Čia turbūt reikėtų pasidžiaugti, kad šiuo niūriu metu suintensyvėjo ir tai, ką pavadiname „visuomenės sąmoningumu“ – daugybė įkvepiančių pasisakymų, taip pat šmaikščių, ironiškų reakcijų socialiniuose tinkluose ir kitur (tarytum) patvirtina visuomenės ryžtą kovoti su dezinformacija ir vaikyti iš eterio šmėklas.
Bet ar iš tikrųjų, – nors žmonės, kalbantys apie „sorošus“ ir „čipus“, neabejotinai klysta, – tai yra vien karas su dezinformacija? Ar permanentinis „bybianosiu“ (toliau šį žodį vartosiu be kabučių – aut. past.) apskelbto pasiklydėlio realybėje kvailinimas – sveika reakcija, ar vis dėlto čia galima įžvelgti pasąmoninį siekį marginalizuoti visą grupę ir pasipuikuoti savo šaunumu? Ar esame tikri, kad tai, ką laikome pilietiška laikysena, nėra priemonė varžyti, apriboti, o paskui – eliminuoti iš viešosios erdvės nuomones, nesutampančias su pagrindine (ir tai – ne tik nuomonės apie koronavirusą)?
Matydamas socialiniuose tinkluose plūstantį tyčiojimosi iš bybianosių srautą, aš girdžiu iš praeities ataidintį „Radioshow“ personažo – kiaulės Mindės, į akis rėkusio televizijos žiūrovui, kad anas – debilas, balsą, nūnai perliejantį pasibjaurėjimo ir gėdos banga. Man rodos, tai natūrali reakcija į neprideramą (ir praktiškai nusikalstamą) vulgarybę, anų laikų Lietuvoje stebėtinai laikytą humoru, dargi žiauriai juokingu.
Man rodos, tai natūrali reakcija į neprideramą (ir praktiškai nusikalstamą) vulgarybę, anų laikų Lietuvoje stebėtinai laikytą humoru, dargi žiauriai juokingu.
Neabejoju, kad po kelerių metų – t. y. žymiai greičiau nei mūsų valstybei prireikė išaugti netašytą postsovietinį humorą – visas šis įžeidžiantis, nors kilniais bei patriotiniais tiksliais prisidengęs, patyčių ir etikečių klijavimo vajus taip pat atrodys šleikščiai vulgarus. Juo labiau kad dalis nusisvaigusiųjų apie „sorošus“ bei 5G, praėjus stresui ir nelikus reiškinių, skatinančių įtampas visuomenėje, tikriausiai ir patys pamirš, kad platino tuos keistus su sveiku protu nei medicina nesuderinamus atsišaukimus ir youtube klipus.
Vis dėlto baiminuosi, kad daugelis jų nebus pamiršę, kad sėkmingieji juos laiko idiotais, ir deklaratyviai, dargi tuo puikuodamiesi puoselės savo marginalumą kokioje nors kitoje tikros ar įsivaizduojamos kovos prieš barbarybę arenoje. (Prisiminkime tamsiąją Klonio gatvės istoriją – ten marginalumas buvo tapęs kone kovos vėliava, o sąvoka „patvorinis“ – tapatybės ašimi.)
Visuomenės reakcija, kad ir kokių tikslų ji siektų, anaiptol nepadės minėtiems personažams grįžti į realybę – veikiau priešingai, intensyvesnis tyčiojimasis ir kvailinimas žmonių, kurie vis dėlto tebėra Lietuvos piliečiai, lems dar agresyvesnę ir kvailesnę jų reakciją, nes daugelis šių žmonių priklauso savotiškai rizikos grupei – tai žmonės, dėl įvairių priežasčių neprisitaikę gyventi esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir turintys rimtų psichologinių, šeiminių problemų, dažnai žemesnio išsilavinimo.
Tačiau patyčios ir žeminimas pavers – tiesą sakant, jau pavertė – didelę dalį sociumo mėšlakalbiais, ir ši „liga“, skatinama netgi valstybiniu lygiu (plg. Vilniaus miesto savivaldybė socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė bybianosius pašiepiančią viršelio nuotrauką, ir ragina sekėjus ja dalintis, nemokamai atsisiuntus iš dropbox), toliau plinta, įgydama vis daugiau agresyvumo ir viršenybės jausmo, kuris tikrai nieko bendro neturi su siekiu mažinti visuomenėje klaidingos informacijos sklaidą ir deklaruotu „sąmoningumu“. Tai šlykščios, niekaip nepateisinamos (ir netgi neracionalios, nes neduos norimo rezultato, veikiau atvirkščiai) patyčios. Tai – agresija, tiesa, ne fizinė, bet ne mažiau atgrasi ir primenanti elgesį gariūnlaikio urlagano, kuris mielai demonstruodavo savo „kietumą“ „atkaldamas“ tiesiog bet kurį sutiktąjį.
