Niekada vėliau nedrįsau šios paieškos pakartoti, – iš dalies dėl to, kad tas, galbūt atsitiktinis rezultatas, kaip rodėsi, skelbė neįtikėtinai tikslią diagnozę: mūsų visuomenėje maištas daugiau neegzistuoja, o sąvokos turinys nūdieną – neaiškus.
Tokia maišto sampratos degradacija atrodo grėsli – visų pirma dėl to (nors čia, sutinku, egzistuoja galimybė perlenkti), kad už šiuolaikinę Europą, šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, turime būti dėkingi prancūzų revoliucijai – maištui (plačiąja prasme) prieš nelanksčias XVIII a. valstybės valdymo formas ir papročius, ir ypač XX a. Vakarų šalių visuomenėms, kurios sėkmingai tęsė šio maišto idėją, sukilusios prieš savo meto gajus seksualinius, viešojo gyvenimo tabu.
Labai svarbu suvokti, kad atmetus dažniausiai negudrias ideologijas, kurias anuomet skelbė įvairios subkultūros, visoms joms buvo bendra tai, kad jos skatino individą kautis su sistema (ar jai tik prieštarauti) individualiai, pirmiausia keičiant save.
Labai svarbu suvokti, kad atmetus dažniausiai negudrias ideologijas, kurias anuomet skelbė įvairios subkultūros, visoms joms buvo bendra tai, kad jos skatino individą kautis su sistema (ar jai tik prieštarauti) individualiai, pirmiausia keičiant save. Labai didele jėga tapo muzika, nauji atsiradę muzikos stiliai, New Age judėjimai ir knygos – dėl susiklosčiusių kultūrinių aplinkybių greitas ir svaigus savo laikinumo išgyvenimas daugybei žmonių tapo svarbesnis negu veidmainiška miesčioniškos būties amžinatvė. Žmonės jautė, kad kelias į laisvę, kad ir kokia tai būtų laisvė, reikalauja kažko daugiau negu išskaičiavimas, ir kad giliai sieloje nerimstantį laisvės žvėrį gali išvaduoti tik naujas, nesutramdytas kūrybiškumas (kurį ir patį dar reikėjo sukurti – ir kiek įmanoma greičiau).
Aišku, tam reikėjo ir naujų kūrybos priemonių. Šiuolaikinė Europa formavosi išbandydama vis naujas ir naujas, neretai naivias, beprasmes ir netgi begėdiškas laisvės ribas. Intuicija ir svajonė, – na, tikrai ne pragmatizmas ir logika, – jėgos, daugybę žmonių pastūmėjusios ieškoti savęs ir Tiesos ten, kur (baisu pasakyti!) slėpinių buvo galima tikėtis tik kol tęsdavosi medžiagų poveikis. Tai buvo mirtinai pavojingas kelias, ir nors priemonės, kuriomis buvo siekiama išlaisvėjimo, ano meto kontekste atrodė natūralios, žmonių lūkesčiai neretai buvo didesni, negu pajėgė atlaikyti jų organizmai.
Šiaip ar taip, tenka pripažinti: laisvas seksas, alkoholis, narkotikai (kad ir kaip būtų keista tai girdėti nūdieną – pasiekus kovos su žalingais įpročiais kulminaciją) smarkiai prisidėjo tiesiant tiltus į naująjį pasaulį – nebūtinai geresnį, o vis dėlto saugesnį ir geranoriškesnį atskiram individui (nepaisant to, kad daugelis tų tiltų tiesėjų nebeturėjo ateities – juos suėdė tie patys narkotikai, alkoholis, AIDS ir t.t.).
Lietuva, Europai siekiant vidinio išsilaisvinimo, vis dar gyveno sovietiniame lageryje ir tuos procesus stebėti galėjo tik labai iš tolo, bet maišto dvasia, nors ir labai glaudžiai persipynusi su konformizmu, gyveno ir čia. (Teisybės dėlei turbūt reikėtų pridurti, kad mūsuose ta maišto dvasia buvo gal kiek kitaip susijusi su politiniais procesais, ir – kai kada pelnytai, kai kada ne, – buvo laikoma pasipriešinimu sovietiniam režimui.) Buvo Vakarai su „Amerikos balsu“, buvo hipiai, narkotikai, buvo alkoholis, buvo religinės sektos, adrenalinas, išsiskirdavęs įsivaizduojant, kad tavęs tavo paties virtuvėje pasiklauso niūrus kėgėbistas. Dabar mums sunku įsivaizduoti, bet į viešą diskursą pro cenzorius prasprūdęs dviprasmiškesnis teiginys taip pat buvo suvokiamas kaip didžiulės svarbos darbas – neabejotinas maištas prieš sistemą.
