Kaip žinome, tas įrašas sukėlė daug aistrų. Žmonės socialiniame tinkle „Facebook“ reiškė savo nuomonę dosniai dėliodami ikonėles „sad“ ir „angry“. Meškutės pusėn stojo įžymybės ir gyvūnų teisių aktyvistai. Kad žvėris – irgi žmogus, priminė veganai. Kas būtų, jei į meškos narvą būtų atvykusi, ir ranką jai ištiesusi prezidentė? Dvidešimt tūkstančių laikų po „Instagram“ fotke – ne mažiau...
Kad ir kaip ten būtų, meškutės vargai visai ne juokais verčia susimąstyti. Ne tik apie vis dar apgailėtinai senamadišką požiūrį į tai, kas yra gyvūno teisės (ir kas yra cirkas). Man kilo fundamentalesnis, – na gerai, demagogiškas, provokacinis, galbūt netgi šiek tiek ciniškas, – klausimas: ar tikrai mūsų, prieš savo valią įkalintų ankštose ofisų laktelėse, padėtis esmingai skiriasi nuo meškutės, kuriai skirta 1,34 kv.m erdvės ir kuri kiekvieną dieną turi atlikti darbą, kurio nepageidauja jokia save gerbianti meška?
Mes net negalime pasirodyti darbe, kaip meškutė, besišeriančiu kailiu: už netvarkingą išvaizdą kaipmat gautume įspėjimą ir smarkiai rizikuotume savo atlyginimu bei karjeros perspektyvomis.
Sakykim, šiek tiek skiriasi. Meškutė negali vieną dieną, dresuotojui suįžūlėjus arba davus nepakankamai saldų skanėstą, pasiųsti jo velniop ir skambiai trenkusi durimis išeiti kur geriau. Negali pasakyti Zobovui, kad jis – gyvulys, ir įkurti savo cirko. Bet neapsimetinėkime, kad mes galime tai padaryti. Teoriškai – taip. Praktiškai – dažniausiai ne. Prie darbdavių mus laiko pririšusi skurdo šmėkla, paskolos, įpročiai, baimė ir t.t. Mes net negalime pasirodyti darbe, kaip meškutė, besišeriančiu kailiu: už netvarkingą išvaizdą kaipmat gautume įspėjimą ir smarkiai rizikuotume savo atlyginimu bei karjeros perspektyvomis. Šansų, kad mes ištrūksime iš užburto darbas-namai-darbas rato – mažiau, nei tikimybė, kad vieną dieną meškutė apmulkins Zubovą, nuknis raktus, ir naktį atsirakinusi gardą išeis į artimiausią kabaką gerti alaus...
... gerai, tarkim, perlenkiau. Bet nelabai stipriai. Jums ofise skiriami keli metrai ploto – t.y. jūs gal ir ne broileris, turintis tenkintis kvadratiniais centimetrais, bet ne daugiau nei koks nors fazanas Kauno zoologijos sode. Jūsų darbo minutes skaičiuojantis kompiuteris iš jūsų darbo laiko išskaičiuoja rūkymo pertraukėles ir apsilankymus tualete, jūs neturite teisės kalbėtis telefonu asmeniniais reikalais arba tikrinti savo „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrų. Taip pat privalote paisyti aprangos kodo, bendravimo kodo, nustatytos darbo tvarkos bei kitokių reglamentų. Kiekvieną minutę turite būti pasirengęs paklusti pasipūtusiam kvailiui, kurį jums liepia vadinti jūsų viršininku, ir kuris tariasi turįs teisę mokyti jus bendruomeniškumo ir tvarkos... Tai užburtas ratas, diena iš dienos nepaliaujamai besitęsianti mirtis, kurią trumpam sustabdo atėję penktadieniai – iki pirmadienio ryto, kai ir vėl mirsite, jūs turite kelias pakaitom ištinkančių girtumo ir pagirių dienas.
