Vilniaus universitetas
Kalbant apie literatūros gyvenimo ženklus, neįmanoma praleisti pro akis Vilniaus universiteto, ir ypač VU filologijos fakulteto, ilgus metus buvusio savotišku rašytojystės lopšiu – dar visai neseniai įsivaizduota, kad rašytoju tampama baigus lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Čia, ant suoliukų ir palangių, ir ypač ant lakta vadinamos palangės palei įėjimą į fakulteto patalpas, sėdinėjo visa lietuvių literatūros grietinėlė – su konspektais, cigarete tarp pirštų ar palto kišenėje slepiamu buteliu. Čia įvyko daugybė smagių patyrimų, vėliau atsispindėjusių ir literatūros kūriniuose. (Tiesa, pavadinimas „lakta“ yra vėlyvas – jį giriasi sugalvojęs poetas R.Stankevičius.)
Kadangi universitetas įsikūręs savo istoriniame pastate, jo nepalietė euroremonto problemos. Daug kas atrodo panašiai kaip prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų, o kai kas tikriausiai nesikeitė nuo pat universiteto įkūrimo 1579-aisiais. Vaizdą, kurį jūs matysite užėję į filologijos fakulteto kiemą, itin svarbų lietuvių literatūros istorijai, savo akimis matė ne tik koks M.Martinaitis ar J.Aputis, bet ir Mickevičius, ir Sarbievijus, kurio vardu tas kiemas ir pavadintas. Į literatūros tradiciją tvirtai įaugęs ir jame palei baseiną augantis berželis, tapęs savotišku lietuvių literatūros ir jos gyvybingumo simboliu.
Kiemelyje veikia legendinis knygynas „Littera“ (lot. raidė) – remontuotas, bet išsaugojęs interjerą. Jis ir netoliese veikiantis knygynas „Akademinė knyga“ ilgus metus buvo vieninteliai knygynai, kuriuose buvo galima gauti padorių knygų. Daugeliui Vilniaus intelektualų (ne tik rašytojų) tai buvo svarbios stotelės Vilniaus žemėlapyje.
Reikėtų neužmiršti ir legendinio filologijos fakulteto renginio, ypač svarbaus jauniesiems kūrėjams – „Filologijos rudens“. Labai labai studentiškas (tiek gerąja, tiek blogąja prasme) renginys iš tikrųjų turi didesnę reikšmę nei gali pasirodyti – daug šiuolaikinių lietuvių rašytojų pirmą kartą viešai skaitė būtent „Filologijos rudenyje“.
Šio festivalio (jei tai galima pavadinti festivaliu) organizavimas antrakursiams lituanistams tapdavo pirmąja rimtesne kultūrine ir organizacine patirtimi, o visiems kitiems – didele švente. Nuolat nutikdavo kuriozų, susijusių arba su per dideliu bardaku, arba per dideliu girtumu. Taip pat renginį visuomet lydėdavo legendos apie vyresniųjų kolegų, jau įsitvirtinusių literatūros pasaulyje, nuotykius – be abejo, gerokai sutirštinti ir hiperbolizuoti. Kad ir kaip ten būtų, visi VU studijavę rašytojai pergyveno „Filologijos rudenį“, ir jis yra svarbi jų jaunystės dalis. Tad jei domitės lietuvių literatūros istorija ir vis dar nebuvote „Filologijos rudenyje“, šį tą praradote.
Lietuvos rašytojų sąjunga
Jei netyčia atsidūrėte netoli LRS, išnaudokite šią progą – šie puikūs rūmai tiesiog dvelkia senove (ir gilesne, ir sovietine). Niekas rimtai nerenovuota, neperstatyta, neišmesta. Kabinetuose dar aptiksite sovietinio dizaino laidinių telefonų ir senoviškų stalinių lempų. Būkite budrūs: kartais pamojuoti rašytojo bilietu į rūmus užklysta ir egzotiškų personažų – dėl vyresnio amžiaus ir epochų kaitos seniai viešumoje besireiškusių rašytojų, kurių jaunesnioji karta nebežino.
Kalbant apie literatūros gyvenimo ženklus, neįmanoma praleisti pro akis Vilniaus universiteto, ir ypač VU filologijos fakulteto.
Tame pačiame komplekse įsikūrusi „Metų“ redakcija – romantiškai apsilaupiusi ir aptręšusi, nekeistais langais, į trečiąjį aukštą veda sovietmečiu įprastu žalios-baltos spalvų deriniu išdažyta laiptinė. Šiais laiptais į redakciją (arba į antrame aukšte esantį LRS leidyklos vyriausio redaktoriaus kabinetą) kopinėjo visas literatūros elitas.
