Vis dėlto liaudyje (o ši, žinia, neužmiršo, kas pokaryje stovėjo prie bažnyčių ir sudarinėjo tikinčiųjų proskripcijų sąrašus) žodis „komjaunuolis“ netruko įgyti reikšmių, kurios tikrai būtų nepatikusios uoliems komunizmo statytojams, nei pačiam V.I.Leninui. Komjaunuolis tapo glitaus prisitaikėlio, lozunginio aktyvisto, jauno, karjerą trokštančio padaryti subinlaižio simboliu. Veidmainio teisuolio, sukto moralisto, visada besilaikančio pagrindinės (t.y. tos vienintelės, jam sotų kąsnį garantuojančios) linijos, partijos spenių čiulpiko ikona.
Karjera – kalbu ne apie paprastą narystę, o būtent apie karjerą, – komjaunime (atitikmuo dabartyje būtų nebent karjera „darbiečių“, „tvarkiečių“, o gal ir socdemų jaunimo organizacijoje) rodė, kad žmogus dėl karjeros pasirengęs daryti didelius arba ir labai didelius kompromisus su sąžine bei sveiku protu, kad jo netrikdo idiotizmas (arba jis jo nesupranta) ir pareiga skųsti, jam nusispjaut į tai, jog „Globus“ žaliuosius žirnelius ir „Servelato“ dešrą pelno padėdamas statyti naują pasaulį ant protėvių kaulų – beveik tiesiogine to žodžio prasme.
„Ko čia spurdi kaip koks komjaunuolis?“ – vis dar galima išgirsti, kai kas nors parodo perdėtą, nelogišką, nemotyvuotai didelį entuziazmą. „Mums nereikia komjaunuolių“ – visi, kurie nors šiek tiek gyveno „anais laikais“, supras, apie ką aš čia.
Išaugę laisvėje, bet taip ir nežinantys, kas yra laisvas žodis, išskyrus tai, kad žodžių junginį „laisvas žodis“ galima naudoti kaip lozungą.
Bėgo laikas, keitėsi epochos, ir komjaunuolių neliko – bent jau taip atrodo, žinant, kad komjaunimo ženklelį šiais laikais įsigysi nebent sendaikčių krautuvėlėje (ir, beje, už visai padorią kainą). Bet ar tikrai jau esame laisvi nuo praeities, ir to, ką reiškė „komjaunuolis“ mūsų seneliams ir tėvams?
Užtenka atsiversti bet kurį informacinį portalą, įsijungti bet kokį televizijos kanalą, ir iškart ausys prisipildys irzlaus ir patetiško teisuoliškumo, akyse ims skleistis glitaus, šakališko patriotizmo migla. Seniai nebe sovietmetis, bet pasiryžimas eiti „į šviesų rytojų“, – tiesa, dabar jau tikima nebe komunizmu, bet iliuzine „gerovės valstybe“, – toks pats rėksmingai veidmainiškas, reikalaujantis ne mažesnės negu anksčiau sveiko proto ir sąžinės aukos.
Atrodo, kad ramiai (ir net ne rezistencijoje, kuo atviriausiai reikšdamiesi viešumoje) išgyvenę tuos 26 nepriklausomybės metus, jie ir toliau mus ragina kautis su liaudies priešais (tiesa, dabar sistema kita, todėl šiandien jie vadinami „vatnikais“), atiduoti jėgas komunizmo statyboms (i.e. laisvajai rinkai), ieškoti ir atpažinti reakcionierius (nūnai – „runkelius“, „bambalinius“ ir t.t.). Nors jau kiti, bet tie patys. Komjaunuoliai. Išaugę laisvėje, bet taip ir nežinantys, kas yra laisvas žodis, išskyrus tai, kad žodžių junginį „laisvas žodis“ galima naudoti kaip lozungą. Netgi gal įžūliau, efektyviau (be abejo, ir pristatydami kaip didesnį iššūkį – nes dabar tokia epocha) įkūnijantys tas gaires, kurias 1920 m. kalbėdamas apie jaunimo organizacijų tikslus ir uždavinius nubrėžė V.I.Leninas.
Kad ir kokia buka, nežmoniška santvarka buvo sovietmetis, komjaunuolišką uolumą ir anais laikais visuomet lydėjo gėdos ir nevisavertiškumo žymė. Net itin konformistiška visuomenė stengėsi laikytis atokiau nuo komunizmo kvieslių, todėl nuoširdžiam sistemos palaikytojui integruotis į sociumą nebūtų buvę taip lengva kaip mums galėtų atrodyti regint anų laikų lozungus. O štai naujųjų laikų komjaunuoliai (o tarp jų ir anoniminiai komentatoriai, ir verslininkai, ir katalikai-skautai-šauliai, ir portalų redaktoriai, ir, tiesą sakant, kas tik nori) nepatiria jokio pasipriešinimo, nes jie patys ir kuria idėjinį-vertybinį mūsų šalies foną. Deja, yra taip, kad jei kas šiandieną ir gali jiems pasipriešinti, tai nebent jie patys, save laikantys – ir, žinoma, kitų laikomi, – Lietuvos intelektualiniu elitu (nors neretai jų intelektas apsiriboja talentu kurstyti neapykantą ir mėgautis internetiniu trolinimu).
