Kavos kultūra klesti? Abejones, jei tokių kiltų, prislopina kavos kainos, kone tris kartus didesnės nei Italijoje. Tačiau kodėl pakėlus espresso puodelį prie lūpų džiugią šypseną taip dažnai keičia grimasa, išduodanti staigiai paūmėjusį norą… hmmm, švelniai kalbant, padiskutuoti?
Priežastys, mano galva, yra dvi. Pirmoji: žiauriai trūksta patyrusių baristų – ypač tuose hipsteriniuose kavos habuose, kur aktyviausiai vartojami „rūšinės kavos“ burtažodžiai. Geras, patirtį turintis barista Lietuvoje – labai retas reiškinys. Didelė kadrų kaita lemia, kad prie sudėtingo profesionalaus kavos aparato dažnai stovi antrą ar trečią dieną dirbantis žmogus, kartais pats nė nevartojąs kavos. Išvydęs, kad nei konsistencija, nei spalva, nei kiekis neatitinka net labai lanksčiai interpretuojamų kriterijų, kavos kartais atsisakau dar jai bėgant į puodelį. Žinoma, tokiais atvejais abu jaučiamės nepatogiai – tiek vadinamasis barista, tiek ir aš, anaiptol nenusiteikęs apsimesti kavos žinovu.
Dar blogiau būna, kai toks barista imasi savo krūtine užstoti savo atstovaujamą tinklą ir ginti tariamą garbę. Tu jam sakai: kava netinkamos konsistencijos ir temperatūros, nėra putos. Jis: tikras espresso turi būti skystas ir rūgštus, be jokios putos. Tu pasiguodi, kad espresso įlieta gerokai daugiau nei turėtų būti (25–30 ml), o jis: espresso – sąlyginis dydis, kurį kiekvienas turi tiesę interpretuoti savaip, juk mes visi nepakartojami ir unikalūs. Jūs: kartono prieskonis. Jis: tai patinka daugumai.
Beje, iš dalies jis teisus, ir tai yra antroji priežastis, kodėl 33-iaisiais laisvės metais Vilniaus centre vis dar labai sunku įsigyti kokybiško espresso: nėra pakankamai žmonių, kuriems rūpėtų, ką geria. Kavos tinklų, orientuotų greitai aptarnauti didelį kiekį lankytojų, ugdytinis išaugo suvokdamas kavą kaip stilių ir gyvenimo būdą, ne kaip gastronomijos produktą. Jam kava – popierinis (ekologiškas) puodelis ir macbookas šalia. Todėl šiam klientui, nors jis uoliai vartoja burtažodį „iš rūšinių pupelių“ ir pramokęs tarti „latte“, be abejo, aktualesnis yra fotelių komfortas ir rozečių kavinės salėje skaičius nei pupelių skrudinimo lygis ar jų malimo specifika. Apgailėtina galutinio produkto kokybė jį visiškai tenkina. Dalyvaudamas „kavos kultūroje“ jis tik ryškina savo asmenybės pažangiąsias puses ir užsitikrina psichologinį komfortą, panašiai kaip vadinamasis skaitytojas kartais tenkinasi knygų pristatymų džiaugsmu.
Taip įsisuka užburtas ratas – geros kavos žaliavos yra, yra savo darbą išmanančių skrudintojų, žmonės turi pakankamai pinigų, kad galėtų įsigyti kokybišką produktą, tačiau nėra kam tos kavos ruošti ir nėra žmonių (išskyrus pačius skrudintojus, tikėtina, įsigilinusius į kontekstą), gebančių suvokti geros kavos privalumus ir reikalauti iš pardavėjų tinkamo produkto. Pirmieji imituoja aukštus standartus ir reikalauja už juos beprotiškų pinigų, antrieji, laikydami tąjį standartą patikimu, noriai juos moka.
Tai rodo, kad kokybiškos, aukštus standartus atitinkančios kavos, o iš esmės ir pačių standartų, Lietuvoje nelabai kam ir reikia.
Ką tai rodo? Tai rodo, kad kokybiškos, aukštus standartus atitinkančios kavos, o iš esmės ir pačių standartų, Lietuvoje nelabai kam ir reikia – visiškai pakanka tauškalų apie atseit kokybę ir aukštus standartus. Ir ši tendencija pastebima anaiptol ne tik kavos pasaulyje. Ji ryški, – o iš tikrųjų gal net ryškesnė, – kultūros bei visuomeniniame gyvenime, ir tai neleidžia sritims vystytis, o vartotojams – įgyti platesnį akiratį.
