Diskurso temperatūrą didina ir sunki kultūros leidinių finansinė padėtis, iš dalies nulemta pinigus skirstančių mechanizmų abejingumo kultūrai, ir tai, kad šiandieną nelabai aišku, kokią vietą kultūrinė spauda užima (ir kokią turėtų užimti) Lietuvos žiniasklaidos struktūroje.
Per ilgus metus kultūrinė spauda suaugo su savo fobijomis ir išankstiniais politikų, skaitytojų įsivaizdavimais apie ją, ir pamažu tapo tuo, kuo yra – tęstinumo, kad ir ką jis reikštų, liudytoja, pasakos apie savo misiją kūrėja. Tuo metu visuomenė suaugo ir savaip susitapatino su fikcija, kad kultūrinė spauda yra didelė kraujuojanti problema, kažkoks trūkumas arba stygius, kurį eliminuoti galima tik jį ginant, arba priešingai – jį plūstant ir nuolat keliant racionalumo, atsiperkamumo klausimą.
Daugelis to diskurso dalyvių, įskaitant ir pačią kultūrinę spaudą, nebeįstengia matyti pilnesnio situacijos vaizdo ir vietoj jo mieliau renkasi stereotipus ir mitus, kurie palaiko kultūrinę spaudą toje irzlioje ir neramioje situacijoje, per ilgą laiką tapusioje jai netgi savaip patogia, mat išorinis pavojus arba jo chimera išvadavo nuo būtinybės mąstyti apie realybę ir ją analizuoti.
Daugelis to diskurso dalyvių, įskaitant ir pačią kultūrinę spaudą, nebeįstengia matyti pilnesnio situacijos vaizdo ir vietoj jo mieliau renkasi stereotipus ir mitus, kurie palaiko kultūrinę spaudą toje irzlioje ir neramioje situacijoje.
Vienas iš senųjų didžiųjų mitų – neva kultūrinė žiniasklaida silpna ir bejėgė, ji esanti tik žaislas nešvarių politinių žaidimų aikštelėje, kurį reikia saugoti, kad jo nesutryptų. Šį mitą papildantis chrestomatinis pasakojimas apie blogą politiką, trokštantį sunaikinti kultūrinę spaudą, kultūros spaudos atstovų lūpose neretai virsta pasakojimu apie kultūrspaudės bei visos kultūros nepatogumą. Tai (netiesiogiai) rodo, kaip stipriai kultūrinė spauda pervertina savo galią ir reikšmę. Ir tai yra juokinga – ypač kai žinai, kad ne visi kultūros leidiniai turi noro turėti kokį nors santykį su visuomenės reikalais.
Plačiojoje visuomenėje, ypač tarp anoniminių „mokesčių mokėtojų“, populiarus mitas, kad kultūrinė spauda veltėdžiaujanti ir švaistanti dorų žmonių uždirbtus pinigus – ją esą reikia uždaryti. Tačiau taip pat egzistuoja tvirtas ir nepajudinamas mitas, – kaip matysime, mielai remiamas ir kultūrinės spaudos leidėjų, – vaizduojantis ją vegetuojančią ir skurstančią, tuoj kvapą išleisiančią. Jis apgaubia visą sistemą tam tikru nepilnavertiškumo šydu, rodo ją bejėgę ir nesavarankišką, ir tuo pačiu metu iškelia kultūros spaudą kaip tikrųjų vertybių nešėją, tradicijos tęsmo garantą, kurios kaip tradicijos saugotojos galią užtikrina būtent tai, kad ji (neva) skursta.
Mitas yra įsivaizdavimas, kad bet kokie pokyčiai gali sugriauti visą kultūrinės spaudos sistemą, kuri, tęsiant mito logiką, yra gera būtent tuo, kad yra įsisenėjusi, praktikuota daugybę metų. Betgi ir tikėjimas, kad įmanoma šią sritį racionalizuoti ir optimizuoti, priversti veikti pagal viešųjų ryšių bei rinkos ekonomikos dėsnius – taip pat kažkokia stebuklinė liaudies pasaka, dar naivesnė ir paikesnė už tarp kultūrininkų populiarų prietarą, neva reikia surėmus pečius ginti kultūros teritoriją nuo vandalų.
