Greta šių dviejų taip pat minėtinas ankstesnės vasaros incidentas Turgelių bažnyčioje, kurio kaltininkai neseniai rinkosi į teismo posėdį Šalčininkuose. Primiršusiems įvykį primenu, kad pernai per Žolines kunigais persirengę trys aktoriai – Mindaugas Papinigis, Ainis Storpirštis ir Vitalijus Cololo – prieš mišias įsiveržę į Turgelių bažnyčią, atliko (jų nuomone) performansą, papiktinusį tiek tikinčiuosius, nesitikėjusius tokio akibrokšto, tiek jautriai į pašaipas iš šventybių žiūrinčią vietos bendruomenę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo E.Vėlyvio „Zero Live Show“ reklama.
Iš karto pasakysiu, kad šio komentaro tikslas nėra aptarinėti kiekvieną iš šių skandalų ir ieškoti aiškių atsakymų (kurių tikriausiai ir neegzistuoja). Mano tenorėta atkreipti dėmesį į visus šiuos įvykius ir jų refleksijas viešojoje erdvėje lydėjusius dėsningumus ir jų naratyvo struktūros panašumus, kurie daugelio, rodos, liko nepastebėti arba deramai neįvertinti.
Aš išskyriau kelis rakursus, leidžiančius kitoje šviesoje pamatyti tai, kas iš tikrųjų vyko, kokių būta intencijų, ir kokių praradimų mes patyrėme kaip visuomenė:
(pirmas) visi šie skandalai yra ne „tamsumo“, ne fašizmo ir antisemitizmo, ne nupušusių senolių, kaip bandyta pavaizduoti priestočio gyventojus, Turgelių maldininkus ar Jono Noreikos, amžinai liksiančio kontroversišku, orumo saugotojus, pasekmė. Ne, jie yra nevykusių ir labai ciniškų viešųjų ryšių strategijų bei (savi)reklamos akcijų, mėginusių pasinaudoti tikrais ir įsivaizduojamais „fašizmo“, „antisemitizmo“ ir „tamsumo“ baubais, rezultatas. Pridurčiau, kad visi įvykiai, dėl kurių kilo skandalai, turi aiškų „kovos su tamsybe“ profilį, Vėlyvio atveju įgavusį dargi aiškų antireliginį pobūdį.
Tai reiškia, kad aštriausios kovos socialiniuose tinkluose ir televizijose vyko dėl fikcijų.
Tai reiškia, kad aštriausios kovos socialiniuose tinkluose ir televizijose vyko dėl fikcijų. Imtis veiksmų, kurie išprovokavo didelius skandalus ir neracionalią diskusiją, nebūta jokio svarbaus idėjinio, kultūrinio, vertybinio, prasminio pagrindo. Tiek (ne)įrodoma Jono Noreikos kaltė (kurią iš tikrųjų buvo galima labai efektingai prezentuoti, šalia pakabinant papildomą lentelę), tiek bendruomeniškumas ar pasilinksminimų kultūra, neva siutinanti vien „tamsius“, „neišsilavinusius“, „Vakarų pasaulio nemačiusius“ gyventojus bei „sovietinę“ policiją, tiek tuo labiau menas, kurio vardu bandyta dangstytis teisinant agresyvią ir chamišką šou reklamą Turgeliuose, iš tikrųjų beveik niekuo dėti.
Tikrosios skandalus sukėlusių veiksmų intencijos – pasididinti reitingus arba legitimuoti/skatinti verslą, išnaudojant žmonių jautrumą ir išspaudžiant iš susiklosčiusios situacijos kuo daugiau naudos. Tai, ką bandyta parodyti kaip kovą už laisvę, tiesą, skaidrumą, vertybes ir pan., tebuvo melaginga, aistras kurstanti, bet kokia kaina dėmesio siekianti reklama;
(antras) visi tie skandalai labai pakenkė diskursams, kuriuos aktyvavo (įskaitant ir tai, kad buvo paliestos ir kelios beveik nieko bendro su jais neturinčios temos – kaip antai apie nemandagius policininkus ir policijos darbą), ir eilinį kartą parodė, kokia inertiška, vienakryptė, tendencinga (o ir bejėgė) yra vadinamoji diskusijų kultūra.
