Kliūtys pasiekti natūralios gamtos ir paveldo objektus, beprasmė rekreacinė ir pramogų infrastruktūra (neretai kuriama naikinant tikrą rekreacinę struktūrą – gyvą gamtą ir natūralų gyvenimo būdą), žmonių ir kičo neaprėpiama gausybė, apgavystės, konvejerinės ekskursijos, – keliautojams prie viso to tenka pratintis, o žmonėms, kuriems teko (ne)laimė gimti vietovėse, kur išvystytas masinis turizmas, tai yra pats gyvenimas.
O kur dar ištisus regionus apraizgę turizmo konceptai, abstrahuojantys „pažinimą“ ir pripildantys jį kvailo pramoginio ar neva edukacinio (dažniausiai labai lėkšto) turinio. Tai leidžia industrijai užgrobti vis naujų ir naujų teritorijų, ypač tų, kurios, be savo tradicinio gyvenimo būdo, neturi ko parodyti. Taip į regionus ateina pinigai (dėl ko turizmą taip mėgsta politikai), bet nyksta tai, dėl ko ten buvo verta lankytis ir gyventi.
O kaip yra Lietuvoje?
Lietuva pasaulinio turizmo paveiksle atrodo gana rami šalis – milijonų turistų čia neatveši. Per mažai visuotinai žinomų paveldo objektų ir gamtos paminklų, o ir nesama tiek paikų pramogų, kuriomis susigundytų turizmo industrijos klientai.
Nors gražiausias vietas prie ežerų jau buvo spėję suniokoti „kaimo turizmo“ univermagais, patys lietuviai prieš pandemiją vis dar dažniau dairėsi į egiptus ir turkijas, taip pat į mūsų girias bei parkus masiškai neplūdo. Taigi būta vilties, kad Lietuva taip ir liks apsnūdusia ir natūralumo nepraradusia Europos turizmo provincija, kurioje turizmo komercija išvystyta nemokšiškai arba fragmentiškai, o geriausios vietos (pvz., Kuršių nerija) masiniam turizmui tiesiog per brangios.
Pandemija šią prognozę truputį pakoregavo. Užsivėrus keliams į užsienį, tautiečiai ėmė atrasti artimesnę aplinką. Miškai ir tyrai prisipildė žygeivių, bėgikų, dviratininkų, dykinėtojų ir kitokių aktyvaus bei pasyvaus laisvalaikio entuziastų. Filtras, pro kurį vietos aplinka atrodė prastesnė už užsieninę, išskaidrėjo, ir Tėvynės grožis, ilgus metus teapkalbėtas vadovėlinėmis frazėmis minint literatūros klasikus, visu savo įstabumu iškilo priešais hipsterių, darbininkų, tarnautojų, moksleivių akis.
Tai – fundamentalus pokytis, tikėtinai turėsiantis didelės reikšmės turizmo ateičiai Lietuvoje. Vis dėlto į atsiveriančias galimybes kviesčiau žvelgti per nutolinančią ir platesnį vaizdą leidžiančią matyti optiką. Optimizmas, kurio suteikė gyventojų aktyvumas, paskatino, skatina ir neabejotinai ateityje skatins turizmo industriją visus šiuos aktyvistus pakišti po savo skėčiu. Prisidengusi kilniais tikslais, ji sieks užvaldyti vis daugiau teritorijų ir tai darys vis brutaliau.
Tiesą kalbant, jau dabar situacija nėra labai gera. Priręsta dešimtys pažintinių takų, vieni iš jų pompastiškai įrengti ir gožia aplinką, kiti – visiškai apleisti pūva tyruose, pasišiaušę išsiklaipiusiomis lentomis. Iškirsta tūkstančiai nieku dėtų medžių, išbetonuotos natūralios pievos, pridaryta gigantiškų užvažų neva neįgaliesiems ten, kur išvis neturėtų būti jokio žmogaus veiklos pėdsako ir t. t. Regionuose ir turizmo influencerių galvose, žinoma, sklando dar daug įvairių iliuzijų ir naujų planų. Labai gali būti, kad kai kuriems iš jų virtus realybe, galimybės gauti autentiškos patirties dar labiau sumažės.
Labai gali būti, kad kai kuriems iš jų virtus realybe, galimybės gauti autentiškos patirties dar labiau sumažės.
(Nėra visai tas pats, bet, pavyzdžiui, galim patyrinėti, kaip naikindamas autentiką, deklaruodamas „patogumą“ ir „naujumą“ „tvarkosi“ Kaunas , ir bus daugmaž aišku, kokių pokyčių siektų įtakinga turizmo industrija.)
Ar visuomenė pajėgi pasipriešinti turizmo plėtros projektams?
Kaip parodė kovos dėl miškų ir viešų erdvių, Lietuvos visuomenė moka ir gali sėkmingai priešintis valdininkų ir komercinių struktūrų savivalei. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad žmonės sukiltų prieš turizmo plėtrą, mat šią industriją visuomenė laiko sąjungininke, ir taip, deja, yra net ir tais atvejais, kai ji yra neigiamų pokyčių, kuriuos norima pašalinti, užsakovė ir iniciatorė.
Ką ten sąjungininke – žodis „turizmas“ seniai yra kone burtažodis, tam tikra maginė formulė, kartojama, kai tikimasi sustabdyti nepageidaujamus pokyčius – pirmiausia miško kirtimą ir naują susisiekimo infrastruktūrą. Juo spekuliuojama bandant pakelti turto kainas, suniokoti pavaldo objektus (neva juos „pritaikant“ keliautojų reikmėms), jis susiejamas su edukacija, kuri pati jau tapo nieko nebereiškiančiu burtažodžiu. Savo ruožtu turizmo industrija, patraukdama gyventojus savęsp, irgi disponuoja plačia burtažodžių puokšte: darbo vietos, nauda vietos verslui ir t. t., todėl įtikėti magine galia dar lengviau, o pasipriešinti – dar sunkiau.