O juk šios rūšies kovos vyksta anaiptol ne tik kaukių dėvėjimo ir COVID-19 neigimo fronte. Metaforiškai kalbant, mėšlakalbiai prieš bybianosius kaunasi ir politikoje, ir kultūroje, ir, deja, asmeniniuose žmonių santykiuose; šios kovos pagrindinė smogimoji jėga – ne argumentai, ne idėjos, ne (pagaliau) vertybės, kurios ir šiaip yra trapios arba neegzistuoja, bet gaiži kasdienės neapykantos rūgštis, kartais pagardinama utopinių pažadų ar „vertybių“ razinomis.
Baisu ir tai, kad mėšlakalbystė, nors tvirtai žengia su solidarumo vėliava, pati natūraliai linkusi migruoti užribio link, deklaruodama (tegu tik ironiškai, iš sotaus visažinio pozicijos) „natūralios atrankos“, neoliberalistinius efektyvumo, naudos visuomenei idealus, ir taip netikėtai atsiduria rasizmo, nepakantumą kuriam nuolat reiškia, pusėje. Pagaliau pati idėja, kad kuris nors pilietis, ką jis bemanytų, gali būti menkesnis už kitą ir jį valia ignoruoti arba diskriminuoti, yra nedemokratiška ir nė nekvepia sąmoningumu, kurį aukština, kaip juos pavadinau, mėšlakalbiai.
Taigi bent kol kas mėšlakalbių ir bybianosių kare niekas nepirmauja, nors abi pusės patiria didelius nuostolius. Tai apmaudžios, gėdingos, savo tapsme pasiklydusios lygiosios.
Tai apmaudžios, gėdingos, savo tapsme pasiklydusios lygiosios.
Ir čia aš kalbu ne tik apie 5G ir visuotinio „čipavimo“ teorijų platintojus, bet ir, pavyzdžiui, apie medžių gynėjus, medžių pramonininkų drauge su „sąmoninga minia“ nustumtus į patį visuomenės paribį ir nuolat pelnančius piktų pašaipų. Paveldo gynėjus, kuriuos, nors šie teisėtai gina viešąjį interesą, vaiko statybininkai ir policija, o paskui per dantį traukia šmaikštūs internautai. Taip, ten daug naivaus ir ne visada reikiamą išsilavinimą turinčio idealizmo ir karštakošiškumo, bet ar reikia aukštojo mokslo pasakyti tam, kad namas dega?
(Neseniai nutiko atvejis, kai žinoma žurnalistė viešai baisėjosi kumščiais griaunamo namo ginti stojusiu kontroversišku kauniškiu architektu A.Karaliumi, tačiau ignoravo faktą, kad vila Perkūno 11 Kaune imta griauti grubiai pažeidžiant įstatymus, o individualus smurtas prasiveržė, kai nei griovikas, nei policija neragavo į jokius teisėtus bandymus sustabdyti procesą.)
Nuolat ir nuolat nukentėdami dėl savo veiksmų, šie žmonės neretai nepagrįstai susieja tiesos idėją su stipriu, žeidžiančiu atkirčiu – ima atrodyti, kad viskas, už ką galima nukentėti, už ką esi smerkiamas ir dėl ko iš tavęs tyčiojamasi – tiesa. Ir atvirkščiai.
Tai dar labiau supainioja verčių koordinates ir sumažina galimybių visuomenei susitarti dėl paprastų dalykų. Uždaru burbulu, kuris identifikuojasi per klystančiųjų žeminimą ir deklaruoja savo artumą tiesai, tapusi viešoji komunikacija neturi instrumentų įvertinti savo būties kontroversijos ir negeba dėl tiesos, kurią deklaruoja, atlikti jokių realių žingsnių. Sistema stoja, nes – aiman – čia ir nebuvo jokios sistemos. Buvo – neapykanta, sarkazmas, pranašumo jausmas.