Kaip matome, mitų yra begalė, ir juos visus išnarplioti viename tekste tiesiog nėra galimybės. Todėl šičia detaliau aptarsiu tik geriausiai tęstinumą užtikrinančias (ir tuo pačiu – pavojingiausias, neretai grįstas dar sovietinėmis realijomis) išankstines nuostatas ir klišes, kuriomis remdamiesi pasakojimą apie savo misiją ir reikalingumą konstruoja patys kultūrinės spaudos atstovai.
1. Aukštesnio lygio turinio mitas
Tai pats gajausias ir bene pats begėdiškiausias (nes juk visi suprantame, kad kultūrinė spauda siūlo ne aukštesnį, bet tik specializuotą, nišinį turinį) prietaras, kurį mielai skleidžia daugelis kultūrinių leidinių. Tiesą kalbant, tai net ne prietaras, o slidi, aptaki ir turinio stokojanti klišė, signalizuojanti, kad ją reikia priimti neklausinėjant ir nemąstant.
Terminai „aukštesnio lygio turinys“, „aukštoji kultūra“ arba „kokybė“, net jei juos girdime iš solidžių kultūrininkų lūpų, iš tiesų dažniausiai neturi jokio ryšio nei su turiniu, nei su kokybe – tai yra burtažodis, įsivaizduojamiems priešams rodantis, kad jie priartėjo prie ribos, kurios nevalia peržengti, o ir priminimas KT ekspertams bei ministerijos valdininkams, kad jie privalo užtikrinti projekto tęstinumą.
Todėl kai kultūros leidinių redaktoriai prabyla apie aukštesnio lygio turinį, tai reikia vertinti kaip taktinį ėjimą, ir kaip irzlų pripažinimą, kad kultūrinė spauda nežais pagal visiems bendras taisykles.
Apskritai kultūros spaudos leidėjams neblogai sekasi tirpdyti reikšminę perskyrą tarp kultūrinės spaudos ir įsivaizduojamos aukštosios kultūros, todėl bet koks bandymas kvestionuoti kultūrinės spaudos strategijas gali būti suvokiamas kaip aukštosios kultūros puolimas, o kritikai – kaip vandalai. Kaip parodė gyvenimas, tokia strategija (arba veikiau instinktyvi gynybinė reakcija) yra efektyvi, ir padeda trūkumus bei ribotumus, kurių nestinga, pristatyti kaip principinį, fundamentalų kitokumą – taip kultūrinė žiniasklaida užsitikrina viešajame diskurse panašią poziciją, kokia mito erdvėje tenka trečiam broliui arba našlaitei podukrai.
Todėl kai kultūros leidinių redaktoriai prabyla apie aukštesnio lygio turinį, tai reikia vertinti kaip taktinį ėjimą, ir kaip irzlų pripažinimą, kad kultūrinė spauda nežais pagal visiems bendras taisykles.
(Bet kaip vertinti, – ypač mito apie aukštesnio lygio turinį kontekste, – kai kurių kultūros leidinių praktikuotą strategiją publikuoti išplėstus ir papildytus Facebooko postus? Aš, prisipažinsiu, nežinau.)
2. Kilniojo neturtėlio mitas bei mitas apie nenuolankumą
Kitas svarbus ir didžiulę įtaką Lietuvos kultūrinės žiniasklaidos (savi)refleksijai darantis mitas yra mitas apie skurdą ir vegetaciją, kuriai ją esą pasmerkę gobšūs politikai. Išties kultūrinės spaudos finansinė padėtis nėra lengva, tačiau viešajame diskurse ši mintis, atkurianti pasakos, kurioje turtingasis visada blogas, o vargšas – teisus, naratyvą, yra neproduktyvi ir tik kaitina emocijas. Deklaruojamas skurdas šiuo atveju tarnauja kaip netiesioginis įrodymas pasakos klišės, kad uždirbti galima tik iš to, kas nešvaru – kitaip kalbant, tai, kad kultūrinė spauda skursta, neva atskleidžia, kad ji – sąžininga ir „niekam nesilanksto“, „turi moralinį stuburą“, „jos neužčiaupsi“.
Šis mitas, be abejo, pirmiausia skirtas pagrįsti (taip pat ir sau patiems) idėją, kad kultūrinė spauda tebėra reikalinga, ji turi funkciją ir suvokia savo tikslus, ir drauge kuria iliuziją, kad visi supranta, apie kokią funkciją ir kokius tikslus šnekama.