Gariūnlaikiu suklestėjo muzika ir negudrias prieštaravimo ar net suicidines ideologijas puoselėjusios jaunimo subkultūros (iš jų visų realiai išliko tik skinhedai, kurie veikia siaurai apibrėžtoje nišoje, ir puikiai papildo nacizmo visur uoliai ieškančią sistemą), neįsisąmonintą, pirmykštį įniršį gatvėse liejo urlaganai; besaikio alkoholio vartojimo kultūra, orgijos koncertuose ir mikrorajonų laiptinėse, beprasmės razborkės – visa tai irgi buvo maištas.
Kad laisvė ieškoti ir klysti – tokia pat svarbi, o iš tikrųjų netgi svarbesnė nei Konstitucijoje įtvirtinta teisė, pavyzdžiui, į nuosavybę.
Štai ko šiandieną trūksta Europai, ko trūksta ir šiuolaikinei Lietuvai – supratimo, kad tikroji laisvė pirmiausia gimsta viduje, ir kad ji yra laisvė net tada, kai jos atributai nėra protingi ar legalūs. Kad laisvė ieškoti ir klysti – tokia pat svarbi, o iš tikrųjų netgi svarbesnė nei Konstitucijoje įtvirtinta teisė, pavyzdžiui, į nuosavybę. Na, o maištą, kad ir kokia naivia, gal kartais ir niekinga forma jis pasireikštų, privalome bent jau gerbti: jis yra svarbiausias, dažnai vienintelis būdas generuoti kūrybinę energiją.
Vis dėlto mūsų, rodos, nueita kitu keliu: individualus maištas, žymėjęs individo pastangas laisvėti (tobulėti), tapo komercializuotas ir suprimityvintas (jogos, koučingo, lieknėjimo, asmenybės tobulėjimo ir kt. būreliai, psichologijos, vadovavimo, karmos korekcijos kursai ir t.t ir t.t.), – arba kriminalizuotas, įvedant vis naujus ir naujus apribojimus (prie to galima būtų priskirti siūlymą parduoti alkoholį nuo 21 metų). Vienintelis įprastas būdas, kuriuo šiandieną kartais dar leidžiame sau išreikšti nepritarimą / savo individualumą, yra pirkinys, kurio reklama remiasi žodžiais „kitas“, „kitoks“, „kitaip“, – ir daugeliui iš mūsų tokia situacija visiškai neatrodo keista.
Nieko nuostabus, kad neišmokus maištauti individualiai, nepavyksta ir kolektyvinės nepaklusnumo formos – jos supaprastėjo ir saugiai integravosi į sistemą, tapo neatskiriama jos dalimi. Lietuva yra puikus susitaikymo su laisvosios rinkos diktatu, su politinio marazmo pasekmėmis pavyzdys. Ir plika akimi galime nesunkiai įvertinti, kiek, pavyzdžiui, žmonių susirinko protestuoti prieš naująjį vergiškas nuostatas įtvirtinantį darbo kodeksą.
Vienintelis įprastas būdas, kuriuo šiandieną kartais dar leidžiame sau išreikšti nepritarimą / savo individualumą, yra pirkinys, kurio reklama remiasi žodžiais „kitas“, „kitoks“, „kitaip“, – ir daugeliui iš mūsų tokia situacija visiškai neatrodo keista.
Užaugo sistema, arba tos sistemos suteikiamomis galimybėmis ją legaliai kritikuoti visiškai patenkintas individas, kurio pagrindinis interesas – neleisti tai sistemai sugriūti ar netgi keistis. (Paradoksalu, bet dabartis, kada taip dažnai girdėti raginimai šalinti sovietmečio recidyvus, labai gerai iliustruoja, kas yra susitaikymas su sistema, kas yra konformizmas, ir tam tikra prasme, – nors dabar nėra režimo, – paaiškina ankstesnių kartų laikyseną režimo sąlygomis.)
