Ar tai – reveransas ribojimų išvargintai visuomenei, ar gudrus planas, kaip padaryti, kad visas įstatymas virstų milžinu molinėmis kojomis (ir vėliau galbūt būtų apskritai atšauktas kaip nepasiteisinęs)? Manau, turėtume itin atidžiai apsvarstyti, ką, kaip ir kodėl šie draudimai užkardo, ir ko tikėtis, jei valdantieji vis dėlto ryšis dalį jų atšaukti.
„Kovos prieš draudimus“ grimasos ir tikrieji tikslai
Tam, kad susivoktume situacijoje, verta grįžti kelis metus į praeitį, kai šie ribojimai R.Karbauskio ir LVŽS pastangomis buvo įvesti. Kaip pamename, ėmus riboti prekybą alkoholiu, šalyje nuvilnijo didžiulė pasipriešinimo draudimams banga, kurios neigiamu herojumi tapo necharizmatiškasis Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga.
Toliau dirbtinai eskaluojamas ir skatinamas šis (iš dalies teisėtas) nepasitenkinimas buvo panaudotas kovoje su „valstiečiais“ ir tapo priedanga maskuoti konservatorių bei kitų liberalių jėgų realius politinius kėslus – beje, taktiškai nutylint pavojus, kuriuos visuomenei kelia gausus alkoholio vartojimas.
Ši kova be kita ko įtvirtino keletą keistų stereotipų: pirmas, kad draudimais visiškai nieko negalima pasiekti – netiesa, kurią paneigė jau pats M.Valančius, parapijonis nuo stikliuko kilnojimo atjunkęs savo autoritetu ir duodamomis priesaikomis. Antras, kad bandymas ką nors uždrausti savaime yra blogis, prieštaraujantis demokratijai ir vertybėms, o jų (nesvarbu kokių, netgi nesvarbu, kur) steigimas – regresyvus, niekingas veiksmas, kurio palaikyti negali perspektyvus šiuolaikinis žmogus.
Viso to gal nebūtų verta minėti, jei ne vienas tuo metu susiformavęs itin gajus konstruktas, kaip matysime vėliau, tiesiogiai susijęs su alkoholio reklamos reikalais: tai idėja, kad alkoholio vartojimas yra laisvo pasirinkimo klausimas arba iš jo išplaukia (todėl – tęsiant mąstymo logiką – jo negalima niekaip apriboti, nes gyvename „teisinėje valstybėje“).
Tai yra arba dalyko neišmanymas, arba – labiau tikėtina – sąmoningas melas, siekiant savų tikslų, nebūtinai nesutampančių su alkoholio gamintojų interesais.
Kodėl alkoholio reklama NĖRA laisvas pasirinkimas
Turbūt visi suprantame, kad kelionė link taurelės ar bokalo prasideda ne parduotuvėje ir netgi ne sulaukus jį vartoti tinkamo amžiaus, nesvarbu, koks jis būtų. Vertinti, pripažinti alkoholį ir laikyti jį tam tikru gero gyvenimo standartu bei etalonu pradedame vos pradėję vaikščioti, kai išvystame ties buteliais įraudusius ir linksmai klegančius savo tėvus, giminaičius, kaimynus.
Tą akimirką, kai mums pagaliau suteikiama teisė patiems įsigyti alkoholio parduotuvėje ar bare, jau būname užmezgę su alkoholiu nedviprasmišką ryšį – ir jis, deja, dažniausiai toks, kokį diktuoja alkoholio gamintojų ir platintojų komercinis interesas. Kitaip kalbant, savo santykį su „vartojimo kultūra“ ir alkoholiu iš tikrųjų nustatome ne mes – jį lemia tradicijos, stereotipai, gatvės mitologija, vaikystės traumos. Ir, aišku – o gal net, visų pirma – reklama, gebanti susieti alkoholį su aukštais lūkesčiais ir karjeros perspektyvomis.
Nėra abejonių, kad legalizavus reklamą, šie kliedesiai ekranuose atgimtų su nauja jėga.
Pasitelkdama atpažįstamus ženklus, vartodama kalbinius signalus ir dirgiklius, reklama kuria iliuziją, kad alkoholio vartojimas – natūralus, privalomas ir kultūringas pasirinkimas žmogui, norinčiam prasmingos ateities.
Jeigu pasižvalgytume po anksčiau, iki draudimams įsigalint, Lietuvoje transliuotus alkoholio reklamos klipus, pamatytume, kad daugelio jų turinys paremtas klasikinių vertybių ir to, kas įprastai suvokiama kaip universalu – patirties, tradicijos, saviraiškos laisvės, skaidrumo, tyrumo, grynumo, vienybės, pergalės, šventės, galios – sąsajomis. Nėra abejonių, kad legalizavus reklamą, šie kliedesiai ekranuose atgimtų su nauja jėga.
Alkoholio reklama yra emocinės ir pasąmoninės prievartos mechanizmas, manipuliavimas instinktais ir lūkesčiais – jokiu būdu ne laisvas pasirinkimas. Taigi ir uždrausti alkoholio reklamą reiškia ne riboti teises, kaip skelbia liberalai, bet stabdyti prievartą, o prievartos stabdymas negali būti laikomas mažai reikšmingu draudimu. Atvirkščiai, toks draudimas yra būtina sąlyga apsaugoti piliečius nuo komercinių manipuliacijų ir, tam tikra prasme, išnaudojimo.
