Šįsyk – apie apgaulaus reikšmingumo ir nežinomo poveikio sritį, tapusią kone mitine žeme, patvirtinama jos gyventojams priskiriamais tekstais. Viešoji erdvė. Prieštaringų nuomonių, įtikinėjimų, dezinformacijos, arogantiškų paistalų, bauginimų (ir bauginimosi) bei graudžių verksmų padangtė.
Tai efemeriškas, bet vis dėlto neblogas įrankis įmesti kokią nors idėją į bendrą minčių, nuoskaudų, lūkesčių katilą ir tikėtis, kad kažkas iš to bus. Teorinis šansas paveikti realybę, būti tuo paskutiniuoju akmenėliu, nusversiančiu viešosios opinijos svarstyklių lėkštelę į kurią nors pusę. Trumpai tariant, viešoji erdvė yra neblogas instrumentas. Todėl stebina, kad kultūros pasaulio žmonės juo naudojasi labai selektyviai ir nuosaikiai (netgi, drįsčiau sakyt, asketiškai). Apie tai ir šis tekstas.
Tiesa, negalima sakyti, kad kultūros žmonės nereaguoja į įvykius visuomenėje ir nepasisako aktualiais klausimais. Tikrai pasisako – ir netgi labai paveikiai. Skaityti daugelio jų komentarus – tikras malonumas. Tačiau patyrinėję kultūros bei komentarų skiltis interneto portaluose nesunkiai įsitikinsime, kad mes, kultūros žmonės, – kaip matote, tai akmuo ir į savo paties daržą, – daugiausia pasisakome tomis pačiomis keliomis temomis, kurios tradiciškai priskiriamos kultūros įtakos zonai: atmintis ir ypač pamiklinimas; miesto medžių ir paveldo objektų likimas; humanitarinių mokslų ignoravimas (i.e. bloga valdžia, netikusi šiuolaikybė); kai kurie su švietimu susiję klausimai, ypač – mokytojų atlyginimai, lietuvių kalbos ir literatūros programa bei egzamino organizavimo tvarka; pinigų stygius / netikusi kurios nors kultūros srities reforma. Žinoma, visokie einamieji „vertybių“ ir viešųjų erdvių klausimai.
Atsižvelgiant į tas milžiniškas intelektualines galimybes, kuriomis disponuoja kultūros bendruomenė, šis ankštas kultūrinių ar su kultūra siejamų temų laukas atrodo tikras getas, į kurį save uždarėme, tarsi būtume sau tarę, kad mūsų, kultūrininkų, nuomonė kitais svarbiais mūsų valstybės gyvenimo klausimais – nesvarbi.
Skydas, už kurio galima pasislėpti nuo neabejotinai taip pat svarbių socialinių, politinių, ekonomių problemų ir užtikrintai gauti katučių. Komfortiška zona, kurioje lengva jaustis profesionalais, bet neprivalu turėti etinės, moralinės, politinės pozicijos, arba ją nesunku pakeisti pašaipomis / patyčiomis bei patetišku dvasingumu. In Hoc Signo, brolyti, visada Vinces.
Komfortiška zona, kurioje lengva jaustis profesionalais, bet neprivalu turėti etinės, moralinės, politinės pozicijos, arba ją nesunku pakeisti pašaipomis / patyčiomis bei patetišku dvasingumu.
Žinoma, nuostabu, kad kultūros bendruomenėje atsiranda žmonių, išsaugojusių akylumo gyvastį ir turinčių jėgų reaguoti į kiekvieną gamtos arba kultūros paveldo naikinimo atvejį. Kad netrūksta profesionalų, nepailstančių emocingai įrodinėti, kad Salomėja ar Cvirka – gerai, medžiai – labai gerai, o Šimeliūnė – blogai (pritariu).