Turėkite galvoje, kad tai galioja visiems – tiek daug, tiek ir mažai uždirbantiems. Ar jūsų kišenę mėnesio gale pasiekia keli tūkstančiai, ar keliasdešimt eurų (ir ar jūs patenkintas savo darbu, ar juo nusivylęs) jūsų situacija jūsų laisvės į tai, ko iš tikrųjų norite, atžvilgiu nesikeičia. Jūs esate visiškai (ir net stipriau) priklausomas nuo savo darbdavio malonės nei meška nuo Zobovo. Sakyčiau, meška turi netgi daugiau saviraiškos galimybių nei dvikojis jūs – eilinio pasirodymo metu nukandusi galvą savo kankintojui, ji taptų interneto žvaigžde ir (turbūt) pelnytų kelialapį į zoologijos sodą, jos nuotrauka blizgiuose žurnaluose puikuotųsi šalia Oksanos Pikul ir Simo Jasaičio fotografijų. Jūs gi geresniuoju atveju išeisite į ofisą, kur darbo reglamentas ne toks griežtas, o atlyginimas – ne žemesnis nei tas, kurį gavote (bet, žinoma, jokiu būdu ne toks, kokio norėtumėte).
Jūs esate visiškai (ir net stipriau) priklausomas nuo savo darbdavio malonės nei meška nuo Zobovo.
Beje, yra aspektų, pagal kuriuos jums yra gerokai prasčiau nei meškutei. Meškutei niekas neknisa proto šnekomis apie iššūkius ir tikslus, neverčia šypsotis ir mandagiai linksėti avigalviams ir savanaudžiams. Jai niekas neaiškina, kad ji turi kažką bendro su papūgomis, ir kad jai garbė dirbti komandoje su beždžionėmis bei tigrais. Nemoko, kaip suprasti snapu lanką sukantį besmegenį pelikaną arba gimtadienio žvakeles ant torto mokančią užpūsti hieną. Po dresūros pamokų ją uždaro narve ir palieka ramybėj. O jūs turite kęsti korporatyvinių vakarėlių nykybę ir siaubą.
Iš jūsų – versdami užmiršti jūsų unikalumą ir prigimtį – bando kurti įsivaizduojamą bendruomenę, ignoruodami faktą, kad korporatyvinis bendruomeniškumas (nieko bendro neturintis su bendruomeniškumu kaip tokiu) yra svetimas žmogui bei žmogiškumui, ir yra prilygintinas individo kankinimui taip, kaip gyvūnų mylėtojai kankinimu laiko laukinių žvėrių programas zoologijos soduose arba cirke. Tiesa, jūsų viršininkai pernelyg ir neslepia, kad tikslas – padaryti iš jūsų lojalią, automatinius sprendimus priimti visuomet pasirengusią beždžionę (bent kuriam laikui – kol neatsiras panašią funkciją pigiau ir geriau galinčių atlikti robotų).
Jūs kiekvieną dieną, kiekvieną minutę esat prievartaujami, kad atitiktumėte tam tikrus įsitikinimus apie tai, kas yra šiuolaikinis žmogus. Jus dulkina reklama, politikai, mados ir viešojo gyvenimo guru. Už kasdienio naudojimo daiktus sumokate paklusnumu, nusivylimu, depresija, alkoholizmu, vienatve, sveikata ir sveiku protu (nes gelbėdamiesi dažnai nukrypstate į ezoteriką ir atiduodate save į rankas šarlatanams).
Apie visa tai šiukštu nė žodžiu negalima prasitarti darbdaviui, nei kolegoms – tai atskleistų, kad nesate bendruomenės žmogus, jūsų siela nevibruoja ir nekyla į dausas bendrovės pelnus rodančiais diagramų stulpeliais, vadinasi, ir privilegija kiaurą dieną be pertraukų sėdėti prie kompiuterio, šitaip kenkiant sveikatai ir socialiniams ryšiams – ne jums.
