prievartinio unifikavimo, minties pavergimo struktūros (taip pat struktūros, skirtos kovoti su narkotikų vartojimu) kritiką, sukuria prielaidas matyti jį kaip tam tikrą ledlaužį – ir anaiptol ne tik anarchistų ar kairiųjų radikalų akyse. Drįsčiau teigti, kad net dešiniojo diskurso palaikytojai, ypač liberalių ir joms artimų pažiūrų žmonės, gali įžvelgti Šamano kūryboje užuominų apie būtinybę liberalizuoti dar daugiau viešojo gyvenimo sričių, įskaitant tų pačių narkotikų vartojimą, ir kurti lankstesnę, į kiekvieno individo poreikius tiksliau reaguoti pasirengusią sistemą.
Bet yra ir kita medalio pusė. Taip, pasikeitęs pasaulis atvėrė reikšmes, kurių pats Šamanas gal nė neįsivaizdavo, ir dabar mes galime (ne visai teisingai) įsivaizduoti jį stovėjus kovos prieš socialinę neteisybę forposte – drauge su Tadu Blinda ir Gvadalupės mergele (kuriems buvo lemta tapti Šamano epo „Acid is sweet“ herojais), vientisą ir gryną, apšviestą praeities, sklindančios kaip taurinanti, apvalanti šviesa nuo marškinėlių su Che Guevaros galva, kuriuos Mantas buvo gavęs lauktuvių iš Peru.
Tačiau (bet jau aš) turiu stiprią nuojautą, – o ji šį tą sako apie tai, kokiu laiku gyvename, – kad jei „ŠamanasTM“ būtų nauja knyga, ir jai tektų kruopelė privalomo dėmesio, šiandieną kiltų kraupus skandalas: dėl tariamai išniekintų vertybių, pavojaus jaunajai kartai, neva antivalstybinio anarchizmo. Nuo vatnikų ir iškrypėlių, nuo nevienaprasmiškų tekstų mokykliniuose vadovėliuose visuomenę saugančių vadinamųjų žurnalistų, o ir daugelio kitų viešosios erdvės dalyvių, kurių daugelis Gimžauską apskritai žino tik kaip gaisro auką, ji būtų suprasta kaip narkotikų ir ištvirkavimo propaganda, o tekstai – dėl savo anarchistinio, antivartotojiško (o jis tikriausiai būtų traktuojamas kaip antivakarietiškas) pobūdžio – kaip Rusijos darbas.
Be abejo, čia nenorėčiau išaukštinti Šamano kaip totalaus unikumo: taip pat ir į daugelį pasaulinės klasikos knygų, jei jos pasirodytų dabar, nūdieną tikriausiai būtų žvelgiama su giliu nepasitikėjimu (o kai kurios, nepaisant deklaruojamos žodžio laisvės, netgi apskritai uždraustos). Tačiau faktas lieka faktu: naivus, klerikalinis, tačiau atsainokas lietuvių santykis su Europos vertybėmis ir vertybėmis kaip tokiomis, iš kurio Šamanas smagiai tyčiojosi naujojo tūkstantmečio pradžioje, per penkiolika metų nepastebimai transformavosi į komjaunuolišką aktyvizmą (ir vertybinį idiotizmą), kuris bet kokią kritiką sau suvokia kaip išpuolį prieš liberaliosios demokratijos sistemą, arba kaip grėsmę saugumui (taip pat ir asmens saugumui). Šia prasme – per savo sudavatkėjimą, susibaukštinimą, susivertybinimą dabartis kuria Šamanui etiketę, kurios jis, gyvas būdamas, galbūt pasąmoningai troško – tikro maištautojo (ne kvailiotojo), disidento, netgi revoliucionieriaus etiketę.
Per savo sudavatkėjimą, susibaukštinimą, susivertybinimą dabartis kuria Šamanui etiketę, kurios jis, gyvas būdamas, galbūt pasąmoningai troško – tikro maištautojo (ne kvailiotojo), disidento, netgi revoliucionieriaus etiketę.
Ką jau kalbėti apie eilėraštį, skirtą rugsėjo 11-osios vienam teroristų vadeivų Muchamadui ATA („MUCHAMADAS A†A“), ir išvengiantį vertinimo, kokio turbūt pageidautų dažnas vartotojas: skrisk Muchamadai ATA anapus // kur žalio šilko drabužiai / kur žemai teka upės / kur hurijų sapnas tikresnis už statulos laisvę. Kažkodėl neturiu abejonių, kad šis tekstas dabartyje būtų už to, kas vadinama „kvestionavimu“ (ir kas yra gera, nes atitinka Europines vertybes) ribų, ir jį, akcentuojant bendrą anarchistinę / dekadentinę tekstų atmosferą, būtų labai patogu paskelbti remiančiu pasaulinį terorizmą, o Šamaną sustatyti į vieną gretą su Paleckiu, Ragelskiu, Paulausku ir kitais žinomais antivalstybininkais.
