Vis dėlto šia proga norėčiau pakalbėti ne apie sėkmes, kurių pastaruoju metu netrūko, bet apie požiūrio į knygos funkciją neapibrėžtumą, leidžiantį sieti knygą ir skaitymą su, švelniai kalbant, keistokais tikslais (kartais pakurstytais juos skleidžiančiųjų politinių ar kultūrinių ambicijų) ir lemiantį skirtingų visuomenės grupių skirtingą požiūrį į knygą ir skaitymą.
Tas neapibrėžtumas – ideali dirva atsirasti tendencingoms ir neretai absurdiškoms interpretacijoms, vėliau persikeliančioms į įstatymus ir mokyklines literatūros programas arba tampančioms skaitymo skatinimo projektų pagrindu.
Du ydingi požiūriai į knygą
Aš išskyriau du vyraujančius požiūrius į knygą, kurie, kitaip nei tikimasi, mažina, o ne didina knygos patrauklumą ir nepadeda ugdyti skaitymo įpročių.
Pirmasis, klestėjęs ir okupacijos metais, priskiria knygai ir literatūrai dorovines, kultūrines, istorines, „vertybines“ misijas, regi ją kaip kilnesnį, tvaresnį partnerį kontaktuojant su abstrakčiomis dorybėmis, ateinančiomis iš „amžių glūdumos“ – jį, šypsodamas sau į ūsą, pavadinau vertybiniu-misijiniu. Nors šiuolaikinės literatūros lauke šis požiūris jau senokai nefigūruoja ir teisėtai laikomas atgyvenusiu, jis minėtinas ir aktualus dėl savo paplitimo politinėje ir švietimo aplinkoje, kur tebedaro didelę žalą, ypač jaunimui.
Nors slapčia tikiuosi, kad abstrakčių „vertybių“ brukimas šiandieninėje mokykloje nebėra toks agresyvus kaip vėlyvuoju sovietmečiu ar gariūnlaikiu, literatūra ir knygos, deja, atrodo, toliau sėkmingai išnaudojamos atlikti šalutines funkcijas – skleisti vertybinę, istorinę propagandą, „mokyti“, o knyga neatsikrato šventybės, kurią reikia ginti ir garbinti (plg., lietuvių kalba), įvaizdžio.
Visai nenuostabu, kad dažnas moksleivis iš mokyklos galvoje išsineša trafaretus, susiejančius knygų turinius (beje, neretai mintinai iškaltus) su tam tikrais didaktiniais turiniais arba lozungais, bet lieka nepažinęs knygos kaip vientisos unikalios (bet iš esmės savitikslės) struktūros, netiesiogiai jungiančios skaitytojo asmenybę su visa žmonijos kultūrine patirtimi. Nes tai įmanoma padaryti tik skaitant, o ne žvejojant turiniuose siauražiūres dogmas.
Beje, požiūris, kurį pavadinau vertybiniu-misijiniu, paplitęs ir kelia pavojų kalbant ne tik apie knygas – vertybės ir misijos kaip grybai po lietaus pradeda dygti, kai kalba pasisuka apie atmintį ir paminklų statymą, apie paveldą (tikrai ne visada nepagrįstai), apie užsienio politiką ir, deja, pritaikomas netgi graudžiai COVID-19 vakcinų temai, pašiepiant įsibaikštinusiuosius.
Antrasis požiūris labiau paplitęs leidybos aplinkoje ir susijęs su, pavadinkim taip, skaitymo industrija.
Antrasis požiūris labiau paplitęs leidybos aplinkoje ir susijęs su, pavadinkim taip, skaitymo industrija. Kadangi nemažai apie tai esu rašęs, paminėsiu jį tik probėgšmiais: knyga suvokiama kaip vartojimo džiaugsmas, procesas, kuriame svarbesnis ne objektas ir jo turinys, bet skaitytojo kūrybiškumas ir nauda visuomenei, autorystė ir jos tikėtinas edukacinis, motyvacinis arba psichoterapinis poveikis. Ji – fetišas, netgi gal labiau relišeris, skirtas dirginti vartotojiškumą, tad meilė knygoms, kuri karštai deklaruojama, ne visada susijusi su skaitymu, veikiau – su šurmuliu ir buvimo kartu džiaugsmu.
Na ir, žinoma, skaitymo industrijai aktualu, kad kaip vartotojai jūs liktumėte patiklūs ir neįgytumėte savarankiškumo rinkdamiesi knygą – t. y. būtent to gebėjimo, kuris randasi pastoviai skaitant knygas.
Kodėl pralaimime
Abu šie požiūriai iškreipia požiūrį į knygą ir net, sakyčiau, apriboja galimybes užsiimti skaitymu, nes jie nesukuria prielaidų atsirasti gyvam smalsumui ir rutininiams knygos vartojimo įpročiams. O ir kaip jie atsiras, jei iš potencialaus skaitytojo arba avansu reikalaujama politinio, ideologinio lojalumo, arba jam vietoj knygos teikiamas neapibrėžiamas „skaitymo džiaugsmas“?
Aišku, didžioji dalis žmonių santykį su knygomis kuria intuityviai, remdamiesi savo empirine patirtimi, todėl sugeba atskirti grūdus nuo pelų. Tačiau šiedu požiūriai vis tiek labai smarkiai veikia asmens galimybes ir lūkesčius – per įstatymus, kurie priimami atsižvelgiant į efemeriškų „vertybių“ (rašau kabutėse ne todėl, kad netikėčiau vertybėmis, o todėl kad šiame ir daugelyje panašių kontekstų lieka neaišku, kas jomis laikoma) gynybą, per mokyklines programas, arba formuoja požiūrį per knygų rinkodaros strategijas, plečia žodžio „skaitymas“ reikšmę ir t. t.
Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į aukščiau jau minėtas literatūros programas. Net neatidžiai permetus jas akim, matyti, kad jos orientuotos į ką tik nori, bet ne skaitymą. Bent jau tokia buvo ankstesnioji, 2016-aisais parengta programa. Naujoji, kurios kol kas yra tik projektas, lyg ir stengiasi žengti žingsniu priekyje (vien dėl to, kad yra kiek konkretesnė ir konstruktyvesnė), tačiau ne literatūros kūrinių, bet „vertybių“ ir lietuvių tautos paveldo prasme (pvz., mažiau vaikams ne itin aktualių partizanų dainų).
Vis dėlto didžiausia problema aš įvardinčiau ne programų vertybinę-istorinę orientaciją, bet ir (ypač) tai, kad nuo pradžios iki galo privalomų perskaityti kūrinių skaičius programoje – itin menkas. Daugiausia figūruoja arba trumpi kūrinėliai, susiję su pageidaujamomis didaktinėmis temomis, arba ištraukos, kurias patogu vertybiškai ir istoriškai dekonstruoti.
Daugiausia figūruoja arba trumpi kūrinėliai, susiję su pageidaujamomis didaktinėmis temomis, arba ištraukos, kurias patogu vertybiškai ir istoriškai dekonstruoti.
Problema tame, kad gabalyčiais analizuojamas kūrinys neatsiskleidžia kaip kultūros objektas, jis telieka proga deklaratyviai aptarti „vertybinius“ ir „moralinius“ ryšius, susietus primityviomis nagrinėjimo schemomis, daugiausiai dėmesio skiriant būtent joms, o ne kūriniui. Užuot tiesiog skaitę kūrinius, kuo daugiau jų, mokiniai skatinami žongliruoti paruoštukais ir iš anksto mintinai išmoktomis tezėmis, ugdančiomis trafaretinį mąstymą ir konformizmą. Esant tokiai programinei bazei, tokioms nuostatoms ir lūkesčiams, kurie susieti vien su egzamino rezultatais, normalius skaitymo įpročius įgyti sunku arba neįmanoma.
Skamba keistokai, bet kilni valstybės misija literatūros pamokose ugdyti dorą žmogų ir patriotą iš tikrųjų pirmiausia nukreipta prieš save pačią ir nepasiekia (arba pasiekia priešingų) tikslų, nes siauras ideologinis požiūris į knygą ir skaitymą nesuteikia moksleiviui galimybių adekvačiai pažinti literatūrą kaip meną, galintį turėti jo asmenybės raidai fundamentalių paskatų.
Lygiai panašiai yra ir su komercine „skaitymo kultūra“ – nors knygos ir literatūra joje figūruoja, čia, kaip minėjau, apskritai nėra koncentracijos į skaitymą, o tai vėlgi lemia paviršinį, pramoginį santykį su rašytine kultūra, kuris neduoda deklaruojamo edukacinio ir vertybinio poveikio.
Taip galiausiai pralaimi visi – pralaimi mokinys, pralaimi visuomenė, pralaimi Lietuva.
Knyga kaip kasdienio vartojimo daiktas
Be abejo, greitų pokyčių tikėtis neverta, ypač švietime. Vis dėlto gerai būtų nepamiršti, kad pirmiau nei efektyvi edukacijos priemonė, pirmiau nei ideologinis instrumentas, pirmiau nei skaitymo džiaugsmo universalus retransliatorius knyga yra įprastas kasdien vartojamas (ar bent jau vartotinas) daiktas, be kurio išsiversti – sudėtinga.
Požiūris į knygą kaip neišvengiamą, kasdien vartojamą daiktą gali padėti demaskuoti tiek vertybinės misijos įkarštį, tiek ir komercinę „literatūros šventės“ efemeriją, jis yra toli nuo naujienų, kuriomis paremta šiuolaikinė skaitymo kultūra, desperacijos.
Šis požiūris patogus tuo, kad nesiremia jokiais išankstiniais lūkesčiais ir nekelia prielaidų, susijusių su vertybine raiška arba propaganda – nes knyga iš tikrųjų ir yra kasdienio naudojimo daiktas, jos kaip tokios nereikia nei iš naujo sukurti, nei apsimesti ja tokia esant. Lygiai kaip muilas, kurį imdami į rankas nepakrauname jo misijomis ir vaizdiniais apie bakterijų įveikimo misijos šventumą. Imame jį ir prausiame rankas, nes taip esame įpratę ir žinome, kad jokiu kitu būdu nepašalinsime nuo rankų nešvaros nei jas prausdami vandeniu ir muilu.
Baigdamas norėčiau atkreipti dėmesį, kad knygos kaip kasdienio vartojimo daikto koncepcija, jei tokią pavyktų įsidiegti, puikiai suderintų „vertybininkų“ ir skaitymo industrijos interesus. Daugiau ir nuosekliau skaitant geriau suvokiami ryšiai, kuriais susijusi aplinka, plečiasi kultūrinis akiratis ir daugėja istorijos žinių, vadinasi, didelė tikimybė, kad stiprės ir tėvynės meile vadinamas lojalumas vietinei kultūros erdvei ir valstybei.
Na, o skaitymo ir leidybos industrijai pastovias pajamas užtikrinti gali tik gilūs, tvirti skaitymo įpročiai, nepriklausantys nei nuo ekonominių krizių, nei nuo pasikeitusių skaitymo madų. Taigi ir jos svarbiausias interesas turėtų būti ne „skaitymo džiaugsmas“, bet skaitantis žmogus.
Turiu vilties, kad link šio suvokimo iš lėto, bet nuosekliai artėjame.