Šimašiaus atveju, vieno asmens viešaryšinių ambicijų įkaitu (nepaisant to, ar lentą J.Noreikai verta nuimti, ar – palikti) buvo paverstas supornografintas visas atminties diskursas, prarasta galimybė racionalizuoti atminties temą ir atidaryta Pandoros skrynia, pražudysianti dar ne vieną meno kūrinį ir neabejotinai virsianti Prokrusto lova dar ne vienam Vilniaus politikui. Sudieu, razumėli; sudieu, Cvirka; sudieu, Nėrie.
Čečkausko „bendruomeniškumo“ ir „saviraiškos“ projektas atnešė priestočio gyventojams bemieges naktis, buvo stengiamasi diskredituoti teisėsaugą ir kelti sąmyšį jaunų hipsterių galvose, laisvę, bendruomeniškumą ir t.t. ciniškai asocijuojant tik su naktiniu tūsu, tyčiojimusi iš tamsuolių ir pan. (plg. Laisvės piknikas).
Savo ruožtu Cololo su kompanija įvarė dar vieną pleištą (na gerai, tik pleištuką) tarp mūsų ir Vilnijos krašto lenkakalbių gyventojų, neabejotinai suvokusių šį „performansą“ kaip pasityčiojimą iš jų bendruomenės, nes religingumas yra viena iš svarbesnių Lietuvos lenko tapatybės dalių;
(trečias) neefektyvi (vienakryptė, tendencinga ir t.t.) viešoji diskusija parodė, kiek yra neišnaudotos erdvės viešai diskusijai.
Kiek žalos atneša viešaryšinės ambicijos? Kaip jas atpažinti, kaip amortizuoti žalą, patiriamą dėl to, kad visuomenė vis labiau pasiduoda manipuliacijoms ir neatpažįsta, rodos, akivaizdžių dalykų? Kas yra „vertybės“ ir kodėl šį žodį, anksčiau asocijuotą su tamsybininkais, šiandien taip pamėgo su jais neva besikaunantys pažangiečiai? Pagaliau kaip neatsparumas manipuliacijoms susijęs su nacionaliniu saugumu? Juk turbūt galima numanyti, kad žmonėms nebesugebant atpažinti reklamos nuo realybės, su profesionalia priešiška propaganda, jei tokia būtų išlieta į jų ausis, kiltų rimtų problemų? Ir t.t. ir t.t. – viso to ir dar daugybės kitų svarbių dalykų galėjome paklausti savęs ir kolegų, bet nepaklausėme, pasirinkome kartoti tai, ką jau vakar ir užvakar (ir prieš dešimt metų) šnekėjo dėdė iš televizoriaus.
Visi šie rakursai drauge atskleidžia vieną liūdną tiesą: kad mūsų visuomenė – galbūt apskritai postindustrinė visuomenė – turi didelių problemų su supratimu, t. y. žmonės nebesupranta nei rašytinio, nei sakytinio teksto net savo gimtąja kalba.
Visi šie rakursai drauge atskleidžia vieną liūdną tiesą: kad mūsų visuomenė – galbūt apskritai postindustrinė visuomenė – turi didelių problemų su supratimu, t. y. žmonės nebesupranta nei rašytinio, nei sakytinio teksto net savo gimtąja kalba.
Tuo labiau daugybė žmonių nepajėgia adekvačiai įvertinti, kokius klausimus iš tikrųjų kelia ir kam atstovauja vienas ar kitas viešosios erdvės dalyvis, neatpažįsta platesnio naratyvo, lengvai pasiduoda manipuliacijoms, yra linkę žodžius suprasti tiesiogiai. O ypač šiuolaikinėje visuomenėje silpsta gebėjimas suvokti ironiją.
Dėl V.Landsbergio eilėraštyje paminėto žodžio „žydelka“ kilęs naujausias skandalas patvirtino, kad ironija, ilgus metus dalyvavusi viešojoje erdvėje ir mene kaip svarbus reguliavimo mechanizmas, gebantis slopinti arba katalizuoti procesus, nyksta, arba yra marginalizuojamas, priskiriant jį hate speech kategorijai, arba traktuojamas kaip beprasmės „manieros“ – t.y. trūkumas, atitraukiantis nuo problemos, kurią norima ištirti, esmės.