Pavyzdžiui, daug ir nuolat šnekame apie aukštus žurnalistikos standartus ir kokybišką žurnalistiką, tačiau portalai vis tiek intensyviai plūsta melagienomis (arba jų paneiginėjimais), bulvaru, kriminalais ir tanatologinėmis įvairenybėmis, o skaitytojai – nepaisant savo deklaruojamo geros žurnalistikos ilgesio – tokio turinio ir pageidauja. Teoriškai žurnalistika egzistuoja, bet praktiškai tai Augėjo arklidės, kuriose kartais išnyra atsitiktinė gilesnė įžvalga.
Lygiai ta pati bėda seniai ištikusi literatūros kritiką. Geros, kokybiškos literatūros kritikos – o asmenybių, pajėgių ją rašyti, tikrai esama – iš tikrųjų nedaug kam reikia. Nei akademijai, nepriskiriančiai literatūros kritikos prie mokslinių darbų, nei leidėjams, dažnai suvokiantiems ją tik kaip vieną iš reklamos formų, nei (deja) skaitytojui, klejojančiam pristatymų spaudai euforija ir dažnai net neprisileidžiančiam minties, kad televizorinės liaupsės mažai ką turi bendro su realybe. Geros, tikros kritikos ilgesį deklaruojąs asmuo, tokiai kritikai pasirodžius, kartais lieka apstulbęs ir netgi sudirgęs.
Geros, tikros kritikos ilgesį deklaruojąs asmuo, tokiai kritikai pasirodžius, kartais lieka apstulbęs ir netgi sudirgęs.
Išvadas apie rugsėjo 22 d. prasidedančią teksto redagavimo konferenciją REDA daryti dar ankstoka, tačiau ir jos komunikacijoje figūruoja toji pati iš kitų sričių pažįstama naujakalbė, akcentuojanti kokybę, standartus ir t. t. Žinoma, viešoji retorika natūraliai yra klišinė ir apie realų turinį paprastai nieko nesako. Galbūt konferencija išties taps atspirties tašku sprendžiant įsisenėjusias problemas, o jų yra, nes redaktorius, nepaisant deklaruojamos jo svarbos, vis dar yra leidybos procesų nuošalėje, be to, jų – kaip ir konstruktyvios diskusijos apie šio darbo specifiką ir perspektyvas – žiauriai trūksta. Bet…
„Man leidyba, kaip ir bet kokia veikla, prasideda nuo priežasties – kodėl leidžiame knygas? (…) Šiemet per Knygų mugę išsikalbėjome, kad didžioji leidybinio darbo dalis yra redagavimas – rankraščio tapimas spausdintu tekstu. Tokia svarbi dalis, bet redagavimą viešai kvestionuoja niekas.“ Ne, tai ne iškarpa iš beraščio rašinio ir ne lietuvių vos pradėjusio mokytis anglakalbio juodraštėlis. Įkvėpkite oro ir įsitverkite į ką nors tvirto: taip apie būsiančią konferenciją bylo šios konferencijos rengėjų – šiemet vykusiuose K.A.2.0.2.3. apdovanojimuose „Metų leidykla“ tapusio „Lapo“, – naujienlaiškis. Graudu? Juokinga? Tragiška? O gal vis dėlto ir dėsninga, ypač turint galvoje, kad ši leidykla nuolat akcentuoja autoriaus saviraiškos laisvę, pavojų šiai atsargiai siedami su kalbos priežiūra ir… redaktoriaus atlygiu (pastarasis aspektas minėtas daug kartų, – man, tiesą sakant, sunku suprasti kodėl, nes juk didesnės redaktoriaus pajamos nesuponuoja jo liberalumo bei kompetencijų, ir atvirkščiai).