Galėsite pasiguosti nebent tuo, kad čia, užribyje, į kurį teks keliauti dargi be socialinių garantijų (nes algą gavote vokelyje), jūs būsite ne vienas – ištisos žmonių grupės ir sritys mūsų šalyje nesulaukia apskritai jokio nei darbdavių, nei valstybės pareigūnų dėmesio. Šiuo požiūriu zoologijos sodo ar cirko papročiai atrodo netgi humaniškesni ir labiau atitinka nūnai populiarią tolerancijos dvasią – bent jau neteko girdėti, kad vieniems gyvūnams būtų suteikiama žymiai daugiau maisto, o kiti – paliekami be nieko.
Taigi prieš piktindamiesi Zobovo elgesiu ir dresūra, turim atsakyti į asmenišką klausimą: ar mano padėtis yra daug (ar nors šiek tiek) geresnė nei jos? Ar tikrai turiu daugiau galimybių savarankiškai veikti? Ar situacija, kurioje esu, yra tokia dėl to, kad aš jos tokios pageidavau, ar esu įspraustas į ją kaip silkė į statinę?
Jei jūs esate laimingasis, ir į šiuos klausimus lengvai atsakėte taip, tai gali būti, kad tai padarėte kitų laisvės sąskaita – dar labiau sumažindami jų laisves ir užkraudami daugiau pareigų. Tačiau net ir tokiu atveju, jūs nesate laisvas – viską, ką turite, iš jūsų gali atimti finansinė krizė, kurią sutvers dar didesnis nei jūsų godumas ir egoizmas, kompanijos griūtį lemsiąs jūsų ar jūsų viršininko neapdairumas, ir kiti panašūs faktoriai. Arba jūsų tarptautinė kontora tiesiog nuspręs, kad jūsų šalyje darbo jėga (t.y. jūs) pasidarė per daug brangi, ir išsikels į kokį Bangladešą ar Karibus. Jūs dovanų gausite atleidimo lapelį.
Ką aš noriu pasakyti? Aš noriu pasakyti, kad šnekos apie meškutės kančias yra tarsi klofelinas, kurį patys geriame, kad pramiegotume pačių savo neviltį ir skausmą. Kad neprisimintume, jog seniai neturėjome laisvadienių ir kad apskritai nematome prasmės tame, ką telikas vadina „gražia ateitimi“. Kad nereikėtų prisipažinti, jog daiktą įsigijome ne todėl, kad jis mums pasirodė geriausias, bet kad tik tokį teįpirkome. Kad bent rožiniame sapne galėtume tartis, jog kas nors rūpinasi mūsų neįgaliais artimaisiais, seksualinę bei fizinę prievartą patyrusiomis dukromis, turto apsauga ir t.t.
Mes godžiai prisisiurbiame veidmainiško televizinio-feisbukinio gailestingumo – kad paskui mumis, kaip drėgna servetėle, kas nors nusišluostytų kojas. Tačiau patys manytumėme, kad nuvalėme stiklą lango, už kurio – mūsų pirmapradis dvasingumas, o ne verslininkų ir reklamdavių pinigais sukurtas vartotojiškas jo pakaitalas, kuriame nauja plombyro pakuotė yra vertesnė už padorumą, o tiesa apskritai verta tiek, kiek jūs turite vadybininko sugebėjimų.
Reikia gelbėti mešką. Ir paukščius, ir vilkus, ir varles, ir kokias nors į raudonąją knygą įrašytas arba neįrašytas infuzorijas. Matyt, reikėtų pasirūpinti ir bakterijomis – čia užduotis ateities hipsteriams: kaip ir susidoroti su infekcijomis, ir nesusigadinti karmos. Bet atminkit: jūsų pastangos neveidmainiškai atrodys tik tada, kai nebesiduosite gainiojami ir patys neskatinsite savęs vergauti stambioms korporacijoms, tradicijoms, „vertybėms“, įpročiams ir įvairiausio plauko biurokratijai. Kai veltui nebeatiduosite savęs ateičiai, kurią vylingai bruka politikai, reklama ir, deja, švietimo sistema, kurią, jei mums pavyks atsikvošėti, turbūt teks kurti iš naujo – nuo nulio.
Lengva nebus!