Negalima sakyt, kad kova liovėsi, bet ji tapo nuobodžia, prognozuojama biurokratija, reguliuojančia ir, jeigu reikia, tramdančia save, todėl galiausiai jai buvo lemta virsti kova prieš pačią kovos idėją ir mirti renginiuose, kur pagrindinei srovei atstovaujantys aktyvistai, remiami įtakingų politikų ir diplomatų, demonstruoja savo teisumą keliems marginalams.
Aš, o turbūt ir dauguma mūsų, pražiopsojome momentą, kada maištas tapo ne tik netoleruojamas, bet ir beprasmiškas – nėra prasmės maištauti ne vien todėl, kad nūdienos kolektyvizmo epochoje vienam sunku ką nors pasiekti, bet paprasčiausiai todėl, jog dauguma nepajėgs suprasti maišto esmės, kas tai iš viso yra. Vadinasi, neliko net tos vienintelės, svarbiausios priežasties, dėl kurios verta susitepti maištu – išbandyti, o gal ir parodyti kitiems, naujas laisvės ribas – o kartu ir tos laisvės efemeriškumą.
Bet kokios formos disidentystė, prieštaravimas, atsisakymas paklusti taisyklėms (ar tai bandymas bėgti iš paskaitų, ar bandymas atlikti kokį nors pilietinį veiksmą) bus laikomas geriausiu atveju „ekscentriškumu“, galbūt turinčiu medicinines priežastis (depresija, autizmas, sunki vaikystė), blogiausiu... bijau perlenkti, bet jei reikalai klosis taip, kaip dabar, „ekscentriškumas“ netrukus gali būtų perkvalifikuotas į „antivalstybinę veiklą“ ar pan.
Viešumoje klestinti neapykantos, patyčių kultūra, kaip, beje, ir išvirkštinė jos forma, alsuojanti tariamu gailesčiu ir fiktyvia tolerancija – tikri galimybę maištauti užgniaužusios epochos kūdikiai. Sėkmingumo kultas – išties sėkmingai pavogęs svarbiausią nepaklusnumo savybę – jo individualumą, ir pavertęs ją paklausia preke („kūrybiškumo“, „tobulėjimo“ paslaugos ir t.t.)
Su uždžiūvusia maišto gysla vienaip ar kitaip susijusios ir kitos mūsų amžiaus blogybės – išplitusi depresija, besaikis vartojimas, netgi sveikatingumo psichozė; iš kitos pusės – didžiosios partijos, kurios pretenduoja atstovauti kairiosioms vertybėms (socdemai, Darbo, kuri dangstosi pavadinimu), tuo tarpu nesisteminių kairiųjų, ar net ir dešiniųjų smulkumas bado akis.
Knyga yra ne tik, kaip dabar populiaru sakyti, pramoga, bet ir kelias, ir kaip tik tą tiesą suprasti šiuo metu darosi itin sunku – netgi, sakyčiau, neįmanoma.
Naivu būtų manyti, kad šie procesai aplenkė literatūros pasaulį. Kad ir kaip šauniai bandytume maskuoti neskaitymą „skaitymo kultūrėle“, o ir parduotų knygų skaičiai būtų įkvepiantys, akivaizdu, jog šiuolaikiniam žmogui knygų reikia vis mažiau. Simbolizuodavęs individo pastangą pažinti ir suprasti save, skaitymas šiandien užleidžia vietą pragmatiškesnėms ir tariamai tikslingesnėms veikloms – ir tai logiška, nes skaitymas buvo ir yra susijęs su individualiu maištu: knyga yra ne tik, kaip dabar populiaru sakyti, pramoga, bet ir kelias, ir kaip tik tą tiesą suprasti šiuo metu darosi itin sunku – netgi, sakyčiau, neįmanoma.
Kultūra koncentravosi į tikslą sukurti pakaitalą kūrybai ir laisvei, ir jai tai pavyko: žmogų pirmyn veda jau ne Salingeris, Keruacas – savo laiku kultiniai autoriai, ne Geda, ne Kunčinas, pagaliau ne Marčėnas, bet „Kaip pasiekti esmę?“, „Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus“ etc. (Apie vadinamąjį „kūrybiškumą“ nesiplėsiu – visi puikiai žinome, kas tai yra.)