Taip netikėtai (o gal ir šiek tiek tikėtai) kalbos apie sunkią finansinę padėtį tampa pasakojimu apie kovą už idėjas, kurių niekas niekada nebuvo suformulavęs. Atsiranda turinys, nesukūrus jokio turinio. Atsiranda orientacija, nesant jokios orientacijos. Be abejo, tai labai patogu.
3. Baisiojo Delfi.lt ir „kito kelio“ mitas
Galima sakyti, kad kultūrinės spaudos identiteto kontūras (jeigu tokį tarsime apskritai egzistuojant) brėžiamas atsiribojant nuo didžiosios Lietuvos žiniasklaidos. Įsivaizduojamas nonkonformizmas ir oponavimas vyraujančioms žiniasklaidos tendencijoms kultūros lauke pasireiškia siekiu visą kitą šalies žiniasklaidą pavaizduoti kaip visuomenės bukintoją ir kiršintoją, paskendusią vienadienėse naujienose. Be abejo, pirmiausia tai yra Delfi.lt – didysis blogio, prievartos ir antikultūros kaip tokios fantomas, rodos, asmeniškai žeidžiantis didelę dalį kultūrininkų.
Pridurčiau, kad užsisklendimo nuo platesnio konteksto taktika, kurią skatina šis mitas, yra viso kultūrinės spaudos segmento stagnacijos priežastis.
Taip formuojamas – tiesa, labai naiviai ir neįtikinamai – kultūrinės žiniasklaidos kaip alternatyvos, „kito kelio“ mitas, kuriame gražiai sutelpa ir aukščiau jau aptartas pasakojimas apie kilnųjį neturtėlį (trečią brolį, našlaitę podukrą), kuris, nepaisydamas savo menkumo, vien prigimtiniu taurumu (t.y. plikomis rankomis) stoja prieš piktąsias jėgas. Be abejo, šis mitas taip pat padeda palaikyti taip pat jau aukščiau minėtą kitokio, unikalaus, „aukštesnio lygio“ turinio mitą.
Pridurčiau, kad užsisklendimo nuo platesnio konteksto taktika, kurią skatina šis mitas, yra viso kultūrinės spaudos segmento stagnacijos priežastis, mat nepaisant jos skatinamo moralinio tyrumo mito, kuris tarsi suteikia teisę plūsti „blogą“ žiniasklaidą, ji išryškina nepilnavertiškumą, neįgalumą – kaip deguonies kaukė signalizuoja, kad ją dėvintysis turi didelių problemų.
4. Vertybių ir kultūros lauko gynybos mitas
Aukščiau aprašytas kito kelio mitas duoda galimybę (arba bent neprieštarauja) plisti dar vienai jo variacijai, kuri užsisklendimą ir atsiribojimą nuo kitos Lietuvos žiniasklaidos traktuoja kaip vertybių ir apskritai viso kultūros lauko, kurio buferine zona kultūrinė spauda esanti, gynybą. Tai senas, bet nepasenęs pasakojimas, kuriame ne tik kultūros spauda, bet ir visa kultūra suvokiama kaip tam tikras rezervatas, arba veikiau nacionalinis parkas, apsaugotinas nuo anapus kultūros teritorijos esą klestinčio negatyvo.
Jį galima suvokti kaip visai logišką atsaką į naivų ir piktybišką visuomenės mitą, neva reikia kultūros spaudą racionalizuoti ir išmokyti dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis, arba uždaryti, bet akivaizdu, kad siauragynybinis požiūris (beje, mūsų šalyje labai populiarus) atnešė daug daugiau bėdų nei suteikė naudos – išmokė vengti aktualijų, dalyvavimo viešose diskusijose, įpratino spinduliuoti neturiningą elitarizmą. Be to, toks iškreiptas santykio su realybe būdas suteikė kultūriniams leidiniams itin daug progų apkerpėti ir nedaryti nieko, pasiteisinant gaju prietaru, neva visos permainos – tik į bloga kultūrai. (Plg. „prie ruso buvo geriau“.)
5. Tarnystės bendruomenei mitas
Vienas iš pavojingiausių mitų – kad kultūrinė spauda buria bendruomenę ir šiai bendruomenei jos gyvybiškai reikia. Pavojingas jis tuo, kad nėra ciniškas ar veidmainiškas – bendruomene, skaitytoju tikrai nuoširdžiai tikima, nepaisant to, ką sakytų tiražai ir koks būtų parduotų egzempliorių skaičius. (Iš darbo patirties mirštančiose kontorose galiu pasakyt, kad haliucinacijos apie bendruomenę tuo stipresnės, kuo realesnė pabaiga).