Bet kur mūsų, kultūrininkų, tekstai apie netikusių politinių sprendimų kainą ir pasekmes, apie Lietuvos užsienio politiką, Astravą, apie toleranciją, LGBT, apie socialinę neteisybę (nepaisant kalbų apie tai, kaip mes patys skurdžiai – ir tai būtų tiesa – gyvename)? Kodėl mes vaisingai neįsitraukiame į aptarimus skandalų, kurių centre – korupcija, pagarba individui ir jo teisėms, nepabandome iš naujo formuoti atminties, kuri išties yra daug platesnė tema nei tik Vilniaus paminklai ir vadinamieji „Kauno akcentai“, diskurso?
Kas jei ne rašytojų bendruomenė – dar neseniai viena labiausiai prasigėrusių grupių, kurioje alkoholizmo procentas buvo itin aukštas – galėtų ir privalėtų kalbėti apie psichotropinių medžiagų vartojimą, psichikos ligas, savižudybių prevenciją ir t. t.? Ar ne kultūros žmonėms, sovietmečiu kentusiems cenzūrą, derėtų skambinti varpais dėl patyliukais įsigalinčios vienos teisingos nuomonės diktatūros, dėl pseudopatriotinio šaršalo, dėl vadybos ir interesų dominavimo prieš turinius ir kokybes?
Yra milijonas, ne, milijardas temų, kuriomis pasisakę kultūros profesionalai galėtų įnešti sveikos sumaišties į tradiciškai susiklosčiusį naratyvą ir gal net pakreipti jį pozityvesne, galbūt ir moralesne kryptimi. O jeigu ir ne, jų pozicija būtų puikus orientyras, leidžiantis oponentams suvokti, kur eina raudonos linijos ir kodėl neverta jų peržengti, ir saugiklis, kuris užtikrintų, kad neišsikreips idėjinis horizontas, diskusijos nevirs nesąmone, visa vieša erdvė nevirs nesąmone.
Todėl kultūrininkų pasyvumą vis dėlto reikėtų vertinti kaip jų egoizmą ir siekį išvengti pareigos, sumažinantį visuomenės galimybes suprasti vykstančius procesus ir jiems pasipriešinti (arba atvirkščiai – juos palaikyti).
Todėl kultūrininkų pasyvumą vis dėlto reikėtų vertinti kaip jų egoizmą ir siekį išvengti pareigos, sumažinantį visuomenės galimybes suprasti vykstančius procesus ir jiems pasipriešinti (arba atvirkščiai – juos palaikyti). Galbūt tai leidžia šiems ramiau gyventi, bet galiausiai pralaimi visi – ir visuomenė, ir valstybė, ir patys kultūrininkai, bukapročių valdininkų nuolat ujami kaip neva neprisidedantys prie šalies gerovės.
Be to, atsiribojimas nuo socialinių skaudulių viešojoje erdvėje ir prisirišimas prie daugiau emocinių, „jautrių“ temų, nuolat keliant išsaugojimo klausimą, kuria kultūrininko kaip naivaus gelbėtojo, – neva stagnatoriaus, retrogrado, besivadovaujančio vien savo prigimtiniu „dvasingumu“, – įvaizdį. Žvelgiant šiuo rakursu visa kultūros bendruomenė nepelnytai pasirodo kaip užsispyrusių senukų, kurie vis kažką gina ir graudžiai dejuoja, minia, arba jautrių naivuolių, nesuvokiančių progreso, neįžvelgiančių aštriadančio sovietizmo šutvė. Tai sukuria papildomas įtampas, iškreipia lūkesčius. Žala vėlgi abipusė, neišmatuojama.
Todėl gal laikas sau tart: be mūsų, kultūrininkų, nuomonės įvairiais gyvenimo klausimais viešoji erdvė yra skurdesnė, protestai – mažiau matomi, tiesa – labiau koreguojama pagal konkretaus politiko piniginės dydį ir jo ambicijas.