Taip pamažu, žingsnis po žingsnio netenkame įrankių, kuriais galima daugmaž objektyviai vertinti tikrovę ir demaskuoti bandymus ją perkurti. Todėl pastarąjį skandalą taip pat dera vertinti ir kaip atskleidusį mus siekiant naujų cenzūros aukštumų – štai jau būsime apkaltinti ne tik dėl to, ką pasakėme stipriau, tikėdamiesi vienokio arba kitokio efekto, bet ir dėl to, ko išvis neminėjome, net neturėjome galvoje.
Nuo šiol galios centrams – iš tikrųjų bet kam, kas turėjo įžūlumo priskirti sau teisę vertinti viešąją erdvę „skaidrumo“, „teisingos nuomonės“ požiūriu – valia pasmerkti bet kokį mūsų veiksmą kaip netinkamą, ignoruojant mūsų kompetenciją, kalbėjimo tradiciją, tradicinę rašto kultūrą (kurioje ironija – svarbi priemonė), retoriką, sveiką protą.
Ši tendencija nėra nei nauja, nei netikėta. Kad tai vyksta (ir kad tai – ne atsitiktinumas, bet tendencija) patvirtina faktas, kaip tiesiogiai, lėkštai, be jokių niuansų nemaža dalis viešosios erdvės dalyvių interpretuoja visuomenėje vykstančius reiškinius. Ją parodo skaitytojų, pageidaujančių paprastesnių, lengviau skaitomų knygų arba reiškiančių pretenzijas dėl „nesuprantamų“ tekstų, elgesys. Ji atsiskleidžia netgi pačioje literatūroje ir kituose menuose, kuriuose ironijos laipsniškai mažėja daug metų.
Kitaip kalbant, apsiskaitymo, skaitymo kultūros problema tampa ir literatūros kokybės, jos sugebėjimo apčiuopti giliausius žmogiškumo klodus, problema. O tada, maitinama vien paviršinių vandenų, literatūra greitai atsiremia į savo galimybių ribas ir pasiduoda vaizdui, vaizdo kultūrai.
O tada, maitinama vien paviršinių vandenų, literatūra greitai atsiremia į savo galimybių ribas ir pasiduoda vaizdui, vaizdo kultūrai.
Kuo menkesni skaitymo įgūdžiai, tuo daugiau žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje „beviltiškų“ skandalų – t.y. skandalų, kurie kyla dėl neteisingos realybės interpretacijos, dėl nemokšiškumo, dėl naivumo, painiojant A su B ir B su, tarkim, G arba Ž. Kuo daugiau nepasitikėjimo žiniasklaida, viešąja erdve ir viešąja diskusija, tuo menkesnės galimybės ką nors nuveikti joje. Nebūsiu apokalipsės skelbėju (kaip žinia, ji dažniausiai neateina), tik priminsiu, ką daugelis žinome iš bendro išsilavinimo: kai pats nepajėgi racionaliai kurti ir akylai saugoti savo gyvybinės erdvės, barbarai ateina į tavo namus, ir tada viskas baigiasi.
Knyga rankose yra ne pramoga, ne laisvalaikis, ne poilsis (nors taip pat ir tai), bet egzistencinė būtinybė. Be knygos daug dalykų tapo – ir daugiau ateityje taps – neaiškūs, migloti, vienaplaniai, nesvarbūs arba pernelyg svarbūs, baugūs, painūs, nesisiejantys, abejingumą keliantys, tušti. Pasaulis be knygos yra padrikų daiktų chaosas, neišsiskleidusių pradų kapinės, mirtis, laikinumu viešpataujanti mūsų žodžiuose ir darbuose.
Žmonių civilizacijai ir apskritai žmonijos evoliucijai galbūt ir nereikia, kad mes turėtume platų akiratį ir būtume laisvi. Bet nejau to nereikia mums?