Bijau, kad siaubinga paranoja viskam, kas neištyrinėta, kas potencialiai nesaugu, kamuojanti šiuolaikinę visuomenę, – nepaisant to, kad ji pati desperatiškai reikalauja „kvestionuoti“, „diskutuoti“, „klausti“, – neleistų tinkamai suvokti netgi „perspektyvių“ temų apie socialinę inžineriją ir atskirtį, asmeninės laisvės temos, vartotojiškumo kritikos – net jei idėjiškai daug kur artimas, Šamanas būtų per daug nesušukuotas, pernelyg daugiaprasmis (vadinasi, pavojingas, chaotiškas), siekiantis veikiau tiesos, o ne jaukumo (kuris vis dažniau mūsų šnekoje susipainioja su tiesos sąvoka).
Apskritai Šamano kūryba yra puikus, netgi, sakyčiau, neprilygstamas pavyzdys iliustruoti, kaip greitai ir iš esmės laike kinta ženklai, ir kaip sunku susigaudyti, kur yra tarnystė chimeroms, o kur – amžinųjų vertybių (kurių neįmanomumą įrodo ta pati reikšmių karuselė) gynyba, kur tiesa, o kur – bandymas ją suklastoti ir t.t.
Kuris Šamanas yra tikras – ironiškai revoliuciją postgariūninėje Lietuvoje žaidęs perspektyvus poetas, ar kūrėjas, narsiai demaskavęs socialines ydas ir kovojęs prieš socialiai neteisingą politiką, ar galiausiai tas, kokį jį būtų pagunda matyti (bent jau kai kuriems visuomeninio gyvenimo guru), jei knyga pasirodytų dabar – komunistuojantį anarchistą, antivakarietišką elementą, gal net valstybės išdaviką?
Atsakyti į šį klausimą neįmanoma – ir ačiū Dievui, nes tai reiškia, kad gyvename ne totalitarizmo, kuris turi paruošęs atsakymus į visus klausimus, sąlygomis. Vis dėlto kartais būna nepakeliama girdėti, kaip vienareikšmiškai, primityviai, o ir bukai viešosios erdvės dalyviai vertina (arba stengiasi retušuoti) realybę. Kaip bet kokio sumanymo potenciali didybė ar iššūkio nesuvokiamumas aklai redukuojamas iki opozicijų naudinga / nenaudinga, aktualu / neaktualu, šiuolaikiška / archajiška, griauti / palikti ir t.t.
Yra ir liūdnesnė žinia: nuojauta, kad šiandieną Šamanui tokia poezija atsirūgtų, yra ženklas, jog mūsų kolektyvinė sąmonė jau pasiruošusi reaguoti tik į du dirgiklius – juoda ir balta (ir pasitikinčiai tai vadinti „nuomonių įvairove“). Nesunku numanyti, kaip reaguodama į šį mentalinį pokytį, artimoje ateityje transformuosis viešoji erdvė – ji virs (ir jau pamažu virsta) tribūna, kurioje staiposi neapykanta ir jautrumu, netgi atsakingumu prisidengusi paranoja.
Tai nėra kalba vien apie geopolitines realijas (bet, aišku, ir apie jas – ir šioje srityje paranoja netgi yra šiek tiek pateisinama, nes grėsmė yra reali), veikiau apie siaubingą, kolosalaus masto ironijos, ypač autoironijos stygių, iš viešosios erdvės išvaikytą žaismingumą, kas jau ne kartą leido į politinę areną įžengti „rimtiems“ gelbėtojams, – ir humoro vietą žiniasklaidos lauke užėmusias patyčias.
Šamanas intuityviai suvokė, kad be žaidimo nėra literatūros, bent jau geros literatūros, ir ligi šiol sėkmingai keliauja per reikšmes į ateitį. Taip ir mūsų valstybė bus sėkminga ir judės ateities (ne ūkanų ir sutemų) kryptimi tik tuo atveju, jei mes pradėsime mokytis žaisti. Ir darysime tai uoliai, nepavargdami, kiekvieną dieną.