Geresni už kitus, tiesiau į akis viską sakantys, visada teisesni. Neišpasakytai uolūs, kai reikia „rėžti iš peties“, „susidoroti su grobstytojais“, „sučiupti niekšelį“ ir t.t. Patys nepačiuopiami ir aptakūs, jie mielai paaiškins, kas yra tiesa, ir kurioje pusėje ji būna (ir ji bus pristatyta visose medijose kaip tai, kuo negalima, netgi būtų šventvagiška, abejoti – kaip „visuomenės nuomonė“). Visada pasiryžę skleisti primityvią, su pagrindine linija, kurią jie iš esmės patys ir kuria, daugmaž sutampančią ideologiją, pasižyminčią tuo, kad suskirsto visuomenę į „tinginius“ ir „tuos, kurie dirba“, „viduramžiuose gyvenančius“ ir „pažangius“ (t.y. juos), „vatnikus“ ir „patriotus“ ir t.t. (Tai, žinoma, pateikiama kaip „nuomonių įvairovė“.)
Dėl nesuvokiamų, – arba labai neįtikėtinų, – priežasčių trokštantys matyti pasaulį tik juodą ir baltą, jie yra versmė tos neapykantos, kuria nūn darosi madinga palydėti kitamintį.
Dėl nesuvokiamų, – arba labai neįtikėtinų, – priežasčių trokštantys matyti pasaulį tik juodą ir baltą, jie yra versmė tos neapykantos, kuria nūn darosi madinga palydėti kitamintį: neapykantos, keliančios mums siaubą ir juoką, kai stebime žinias iš Rusijos, bet naudojama čia, vietoje, ji kelia kone orgazminį pakylėtumą, – kaip ir tai, kad esi „mokesčių mokėtojas“ arba, dar geriau, „darbo vietų kūrėjas“, tarsi sumokėtas mokestis arba sukurta darbo vieta (anuomet tai būtų priklausymas partinei organizacijai) būtų indulgencija nuo idiotizmo ir bukumo.
„Gerbiamasis, susirinkite savo daiktus ir nešdinkitės iš šalies, nes čia žmonių, norinčių ramiai dirbti ir uždirbti šalis, ir čia ne vieta tokiems „vatnikams“ kaip jūs!”; „na ir puiku, kad žurnalistai išvilko į dienos šviesą tuos sukčius, bus jiems kaip grobstyti padorių žmonių pinigus!” ir t.t. Kažkur girdėta? Ne reikšmė – intonacija? Taip. Sovietiniuose socrealizmo romanuose panašiu stiliumi smerkiami penkmečio plano neįstengiantys įvykdyti kolūkiečiai, demaskuojami liaudies priešai. Taip grubiai, bet drauge ir patetiškai, tarybiniuose filmuose būdavo užgniaužiama net menkiausia abejonė darbo ar rutinos prasmingumu.
Būtent jie (plačiau žvelgiant – mes patys) atsakingi už situaciją, kad šiandieną didžiausias mūsų šalies, mūsų visuomenės priešas yra – ne, ne Putino Rusija, netgi ne susipriešinimas, kurį iš dalies (bet tik iš dalies) lemia ir didelis atotrūkis tarp daugiausia ir mažiausia uždirbančių, išsilavinimo skirtumai, gyvenamoji vieta ir t.t., o tai, ko kitu atveju, naujųjų laikų komjaunuoliams neišprievartavus žodžių reikšmių ir nepritaikius jų naujai / senai ideologijai, iš principo būtume galėję siekti – patriotizmas, skaidrumas, tiesa etc.
Naujųjų laikų komjaunuolių pilna kiekvienoje kasdienybės srityje, be jų neįmanoma įsivaizduoti viešojo gyvenimo apskritai, nes viešasis gyvenimas nūdieną paradoksaliu būdu ėmė reikšti tik tai, kas lozungiška, rėksminga, vienapusiška, pragmatiškai įtaikinga – kitaip sakant tai, ką natūraliai suvokiame kaip „komjaunuoliška“.