Ar galima kaip nors išlipti iš šio uždaro rato, iš prakeiktų, daug metų besitęsiančių lygiųjų? Nežinau. Yra tokia knygiūkštė „Varlių ir pelių karas“ (Batrachomiomachia), klaidingai priskirta pačiam Homerui. Tiesa, tikriausiai sunku jums bus paaiškinti, kodėl ją miniu. Kurta kaip „Iliados“ siužeto parodija, su mūsų laikais, o ir su šio straipsnio tema, ji mažai ką turi bendro. Na, nebent tartume, kad varlių ir pelių karas – toks pats absurdiškas ir nenaudingas kaip mėšlakalbių su bybianosiais.
Vis dėlto pelių ir varlių kovos reikalus, šiems įgavus pavojingą mastą bandė spręsti (tiesa nesėkmingai – nedrįso) dievai. T. y. protingo sprendimo buvo ieškoma pačiu aukščiausiu lygmeniu ir jį galiausiai teko rasti pačiam Dzeusui.
Mėšlakalbių ir bybianosių permanentinių lygiųjų nėra kam išspręsti. Demokratijoje nėra Dzeuso, o ir jo pareigas Lietuvoje atliekantis – kol kas ne itin veiksnus. Visuomeninis aktyvizmas (plg. A.Tapino atvejis) pats dažnai veikia per visuomenės grupių supriešinimą – tiksliau, toks yra šio modelio spiritus movens. Intelektualams vengiant reikšti nuomonę aktualiomis temomis, atsakymus į visus klausimus mikliai suteikia koks nors storapilvis publicistas, pribaigiamosios žurnalistikos patriarchas ar pačių karščiausių TV naujienų komjaunuolis(-ė). Tie atsakymai – aiškūs, jie gerai skaldo visuomenę, jie kuria priešus, bet su realybe dažnai neturi nieko bendro. Kaip ir realybė dažnai pasirodo mažai ką bendro turinti su tuo, ką norėtume laikyti „šiuolaikiškumu“.
Ką galime čia ir dabar padaryti, bent jau kalbant apie kaukių dėvėjimo ir infekcijos sklaidos reikalus, kad vieni kitų mirtinai neužbadytume pirštais? Nepasakysiu nieko gudraus ir turbūt nieko, kas jau nebūtų pasakyta anksčiau kitų. Yra dvi priemonės, patvirtinusios savo efektyvumą daugelyje krizių.
Pirmoji: stengtis suprasti. Kiekvienas jūsų kaip mėšlakalbio lūpų judesys sukuria atoveiksmį. Kuo aršiau jūs kaip mėšlakalbis skleisite savo „sąmoningumą“, tuo daugiau bus bybianosių ir 5G sorošistų. Bybianosystė, jei neužčiuopsime jos ištakų, nuo patyčių niekur neišnyks ir niekur nedings, kaip, pavyzdžiui, niekur nedingo W.Tomaszewskio rinkėjas – jis nubalsavo už Darbo partiją, o tai bene dar baisiau, nes prokremliškus juokdarius Seime pakeitė niūrūs ir pilki karjeristai, pasirengę parsiduoti bet kam už bet ką. Tai uždara sistema, ir jūs esate jos dalis. Tramdykite emocijas. Klauskite. Atsakykite. Suteikite informaciją. Jei staigiai nepadės, nepraraskite vilties, laikas – jūsų sąjungininkas.
Antroji: baudos. Baudos už kaukės nedėvėjimą turi būti didelės ir jos skiriamos drąsiai, be išlygų. Tai ne pažeminimas. Tai būtinybė atsakyti už savo veiksmus, nepriklausomai nuo to, kokiais argumentais juos bandoma pagrįsti.
Varlių ir pelių kare Dzeusui, kad pelės galutinai neišnaikintų varlių, teko į pagalbą pasitelkti vėžius – šie žnyplėmis nukirpo pelėms uodegas ir vienos dienos karas baigėsi. Efektyvi sąmoksliečių baudavimo sistema padėtų bent jau prislopinti balsus, kurie įneša į viešumą sumaišties ir absurdiškų abejonių mokslo tiesomis.
Už sąmoningą kenkimą visi turi atsakyti lygiai (ir finansiškai skausmingai), ir būkite tikri, net, jūsų nuomone, „atsilupėlis“ įvertins, kad nedarote tarp jo ir savęs kokybinės skirties. Ta slapta, gal net iki galo neįsisąmoninta pagarba, kurią jis tą minutę pajus, ir bus pagrindas, ant kurio galėsite statyti naujuosius santykius, pagaliau grįstus nebe kova.