Šis mitas (paradoksas!!!) apsaugo nuo būtinybės paisyti realių kultūros bendruomenės lūkesčių, neretai nesutampančių su dalies kultūros leidinių realybe, ir tuo tikslu kultūros leidiniai kartais toleruoja būtent žemesnio lygio turinį. Užuot narplioję svarbias visam kultūros laukui problemas, jie eksploatuoja neperspektyvius, iš tradicijos su jais siejamus žanrus ir temas, įsivaizduodami, kad būtent tie žanrai ir temos užtikrina jų ryšį su bendruomene.
Užuot narplioję svarbias visam kultūros laukui problemas, jie eksploatuoja neperspektyvius, iš tradicijos su jais siejamus žanrus ir temas, įsivaizduodami, kad būtent tie žanrai ir temos užtikrina jų ryšį su bendruomene.
Tai galioja ne visiems leidiniams ir ne nuolat, bet pavyzdžių netrūksta – tą yra išgyvenę, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnai“, kurie iš inercijos, įtaikaudami įsivaizduojamam skaitytojų ratui, nepajėgė atsiriboti nuo prastos eseistikos. Panašiai elgėsi transformaciją iš žurnalo į laikraštį kitados išgyvenęs „Nemunas“, kuris, kaip ir sovietinis „Nemuno“ žurnalas, liko aklai ištikimas meninei fotografijai bei jos ano laiko korifėjams, ir tuo tikslu netgi naudojo žurnalinį popierių: buvo tikima, kad meninė fotografija yra svarbi identiteto žymė, kurios negalima atsisakyti pirmiausia dėl bendruomenės intereso.
Atvirkštinis (bet čia taip pat tinkantis) pavyzdys yra „Naujojo Židinio-Aidų“ situacija: vienos nedidelės bendruomenės interesus ir pasaulėžiūrą kone idealiai atspindintį leidinį (pridurčiau – turbūt solidžiausią šiandien kultūros leidinį) būtent tai ir daro šiek tiek pažeidžiamu ir nuspėjamu.
Taigi situacija, kaip matome, yra komplikuota ir ji sufleruoja mintį, kad realiai keisti Lietuvos kultūrinės žiniasklaidos padėtį galima nebent keičiant pačius mitus – jokie pasiūlymai, priekaištai ar tuo labiau jokia diskusija nebus veiksminga. Kritika bus priimta kaip sabotažas arba neįvertinto garbėtroškos klyksmai. Tai pirmas svarbus dalykas, kurį turime įsidėmėti.
Antras dalykas: turime sau nuoširdžiai atsakyti į klausimą, ar mitai yra problema. Jie kaip stiprūs antibiotikai ne vienam kultūros leidiniui padėjo išgyventi sunkius periodus. Sustiprino gyvastį ir ryžtą ją išlaikyti, suteikė viltį ir aiškius orientyrus, apgaubė įsivaizduojamu saugumu. Kai kurie iš jų – pavyzdžiui, „Naujoji Romuva“ – turbūt ir maitinasi, gal net kvėpuoja mitu, nes įkvėpę realybės oro neišgyventų nė sekundės. Taigi ar reikia kautis su mitais? Galbūt tikrai geriau pabandyti juos pakeisti kitais mitais?
Atsakymas – reikia. Bet iš tikrųjų visai ne todėl, kad pamatytume kažkokią „tikrovę“, kuri galimai irgi yra mitas, o tik todėl, kad kultūrinė spauda negalėtų pasislėpti už gražių pasakojimų apie savo unikalumą ir piktą engėją, neleidžiantį jai vystytis (t.y. neduodantį pinigų). Mitai leidžia nesukti galvos dėl to, kas esi ir ką gali padaryti, kad būtų geriau. Jie suteikia teisę kultūrinės spaudos darbuotojams atvirai ignoruoti klausimus apie naujas galimybes, perspektyvas, sklaidos formas, idėjas. Mitas yra saugi užuoglauda, o juk mes norime, kad kultūrinė spauda būtų laboratorija, idėjų kalvė ar bent jau smagus, įvairius, prieštaringus lūkesčius atspindintis teatras, kuriame seni mitai derėtų su šiuolaikiška choreografija.
Gal taip kada ir bus.