Užburtame rate atsidūrė visa knygų kultūra: visuomenėje nesant poreikio vartoti knygą kitaip, nei tik pramogai/ poilsiui, nesiformuoja terpė, kurioje galėtų atsirasti kūrėjų, gebančių žvelgti į pasaulį plačiau, ir sukurti knygų, potencialiai galinčių duoti visuomenei impulsą keistis. O nesant šiuolaikinių knygų-vedlių (ir čia kalbu ne apie kokią nors specifinę, kovingą literatūrą, bet tiesiog unikalų, autentišką, savitą kūrinį, kuris tuo ir maištingas, kad yra unikalus, autentiškas ir savitas), kyla pavojinga iliuzija, kad literatūra – maištinga, nenuolanki literatūra (o ir apskritai maištas) yra kažkas archajiško ir netinkamo dabarčiai.
Štai kodėl mūsų literatūra (kalbėsiu tik apie mūsiškę lietuvišką, nors manau, kad panašių tendencijų būtų galima rasti ir pasaulinėje), pergalingai užkovodama naujas teritorijas užsienyje, pamažu atsidūrė situacijoje, kai pagrindinė kūrybiškumo versmė yra inercija (kuri kartais vadinama „tradicija“) ir susitaikymas su ja (arba tiksliau, prisitaikymas prie jos).
Vyresniųjų arba nepriklausomybės aušroje debiutavusių poetų kūrybai tapus mainstreamu, lietuvių poezijoje kuris laikas nebeatsiranda nieko išties savito ir originalaus – taisyklės nebelaužomos ir nekuriamos naujos. Brandūs poetai rašo ką rašę, na, o jaunųjų poetų, – pasinaudosiu V.Cibarauskės žodžiais, tegu ir sąlygiškai seniai pasakytais – „eilėraščiai primena pratybas: jie tęsia, neretai – iš tiesų tik imituoja, kartoja, ką pradėjo pirmtakai“.
Proza, nors nieko tame maištingo iš esmės nėra, bent jau stengiasi išbandyti įvairias formas ir žanrus, kurių Lietuvoje ligi šiol nebuvo, ir todėl nūdieną atrodo gaivalingesnė. Kita vertus, be tos žanrų įvairovės ir ji iš esmės nieko daugiau nesiūlo – netgi paprasto, gerai „sukalto“ pasakojimo, kuris, beje, atrodytų itin savalaikis, derantis prie šiuolaikinės konjunktūros (bet, pavyzdžiui, labai įsijautęs galėtum tokio tipo romaną pavadinti netgi tam tikra maišto prieš susidariusią situaciją forma).
Literatūra, – nors nesakau, kad nerastume, kuo didžiuotis, – geriausiu atveju atlieka vienintelį darbą: padeda užmušti laiką.
Įsivyravo taisyklingas, sklandus, dažnai jausmingas, autobiografiniais išgyvenimais pagardintas arba, pavyzdžiui, magiškojo realizmo motyvais inkrustuotas pasakojimas, kuris gražiai išsiskleidžia savo siužetinėje teritorijoje, tačiau neaprėpia (gal ir nemėgina aprėpti) esmės, todėl literatūra, – nors nesakau, kad nerastume, kuo didžiuotis, – geriausiu atveju atlieka vienintelį darbą: padeda užmušti laiką.
Štai kodėl ne paradoksalu ir ne keista, kad didysis pastarojo meto lietuvių pasiekimas eksporto rinkose yra R.Gavelio „Vilniaus pokerio“ – romano, užgimusio ant totalitarinės santvarkos griuvėsių, anaiptol ne naujo (1989 m.) – sėkmė Prancūzijoje.
P.S. Koks yra šio teksto moralas? Jokio moralo. Tikiu, kad „maišto dvasia“ (matote, nepopuliariai skambantį žodžių junginį nerizikuoju vartoti be kabučių – tai irgi šį tą sako apie situaciją) sugrįš į mūsų gyvenimą ir literatūrą. Naivu ir kvaila būtų manyti, kad efemeriškame „teisingume“ ir įsivaizduojamoje „dorovėje“ save užsklendusi visuomenė tokia išliks amžinai. Svarbiausia, kad kiekvienas suvoktume savo indėlio į laisvę svarbą. Nebūkime klusnūs, nebūkime akli. Klyskime.
