Tačiau gyvenimas bėga ir ką gi, nors šnekos apie lietuvių kalbos pražūtį netapo nė krislo teisingesnėmis, dabar jau matyti, kad būgštauta ne visai be reikalo. Užtat beraštystė tapo kasdienėje ir viešojoje erdvėje įprastu reiškiniu, akiplėšiška ir arogantiška norma. Jos buvimo įrodymų rasi kiekviename žingsnyje – pradedant oficialiais tekstais ir restoranų meniu ir baigiant (tiesa, ne itin dažnai, bet ir ne taip retai, kaip norėtųsi) grožine literatūra.
Vis dėlto čia reikia atkreipti dėmesį, kad šiandien beraštystė yra naujo tipo ar, jei taip galima sakyti, rango. Ji neturi nieko bendro su švebeldžiuojančiais, bet mintį daugmaž išreiškiančiais bemokslių pasisakymais diskusijose, kurių pilna socialiniuose tinkuose. Naujieji beraščiai rašo gramatiškai daugmaž taisyklingai. Ne, tai ne kalbos kultūros bėdos, kurias gali patobulint (ir priverstinai universitetuose tobulina pirmam kurse).
Šios naujosios beraštystės esmė – visų pirma kultūrinio, estetinio pagrindo stoka, lemianti prastą skonį ir abejingumą tradicinėms vertėms.
Šios naujosios beraštystės esmė – visų pirma kultūrinio, estetinio pagrindo stoka, lemianti prastą skonį ir abejingumą tradicinėms vertėms, o tai galiausiai fatališkai paveikia ir žodinę raišką: naujųjų beraščių skurdus žodynas, ištisai mąstoma klišėmis, angliškomis daiktavardinėmis konstrukcijomis, viskas skęsta projektinėse formalybėse ir intonacijose, preferuojamas primityvumas, savitai suvokiama autentika ir t. t. Jų rašiniai kartais skamba taip, tarsi būtų parašyti kokia nors naująja mamutų kalba, – dramblota, nerangia, neįmenama (nes to, kas parašyta, vėliau neretai nesupranta ir negali paaiškinti net ir patys autoriai – jei netikite, pabandykite paklausti).
Nesiimsiu spręsti, kiek dėl to kaltas švietimas ar tam tikros edukacijos tendencijos (pvz., prastai versti vadovėliai arba tai, kad daug skaitoma originalo kalba, mažai rašoma, atlikinėjama daug testų arba mokomasi savarankiškai), kiek – anglų kalbos poveikis, o kiek – jau minėtas požiūris į „autentiškumą“. Faktas, kad naujoji beraštystė atkeliavo į mūsų rūmus ir taip paprastai lauk jos neišprašysi.
Ypač didelį šiurpą kelia tai, kad įprastai siejama su žemesnį išsilavinimą turinčiais asmenimis arba reikiamų įgūdžių dar nespėjusiais įgyti moksleiviais, šiandien ji įsitvirtino tarp universitetų absolventų, kultūros vadybininkų (ypač pastarųjų), netgi, deja, kartais ir tarp filologų, nebesugebančių pastebėti tekste svetimkalbių arba neracionalių konstrukcijų. Tai reiškia, kad asmenų, įgalių pastebėti kalbos vartojimo pokyčius ir įvertinti jų pavojingumą, taip pat mažėja. Susidaro sąlygos, tinkamos rastis užburtam ratui, kurio poveikį – čia nesiplėsiu – rodos, stebime jau ir akademinėje sferoje.
Kitaip sakant, šios naujosios beraštystės alma mater – išsilavinusi, aukštojo mokslo diplomais disponuojanti publika, kuri tiesiog nemato poreikio ugdyti savo kalbinius įgūdžius ir nesieja jų su jokiais dividendais. Kalbėti ir rašyt taisyklingai lietuviškai šie žmonės atsisako sąmoningai, tai jų pasirinkimas (jų nuomone, racionalus).
Reikia akcentuoti, kad didelė dalis šių žmonių mano, jog prisideda prie teigiamų pokyčių valstybėje ir jaučiasi esą įvykių avangarde, todėl bet kokį bandymą reguliuoti jų kalbą jie priima abejingai arba su pasidygėjimu, kaip bandymą varžyti „laisvę“, o jų jausenas galiausiai įgarsina ir patyčių iš kalbininkų turiniu užpildo eterio klounai.