Kur kas niūresni yra laiptai, vedantys tualetų link. Ant jų fatališkomis aplinkybėmis žuvo keli žinomi lietuvių rašytojai (A.Ramonas, E.Mezginaitė, vėliau sprando vos nenusisuko D.Pocevičius). Po šių fatališkų įvykių laiptai rekonstruoti – jų viduryje įrengta aikštelė, todėl žūti šiais laikais jau gana sudėtinga.
Apie tai, kaip gyveno ir kaip jautėsi rašytojas sovietmečiu nemažai gali pasakyti faktas, kad LRS sovietmečiu buvo... pirtis – įėjimą į ją ir šiandien galima pamatyti palei tualetus, išlaikiusius seną struktūrą ir net duris, tik ankstesni kavinės savininkai senas plyteles uždažė dažais, kurie dabar pamažu trupa. Yra vilties, kad per artimiausius penkiasdešimt metų jie savaime nubyrės ir be jokių papildomų pastangų išvietė atgaus autentišką išvaizdą.
LRS disponuoja ir ganėtinai apleista biblioteka, kurios nemažą dalį nuo sovietmečio sudaro menkavertė literatūra. Stelažai, stalai, kita įranga – iš gūdžios praeities. Anuometinį galių pasiskirstymą neblogai iliustruoja tiesioginis praėjimas iš leidyklos vadovo kabineto į biblioteką, o iš bibliotekos – į LRS pirmininko kabinetą, patyrusį tik kosmetinių permainų. Deja, neseniai atsisakyta krėslų ir kai kurių kitų praeitį menančių baldelių, ant kurių sovietmečiu ir vėlesniais laikais susėsdavo LRS valdybos nariai.
Dar vienas reliktas – po LRS stogu veikiantis Rašytojų klubas, kuriam ilgus metus vadovauja ta pati J.Rutkauskienė. Anksčiau tai buvo pagrindinė, svarbiausia vieta pristatyti naujas knygas, čia vykdavo ir šurmulingieji legendiniai (dabar jau išnykę) Poezijos pavasario naktiniai skaitymai. Nors bėgat laikui Rašytojų klubo kaip reprezentacinės erdvės knygų pristatymams reputacija menko, jis ir toliau vykdo šią misiją. Atklydę čia suprasite, kad dinozaurai neišnyko, kaip klaidingai teigia mokslininkai.
Pridurčiau, kad konservatyvumas ir tradiciškumas, būdingas Rašytojų klubo renginiams, šiandieną vėl pradeda atrodyti moderniai – manau, tik laiko klausimas, kada šią vietą atras šiuolaikiniai hipsteriai.
Jei netyčia atsidūrėte netoli LRS, išnaudokite šią progą – šie puikūs rūmai tiesiog dvelkia senove (ir gilesne, ir sovietine).
Kultūrinė spauda ir redakcijos
Nuostabus praeities liudininkas yra kultūrinė spauda. Net jei mums kartais rodosi, kad laikraščiuose ir žurnaluose „nieko nėra“, tai nereiškia, kad mes juose nieko nerasime po dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Niekas geriau neparodo kultūrinio gyvenimo panoramos už kultūrinę spaudą (net jei jos publikuojam medžiaga – nelabai kokybiška). Skaitydami seną spaudą mes galime rekonstruoti minties raidą, suvokti aplinkybes, kuriomis priimti vienoki ar kitokie sprendimai ir suprasti jų pasekmes. Tai neįtikėtinas lobynas, todėl gaila, kad LM pastarojo dešimtmečio archyvai (kuriam laikui, tikiuosi) dingo iš interneto, o ankstesni archyvai niekuomet neegzistavo – nėra pinigų juos sukurti.
Praeities ir tradicijos ženklai gerai atsispindi kultūriniuose leidiniuose ir šiandien – daugelio iš jų koncepcijos, kai kurie vizualiniai sprendimai, netgi rubrikų pavadinimai sumanyti sovietmečiu. Tai tarsi gyvas iškamšų ir fosilijų muziejus, kuriame galima klaidžioti be galo.
Gaila, iš savo ankstesnių patalpų išsikėlus „LM“ ir „Šiaurės Atėnų“ redakcijoms Vilniuje (ir „Nemuno“ – Kaune) jau beveik negrįžtamai prarasta galimybė pamatyti kultūrinio leidinio redakciją tokiu pavidalu, kaip jos egzistavo ne vieną dešimtmetį. (Arčiausiai provaizdžio – mano jau minėta „Metų“ redakcija, ne tik neremontuota, bet ir išsaugojusi ne vieną artefaktą.)