Kokie bus mūsų gebėjimai išsakyti ir išklausyti kitą nuomonę, kaip mums seksis išeiti iš komforto zonos ir prabilti apie problemas, didesnes už mus, nuo to priklausys, kokia bus mūsų valstybė. Ir ne tik. Įgūdžiai rašyti aktualiomis temomis padėtų, – na, bent jau rašytojams, – praplėsti jų literatūrinių temų lauką socialine, visuomenine, pagaliau atminties tematika, išmokytų byloti aktualiai ne tik bendražmogiškąja, religine prasme, ką daugelis iš mūsų neblogai moka, bet ir šiuolaikine europietiškąja prasme.
Neturime beveik nė vieno prozininko, kalbančio apie nūdienos problemas ne publicistine kalba.
Esame turbūt vienintelė Europos valstybė, kur aiškesnio socialinio turinio galima rasti vos kelių poetų kūryboje. Neturime beveik nė vieno prozininko, kalbančio apie nūdienos problemas ne publicistine kalba, nebent – on a very deep level, kas savaime suponuoja, kad ta žinutė aktuali itin siauram žmonių ratui. Neturim savo Houellbecqo, Menasse. (Tiesa, gerai, kad turime Radvilavičiūtę su savo „retrogradiška“ publicistika ir naujakomjaunuoliškas ambicijas demaskuojančia vertybine pozicija, kuri skatina diskutuoti.)
Manyčiau, problema yra ir tai, kad nėra tokio kritikos, visuomenės užsakymo literatūrai, menui. Nėra spaudimo ir reikalavimo: duokit mums naujienų, duokit mums gyvą šiuolaikybės nervą, kuriame yra kraujo, o ne nerišlių, maldų pilną šventraštį.
Atvirkščiai – vis dar gajus instinktas pakartoti, įvairiais stiliais ir priemonėmis atkurti Granausko, Apučio, Radzevičiaus žmogų, Puipos filmų žmogų, iš savęs esantį, savyje tvyrantį, kurio būties prasmė pasireiškia per vidinį skaudulį (bet ne per buvimą su kitais žmonėmis, tarp žmonių). Arba desperatiškai ieškoti genialumo kalbos klejonėse, diagnozuojant joms pirmapradiškumą, autentiškumą, gilybę, atitikimą literatūržynystės tradicijai, bet nenurodant, kuo tas tekstas gali prisidėti gerinant visuomenės dvasinę sveikatą.
Užtat galėsime sąžiningai pasigirti, kad mūsų santykis su valstybe, su rei publicae, apskritai su realybe praėjus trisdešimčiai metų nuo SSRS griūties tebėra tyrai sovietinis.
Tai tolina mus nuo idėjos, kad literatūra veikia laike ir veikia patį laiką; tolina nuo Europos, kurią daugeliu kitų parametrų jau esame pasiekę. Juk Europa – tai visų pirma ne Briuselio biurokratija (o šitą idėją mums nuolat skiepija visa intelektualų-marginalų bendruomenė kartu su Rusijos botais internete), bet valstybėje veikiantis, valstybę kuriantis žmogus. Žmogus, nuolat esantis bendrabūvyje – bendrų iššūkių, bendrų problemų lauke, nuo kurio atsiriboti jis neturi nei teisės, nei galimybės.
Šito žmogaus lietuvių literatūra nemato, lietuvių rašytojas nemato. Gal to žmogaus ir nėra? Taigi įtarčiau, kad netrukus gali ateiti metas, kai Europos literatūros premijai apskritai nebeturėsime ką siūlyti. (Juk ir šiųmetė laureatė Opolskaitė yra nuostabi autorė, tačiau, kaip taikliai pastebėjo savo recenzijoje N.Butnoriūtė, jos vertybių diskursas toli nuo Europos Sąjungos idėjų, nes reprezentuoja (post)sovietinę Rytų Europos kultūrą ir užguitą žmogelį.) Užtat galėsime sąžiningai pasigirti, kad mūsų santykis su valstybe, su rei publicae, apskritai su realybe praėjus trisdešimčiai metų nuo SSRS griūties tebėra tyrai sovietinis.
Liūdna.