Kaip jau minėjau, dar nežinia, kaip susiklostys konferencija, tačiau toks akivaizdus neraštingumas elitistiniame susirūpinimo teksto kokybe fone šį tą visgi reiškia, ir jo negalima nurašyti kaip eilinio lapsus calami (juoba leidyklos ir visa leidyklos komunikacija kalbos požiūriu, rodos, nedemonstruoja aukšto lygio). Tai ne tik gėdinga, žinant, kad konferencijoje dalyvauja viena geriausių šalies kalbos stilisčių rašytoja Danutė Kalinauskaitė, patyręs redaktorius Saulius Repečka, savo laiką aukojo ir programą sudaryti padėjo puiki redaktorė Aira Niauronytė. Ne tik absurdas, slypįs neatitikime tarp deklaracijų ir realybės, bet ir nuojauta, kad puskalbe išreikštas kilnus rūpestis slepia ir šį tą ciniškesnio – pavyzdžiui, siekį perkonstruoti pačią redaktorystės paradigmą, paverčiant redaktorių diskusijų partneriu (sutinku, būtų labai gerai, jei tai vyktų), tačiau kalbos reikalus paliekant „kūrybinei savieigai“.
Šiuos įtarimus „Literatūroje ir mene“ netiesiogiai patvirtina konferencijos rengėja ir viena iš „Lapo“ autorių, visai nebloga prozininkė Gabija Grušaitė: „Gal ir kontroversiškai nuskambės mintis, jog būtent default visų tekstų norminimas ir taisymas pagal taisykles, net jei tekstas atstovauja šnekamosios kalbos tradiciją ir taisomas praranda humorą ar prasminius akcentus, prisideda prie atskirties tarp lietuvių literatūros ir visuomenės. Juk visi esam girdėję klasikinį „aš lietuvių literatūros neskaitau“.“ Nepaisant šlubčiojančios kalbos kultūros sakinyje, matome didelį užmojį įžvelgti gerokai didesnį baubą nei individualaus autoriaus problema: redaktoriaus vaidmenyje imamos įžvelgti grėsmės visuomenei, nors pagrindo taip absoliutinti nėra – nebent noras apginti savo asmeninę kalbą mosuojant senu geru stereotipu apie žalojamą autentiškumą. Tai – ne visais atvejais stipriųjų bruožas, bet rezultatas – kuriami nauji standartai ir tabu. Taigi susiduriame su pavyzdžiu, kai siekiama kurti diskursą, burti bendraminčius ir beveik nėra abejonių, kad tai – asmeniškiau išreikšta visos leidyklos nuomonė.
O gal tai paprasčiausiai rodo, kad taisyklingos kalbos – kaip ir gero espresso, literatūros kriterijų, aukštų žurnalistikos standartų – nebereikia?
O gal tai paprasčiausiai rodo, kad taisyklingos kalbos – kaip ir gero espresso, literatūros kriterijų, aukštų žurnalistikos standartų – nebereikia? Gal jos, tos taisyklingos kalbos, nereikia netgi ir patiems redaktoriams, galimai pavargusiems būti kaltinamiems nebūtais dalykais ir jaučiantiems, kad pasiduoti visuomenės spaudimui ir vykdyti jos užsakymą, kad ir koks naivus jis būtų, šiandien yra geriausia išeitis?
Tokia yra naujoji realybė, o prie jos reikia taikytis. Žinau, kad yra daugybė žmonių, kurie labai norėtų to nedaryti, bet alternatyvų nėra. Ribos (visa ko), matyt, ir toliau plausis, o kanonai, standartai ir maksimos bus paaukotos dėl efemeriškos bendrystės ir visuotinumo. Vadinasi, vieninteliu patikimu orientyru liks (kaip jau yra ir dabar) mūsų pačių gebėjimas orientuotis realybėje (mene, kultūroje, politikoje) ir patiems kurti griežtus kriterijus bei aukštus standartus. Tikiu, kad tai įmanoma.
Bet štai kas bus su kava, kurios gamybos procesas visgi labai konkretus, lyginant jį su, pavyzdžiui, redagavimu? Nejaugi ir po dvejų, penkerių ar dešimties metų užsisakę kavinėje espresso vis dar gausime atgrasų kompromisą, kuris „patinka daugumai“? Šiuo klausimu esu didesnis optimistas. Tikiu, kad Lietuvos piliečiai tikrai žino, kur išleisti du ar tris eurus, todėl vieną dieną jiems atsibos aukoti juos tinklinių kavaviečių savininkams, gundantiems juos sirupais ir burtažodžiais, o šie, pamažu netekdami klientūros, bus priversti permąstyti savo santykį su kavos kultūra ir apsispręsti, kas vis dėlto jiems svarbiau – kava ar vis dėlto „sėdmaišis“.