Žmogus, kurį VLKK vis dar tikisi įtikinti kalbėti taisyklingai lietuviškai, žvelgdamas tyromis nesuprantančiomis akimis, klausia: „Ir kam gi man reikia tos lietuvių kalbos, juk aš gerai kalbu angliškai? Kodėl šis kruvinas zombis, vadinamas kalbininku, kėsinasi į mano saviraiškos laisvę ir unikalumą, kurį įgijau klausydamas „Laisvės TV“ ir studijuodamas keturišimtaidvidešimtseptintaeiliame Anglijos universitete? Kodėl turėčiau kalbėti kaip ne žmogus, o kaip XIX a. smirdintis kaimietis, niekada gyvenime neragavęs Fish&Chips?“
Priversti šį žmogų mokytis kalbos ar tuo labiau jį įtikinti neįmanoma, nes (žvelgiant labai plačiai) jis irgi priklauso sluoksniui, kuris biurokratiniame lygmenyje pats rengia įvairias priemones, įskaitant tas, kurios skirtos stiprinti kalbos pozicijas (kaip neva veiksmingas). Jo beraštystė, kuria jis apsigaubęs kaip prabangia mantija – ori, savimi patenkinta, besijaučianti teisi, demonstruojanti viršenybę, disponuojanti asmeniniais pasiekimais.
Kaip padaryti, kad šiam žmogui būtų gėda, negražu, nejauku pasirodyti viešumoje su savo apgailėtina puskalbe? Priminsiu, kad šio žmogaus (kalbos vartotojo) negalima „išmokyti“, nes jis nenori mokytis verčiamas – jam turi būti sudarytos sąlygos mokytis (juk tokie dabar populiarūs tobulinimosi kursai, žinoma, vaizdo formatu). Priversti nėra galimybių, nes jis kovos už teisę rinktis ir iš anksto jausis laimėjęs. Įtikinti paklusti – beviltiška, nes prievarta jo akyse – nusikaltimas (ir šiuo atveju jam netgi tenka pritarti). Taigi ką daryti?
Čia padarykime nedidelį nuokrypį į šalį ir pagalvokime apie tuos pokyčius, kurie per pastarąjį dešimtmetį įvyko skaitymo sferoje. Prisiminkime, kad vos prieš keliolika metų lietuvių autorių kūrinių paklausa buvo menka, eiti į literatūros renginį buvo „nesąmonė“, literatūrologas atrodė ufonautas ir t. t. Ką matome dabar? Renginiai vyksta, autoriaus prestižas kyla kaip ant mielų, knygų kartais išeina, rodos, net daugiau nei įmanoma suvirškinti. Lietuviškai leidžiami ne tik sieniniai kalendoriai bei kūriniai apie namų šeimininkių kulinarines ir subtilesnes aistras, bet ir sudėtingesnės nišinės knygos. Jos išparduodamos. Formuojasi eilės bibliotekose. Skaitytojai stumdosi eilėse prie autografų. Galiausiai Vilnius paskelbiamas vienu iš UNESCO literatūros miestų.
Tai rodo, kad turint gerą idėją fundamentalūs pokyčiai įmanomi net itin užleistose ir neperspektyviomis laikytose srityse. Tačiau vėlgi reikėtų pastebėti, kad šių gerųjų pokyčių iniciatore buvo ne valstybė, veikdama per kurią nors iš savo institucijų. Tiesą kalbant, nieko itin pozityvaus šioje srityje (kuri jai itin aktuali) nenuveikė net Lietuvos rašytojų sąjunga. Tai, ką dabar turime, yra intensyvaus, ilgalaikio, kryptingo leidėjų, suvokusių, kad be knygos prestižo didinimo jų perspektyvos prastos, darbo rezultatas.
Tai, ką dabar turime, yra intensyvaus, ilgalaikio, kryptingo leidėjų, suvokusių, kad be knygos prestižo didinimo jų perspektyvos prastos, darbo rezultatas.
Kitaip kalbant, skaitymo kultūrą (na, kartais gal „kultūrėlę“) įdiegė grynas komercinis interesas ir kelios šaunios skaitančios kultūros vadybininkės. Ir tai pavyko padaryti nepaisant sudėtingų ekonominių (siaučianti krizė) sąlygų, išankstinių nuostatų, menkos arba neegzistuojančios valstybės paramos.