Literatūros festivaliai ir jų erdvės
Galbūt nuskambės keistokai, bet lietuvių literatūros gyvenimo istorijos reliktų verta ieškoti reiškiniuose, kurie ir šiandien kuo sėkmingiausiai gyvuoja. Tai du didžiausi literatūros festivaliai Lietuvoje – Poezijos pavasaris ir Poetinis Druskininkų ruduo. Seniai vykstančių, tradiciniais tapusių renginių koncepcija ir scenarijai praktiškai nepatyrė jokių transformacijų – keitėsi tik poetų kartos ir jų klausytojų skaičius (na, ir gal dar alkoholio vartojimo apimtys). Jie – puikūs prieš daugelį metų buvusių aktualijų liudytojai, jungiantys, rodos, nesuderinamus kontekstus.
Net jei mums kartais rodosi, kad laikraščiuose ir žurnaluose „nieko nėra“, tai nereiškia, kad mes juose nieko nerasime po dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų.
Ypač šiuo požiūriu vertingas tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris, kuris tarytum ignoruoja laiką ir toliau funkcionuoja taip, lyg poetų visoje Lietuvoje lauktų minios poezijos (ir kultūros renginių apskritai) ištroškusių skaitytojų. Tai jokiu būdu ne priekaištas – būtent dėl didelio konservatyvumo festivalis tapo tarsi muziejumi, kuris grįžta į tas pačias (kartais – nepasikeitusias) erdves. Apsilankymas šių festivalių renginiuose – savotiška kelionė laiku, o kiekvienas renginys – išnykusį pasaulį atvaizduojanti holograma.
Poezijos pavasario apeigose (nedrįstu vadint skaitymais) dalyvavo didesnioji dalis lietuvių rašytojų, net ir prozininkų, jo indėlis į lietuvių literatūros pasaulėvaizdį – milžiniškas. Tačiau jūs to nesuprasite, jai dalyvausite Poezijos pavasario renginyje Vilniuje. Norint patirti tikrą levitacijos jausmą, būtina sudalyvauti Poezijos pavasario renginyje provincijoje (kuo gilesnėje – tuo geriau), kur festivalinės apeigos, lydimos pompastiškų kalbų ir gausių vaišių, kartais vis dar neturi jokio ryšio su šiais laikais. 2019-aisiais nuvykęs keliasdešimt ar kelis šimtus kilometrų nuo Vilniaus, gali išvysti praktiškai tą pat, ką prieš penkiasdešimt metų regėjo festivalio tėvas J.Marcinkevičius. Tai – unikalu.
Jei pasiryšite tokiai kelionei, būtinai pakeliui aplankykite vietas, kur vykdavo didžiausi, pompastiškiausi renginiai, į kuriuos „suplūsdavo minios“. Viena iš tokių vietų – Dainų (Lakštingalų) slėnis Kaune, Palemone, kur vykdavo PP uždarymo ir laureato apdovanojimo ceremonijos. Tai legendinė vieta, dabar sklidina rūsčios apleisties didybės. Taip pat būtinai aplankykite Bačkonių restoraną, į kurį iš renginių autostrada vykstantys įkaušę rašytojai tradiciškai užsukdavo prisibaigti.
Poetinis Druskininkų ruduo – oficioziniam PP turėjęs oponuoti, tačiau netrukus tiesiog dar vienu poezijos festivaliu su prestižine premija tapęs festivalis su deklaruota poetinės laisvės ir kūrybinės saviraiškos, kad ir kas tai būtų, dvasia. Festivalis irgi keitėsi, solidėjo, bet išlaikė pabuvimo mažame draugų rate aurą, spinduliuojančią nuotykius ir pagirias. Jis saugo atmintį apie kitados vykusias orgijas, poetinį snukiadaužį, vaikščiojimą keturiomis, išlūžimus ir prisikėlimą, įvykdavusį, kai trečios dienos rytą atvažiuodavo autobusas pakrikusių poetų išvežti pas nerimaujančias žmonas, vyrus ar partnerius.
Kad ir kaip ten būtų, PDR saugo kovos už poetinę saviraiškos laisvę istoriją, o legendinės kavinės „Širdelė“ sienos, amžiams prisigėrusios poetinio peregaro – nuotraukas, kuriose įamžintos kūrėjų emocijos ir siautulys. Būtina apsilankyti kiekvienam literatūros mylėtojui.