Naujųjų laikų komjaunuolių pilna kiekvienoje kasdienybės srityje, be jų neįmanoma įsivaizduoti viešojo gyvenimo apskritai
Kultūrinis gyvenimas – ne išimtis (nors kai kas yra išsaugojęs iliuziją, kad būtent čia reikia ieškoti „oazės“ nuo pasaulio šurmulio), netgi atvirkščiai – kultūra tapo viena pirmųjų komjaunuoliškumo aukų, nes „šiuolaikiniame pasaulyje“ nesistengė būti moderni ir progresyvi – kultūrinius laikraščius ir žurnalus skaitė anaiptol ne šimtai tūkstančių, todėl juose pasirodė neįmanoma skiepyti „europietiškų vertybių“ arba reklamuoti prekių (ir todėl juos, manoma, reikia sunaikinti), ne šimtai tūkstančių veržėsi į knygynus ir parodų sales (ir niekas tų šimtų tūkstančių garsiai ten nekvietė), tačiau šimtai tūkstančių, o gal net ir visas milijonas, nesuprato, kam reikia dalykų, kurių „niekam nereikia“, neretai netgi „darkančių estetinį miesto vaizdą“, ir kuriems kasmet tenka atseikėti daug „mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų“.
Taip pamažu buvo pakeista pati kultūros sąvoka – ji susieta su šalies reprezentacija užsienyje, kaip platesnės programos, kurioje dalyvauja ir kitos sritys, dalis, su logistika ir paviljonų pasaulinėse parodose statyba, su lėšų srautų perskirstymu, su nauda, kurią efektyvus kultūros reiškinių valdymas gali atnešti valstybei, su turizmo skatinimu, o viešajame diskurse, kaip neseniai savo straipsnyje pastebėjo T.Vaiseta, tapo tuo, kas savaime „skleidžia šviesą“, „jaukumą“, ir kuo neva reikia dalintis kaip plotkele per Kūčias, nes kultūra, kad ir ką tas žodis reikštų, yra savaiminė vertybė (kaip kokia elektrifikacija arba melioracija sovietų valstybėje).
Naujųjų laikų komjaunuoliams menas (ir meno kritika, kultūrologiniai tekstai ir t.t.) yra antraeilis, šalutinis kultūros reiškinys, kurį paranku remti tiek, kiek šis netrukdo kultūros, kad ir ką ši reikštų (o turbūt geriausia, kad tai būtų tik gražus žodis – su kilnia reikšme), sklaidai. Netgi susidaro įspūdis, kad į kultūros sąvoką meno reiškinys apskritai nebeįtraukiamas, ir kai kalbama apie kultūrą, galvoje turimas vien tas spalvingas viešųjų ryšių ir tarptautinių reprezentacinių renginių rūmas, – arba labdara, o gal ir abstraktus vadinamosios „kultūros“ spinduliuojamas jaukumas. (Palyginimui situacija akademinėje aplinkoje: „Laisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose“ – konstatuoja ne koks marginalas apokaliptikas, bet žinomas viduriniosios kartos humanitaras, LLTI direktorius.
Dar prieš gerą dešimtmetį, kai „romantišką“ – vadinasi, atgyvenusį, naikintiną požiūrį į kultūrą galutinai ėmė užkariauti žvitrus ir komjaunuoliškas pragmatizmas, buvo galima prognozuoti, kad ateis laikas, kai prireiks naikinti ir komjaunuoliškai ideologijai neįtinkančius autorius – ir jis atėjo. Pirmiausia – kaip tada atrodė, komiškais – J.Užurkos išpuoliais prieš P.Cvirkos ir Salomėjos Nėries skulptūras bei gatvių pavadinimus, iš ko juokėsi visas pagrindinę liniją formuojantis elitas.
Dabar, fone vykstant diskusijai apie J.Marcinkevičiaus vaidmenį visuomenėje, tie išpuoliai, – ypač po to, kai sėkmingai nuverstos Žaliojo tilto skulptūros, – nebeatrodo tokie juokingi: jei pavyks sėkmingai (t.y. taip, kaip reikia šiuolaikinei konjunktūrai) revizuoti istoriją, ir joje, bent jau kaip pozityviai figūrai, neliks vietos J.Marcinkevičiui, prireiks ir Petro bei Salomėjos aukos. Užurka triumfuos, na o mes... Ar esame tikri (nors dabar tai skamba kaip anekdotas, nauja utopija), kad po jų neateis, – ir, gali būt, labai greitai, – jaunesnių – Kajoko, Jonyno, Patacko eilė? Juk jie matė sovietmetį, ir tada leido sau kurti, turėjo kontaktų su anos sistemos bakterijomis infekuotais asmenimis. O ar neteks dar vėliau išgirsti apie jauną ir talentingą dramaturgą Mindaugą Nastaravičių kaip tą, iš kurio reikia atimti „Auksinį scenos kryžių“, nes... šis negražiai aprašė „liaudies turtą“ – paukštyno bendrabutį?..
Pamąstykime apie tai.