Valstybė neturėtų šalintis pareigos apginti piliečius nuo bandymų paveikti jų mąstymo laisvę – lygiai kaip jos lyderystės reikia kitose probleminėse srityse – užtikrinant lygias teises moterims ir seksualinėms mažumoms, ginant migrantų interesus ir t. t.
Gerti ar negerti nuo aštuoniolikos?
Dėl antrojo punkto (siūlymas leisti prekiauti alkoholiu asmenims nuo 18 metų) pats sau leisčiau abejoti. Sutinku, kad ši įstatymo nuostata sunkiai įgyvendinama praktikoje, o tai, ko neįmanoma įgyvendinti, paprastai geriau legalizuoti, tikintis, kad tokiu atveju procesas bus labiau kontroliuojamas. Taigi ši parlamentarų iniciatyva atrodo turinti racijos ir tiesiog įtvirtintų tai, kas praktikoje seniai egzistuoja – paaugliai gėrė, geria ir, tikėtina, gers ateityje.
Baras yra vieta, kur fikcija „alkoholio vartojimo kultūra“ įgyja ritualinį pobūdį ir tampa atpažįstama kaip jungianti, siejanti vertybė.
Vis dėlto pavojų yra, tik juos kelia ne alkoholis kaip cheminė medžiaga, bet „barų kultūros“ konstruktas, taip mėgstamas dešiniųjų pažiūrų intelektualų. Ši chimera stiprina lojalumą, užtikrina ilgalaikius vartojimo įpročius, kurių negali suformuoti pagėrimas kur nors laiptinėje ar po krūmu. Taip pat ji, kaip ir alkoholio reklama, suteikia alkoholio vartojimui vertybinį, atitikties kolektyvo lūkesčiams charakterį, kurio šešėlyje vėliau formuojasi individualūs kiekvieno tikslai ir lūkesčiai. Kuo ankstesniame amžiuje susidūrimas su šia „kultūra“ įvyks – tuo didesnė tikimybė, kad vartotojas bus ištikimesnis ir lojalesnis, tuo daugiau patrauks kitų.
Nenoriu to, kas vyksta baruose, vertinti negatyviai arba apskritai smerkti alkoholio vartojimą, tačiau kelias į pražūtį, kaip ir kelias į sėkmę, neretai prasideda karščiausioje vienybėje, girdint skaisčios ateities pažadą. Baras yra vieta, kur fikcija „alkoholio vartojimo kultūra“ įgyja ritualinį pobūdį ir tampa atpažįstama kaip jungianti, siejanti vertybė, kurioje skleidžiasi ir individuali kiekvieno gėriko vertė. Čia, jaukioje užstalėje, svaigalų taurės pakėlimas įgyja ryšį su tradicija, tęstinumu, tampa vertės, savivertės, laisvo apsisprendimo, perspektyvų, karjeros nuoroda.
Žinoma, joks baras nekaltas dėl sudužusių likimų, bet jis, metaforiškai kalbant, yra salė, iš kurios žvelgiant alkoholio vartojimo spektaklis atrodo itin ryškus ir susijęs su viso būsimo gyvenimo sėkme. Jei ateitume į tą salę pavėlavę, spektaklis (galbūt) nebeatrodytų nei toks prasmingas, nei gilus.
Vietoj post scriptum: reikia kautis su pasakomis, ne su alkoholiu
Daugelį pražūtingų konfliktų pasaulyje sukėlė nuostatos ir mitai, neturintys nieko bendro su realybe. Dažnai nepelnytai esam linkę kaltinti cheminę medžiagą (C2H5OH), užmiršdami, kad ją aklai ir be saiko vartoti imame dažniausiai jau iki sąmonės netekimo paveikti „alkoholio vartojimo kultūros“, „kultūringo laisvalaikio“ mirtinai nuodingos chemijos.
Nė už ką nenorime sutikti, kad svarbiau yra ne užkardyti alkoholio (tiesą sakant, mažai susijusio su alkoholizmo problema) prieinamumą, bet liauti sekus pasakas apie tradiciją, vertybes, įkvėpimą ir poilsį, kurio esą nusipelnėme. Šį nenorą puikiai demonstruoja kad ir L.Slušnio siūlymas apskritai uždrausti prekybą alkoholiu sekmadieniais – atleiskit, man atrodo, kad parlamentaras bus supainiojęs priekį su galu.
Ir taip, aš manau, kad dauguma alkoholio prekybos ribojimų yra neefektyvūs ir pertekliniai, ir juos tikrai reikia kuo greičiau atšaukti, nes jie beprasmiškai kursto pasipiktinimą ir nukreipia dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų pavojinga – būtent nuo to, ką tikrai siūlau griežtai drausti: alkoholio reklamą, kuriančią nepagrįstai pozityvų alkoholio įvaizdį ir gimdančią mitus apie „kultūringą laisvalaikį“, ir (galbūt) alkoholio pardavimą aštuoniolikmečiams.
Supaprastinta turi būti ne tik prekyba alkoholiu renginiuose, kas, ačiūdie, jau lyg ir siūloma, bet apskritai panaikinti bet kokie paros laiko ribojimai, leista prekiauti alkoholiu degalinėse, liberalizuota naminukės savo reikmėms gamyba, grąžinta teisė vartoti alkoholį įstaigose ir t. t.
Visus šiuos kvailus ir beprasmius draudimus galėtume atšaukti nors ir ryt, ir niekas, visiškai niekas nepasikeistų Marijos žemėje, tik gyvenimas taptų šiek tiek paprastesnis, ir galbūt vėliau oportunistams sunkiau būtų Prievartą pristatyti kaip Laisvą apsisprendimą ir atvirkščiai.