Antra, toji visuomenės dalis, kuriai bent šiek tiek rūpi gamta ir aplinka, linkusi į abstrakčią apokaliptinę retoriką ir, deja, angažuojasi ties pramanytais demonais. Kaip jau parodė mūšiai dėl kertamų miškų, medžiai ir gamta daliai kovotojų tėra pretekstas keikti abstrakčią valdžią, platinti savo palaikomas sąmokslų teorijas. Deja, būta nemažai atvejų, kai norėdami to ar nenorėdami šie žmonės gynė visuomenei ypač nepalankius (ir atvirkščiai – korporacijoms naudingus) sprendimus.
Deja, būta nemažai atvejų, kai norėdami to ar nenorėdami šie žmonės gynė visuomenei ypač nepalankius (ir atvirkščiai – korporacijoms naudingus) sprendimus.
Vienas iš tokių pramanytų demonų, konkrečiai susijęs su turizmo plėtra Lietuvoje, neseniai buvo vadinamoji vizualinė vėjo ir saulės energetikos objektų tarša. Kitaip sakant, šių objektų plėtra buvo įstatymiškai suvaržyta ir apribota nustatant didžiulius atstumus nuo namų ir saugomų gamtinių objektų – iš esmės tik dėl to, kad „negražu“, nes kitokio neigiamo poveikio šie objektai neturi.
Čia nueita iki totalaus absurdo: daug komentatorių apokaliptiškai vapėjo apie nužudytą Lietuvos pajūrį ir išprievartautą gražuolę Palangą. Kai kurie teigė nebegalėsią ten vykti, niekada. Priežastis: ateityje pastačius Baltijos jūroje vėjo energetikos objektų, tolumoje (nors greičiausiai tik prisimerkus ar per žiūroną) matysis „ventiliatorių“ mentės.
Kovai su pokyčiais buvo eikvojamos jėgos, gaištama rašant raštus ir nebūtais dalykais kaltinant investuotojus, tačiau niekas necypteli (netgi atvirkščiai, papliaukši delnais), kai pašonėje įsikuria klaikus komercinis turistinis kičas, atnešantis į natūralią aplinką ne tik beskonybę, bet ir barbariškus papročius – keturračius saugomose teritorijose, savavališkas užtvaras ir erzelį. Ir jau realią, ne prasimanytą ar įsivaizduotą vizualinę taršą.
Trečia, kovoti prieš besaikę ir neekologišką, kenksmingą natūraliai aplinkai turizmo plėtrą veiksmingiausiai galėtų organizacijos ir bendruomenės, kurių ambicija būtų gamtosauga, ekologija ir harmoninga aplinka. Tačiau kol kas tokių grupių / organizacijų Lietuvoje nėra arba jų veikla formali.
Tačiau kol kas tokių grupių / organizacijų Lietuvoje nėra arba jų veikla formali.
Aplinkos klausimai iškyla tik kaip papildomi argumentai ginant kieno nors su paveldu ir gamta nesusijusius interesus – žemės savininko, norinčio, kad jo žemė ir nekilojamasis turtas būtų brangesnis, statytojo, norinčio brangiau parduoti statinius, mamos, reikalaujančios gryno oro savo atžalai, sąmokslų teorijų skleidėjo, siekiančio atskleisti, kaip jo gimtąjį kaimą pasiglemžė masonai ir t. t. 99,9 proc. šių grupių, jei komercinė arba asmeninė logika skatintų laikytis priešingos pozicijos, lygiai taip pat aktyviai kautųsi prieš gamtą ir paveldą kaip dabar kaunasi už jį.
Tad ką daryti?
Deja, efektyviai priešintis turizmo plėtrai šiandien įmanoma tik individualiu lygmeniu. Nesinaudoti brangiomis ir nekokybiškomis paslaugomis, vengti komercializuoto „pažinimo“ ir estetikos, nedalyvauti kolektyviniuose „patyrimuose“, ignoruoti „pramogų“ ir masinio maitinimo vietas. Atsisakyti ekologijos ir etikos požiūriu abejotinų pasiūlymų. Sumažėjus lengvai priviliojamos klientūros, ir turizmo industrija, tikėtina, stengtųsi vystytis tvariau ir nuosaikiau, kreipdama daugiau dėmesio į savo veiklos pėdsaką aplinkoje.
Taip pat, – čia suklusti turėtų patys turizmo paslaugų teikėjai ir vietos politikai, – reikėtų pasistengti atsieti turizmo klausimą nuo jo teigiamo ekonominio poveikio klausimo. Ypač kai kalbama apie vidaus turizmą, nes juk šiuo atveju turistas (plačiau žvelgiant) priklauso tai pačiai bendruomenei. Tai ne kažkoks iliuzinis buržujus iš užjūrių, neva paliksiąs pundą baksų, bet iš esmės mes patys. O argi mums reikia ko nors daugiau nei patogaus kampo prigulti ir nusiprausti, sotaus naminio maisto ir draugiškos šypsenos?
Čia pasvajosiu: šypsena puikiausiai galėtų būti šiuolaikiškos, iš savęs kylančius pavojus suvokiančios ir gebančios juos užkardyti, nieko neprimetančios, bet suteikiančios galimybę atrasti patiems Lietuvos turizmo industrijos simbolis...
Gal kada nors ateityje.