Neneigiu, ši „skaitymo kultūra“ retkarčiais atrodo groteskiškai ir aš nesu praleidęs progų iš jos pasišaipyti, bet, sutikime, be šio reiškinio daugybė teigiamų poslinkių literatūros lauke nebūtų įvykę. Nuo nulio sukurta daug įvairių platformų, leidžiančių susitikti autoriams, skaitytojams ir leidėjams (nuo knygų mugių iki į jaukų pasimatymą kviečiančio knygyno idėjos), žodis „skaitymas“ užsipildė emocijomis ir įvairialypiu turiniu, o tai leido visą literatūros lauką kaip veržlų ir aktyvų organizmą, skubantį su laikais pirmyn. Reiškinį, kuris teikia dividendų ir turtina.
Grįžtant prie kalbos reikalų, matyt, reikia pripažinti, kad šičia irgi reikalingas principinis pokytis, nauja idėja, galinti suteikti lietuvių kalbai patrauklesnį foną. Būtų idealu, jei jos vartotojas už pastangas jaustųsi gaunąs simbolinį atlygį – prestižą. Būtent šio prestižo konceptą ir turinį iš tikrųjų dar reikia sugalvoti, išvystyti ir, keičiantis aplinkybėms, nuolat adaptuoti. Kaip ir skaitymo kultūros atveju, šioje srityje daugiau galimybių kažką nuveikti, manyčiau, turi ne valstybė, o patys leidėjai ir finansiškai motyvuoti kultūros aktyvistai.
Galbūt ne visi leidėjai šiandien dar suvokia, bet lietuvių kalbos prestižo didinimas taip pat yra (bent jau turėtų būti) jų komercinis interesas, tiesiogiai susijęs su jų perspektyvomis. Jei didesnioji dalis skaitančiųjų, motyvuodami patogumu ir šiuolaikiškumu, apsiribos angliškomis knygomis, arba ims bodėtis kultūra, įtvirtinama, jų nuomone, „antrarūšės“ kalbos, leidėjai bus pirmieji, kuriuos ši šliaužianti beraštystės banga nušluos, panašiai taip, kaip klimato kaitos pasekmes pirmieji pajus Maldyvų ir kitų Indijos vandenyno salų gyventojai.
Todėl manyčiau, kad kalbos ateitis turi priklausyti ne tik nuo VLKK rekomendacijų ir universitetų, kuriuose kalamos kalbos kultūros paskaitos. Žmonės, sėkmingai įdiegę Lietuvoje skaitymo kultūrą, jau dabar turi sėsti ir mąstyti, kaip sėkmingą pagreitį, kurį įgijo knyga, primesti ir kalbai, liekančiai kažkur šių pozityvių procesų nuošaly. „Lietuvių kalbos prestižą“, jei jau jis nesusikuria savaime ar jo nepavyksta instaliuoti per meilę Tėvynei, verčiau pramanyti ir dirbtinai įsteigti – net jei jis, kaip ir aukščiau minėtoji „skaitymo kultūra“, būtų kiek šleivas.
Žmonės, sėkmingai įdiegę Lietuvoje skaitymo kultūrą, jau dabar turi sėsti ir mąstyti, kaip sėkmingą pagreitį, kurį įgijo knyga, primesti ir kalbai, liekančiai kažkur šių pozityvių procesų nuošaly.
Turint galvoj, kad su leidėjais bendradarbiauja nemažai intelektualų, rašytojų, žurnalistų, tam tikrus konceptus paskleisti plačiame rate nėra problema. Svarbu juos sugalvoti ir imtis veiklos. Gal vertėtų pabandyti?
O pradėti būtų galima kad ir nuo redaktoriaus instancijos, vis dar vertinamos išimtinai negatyviai, – kaip neva represinės, pagiežingos, rūsčios ir bukos, – galios ir prestižo kėlimo. Iki šiol verslas redagavimą suvokia labiau kaip neišvengiamybę, kad vėliau nebūtų problemų su VLKK, nei kaip priemonę, galinčia pakelti jų produkcijos kokybę ir tikėtinai padidinti jos vertę. Didindamas redagavimo pajėgumus ir įtaką, verslas svariai prisidėtų ne tik prie lietuvių kalbos reikalo, bet ir užsitikrintų savo ateitį.
