Turbūt niekas nesiginčys, kad knyga šiandien suvokiama truputį kitaip negu ankstesniame dešimtmetyje ar netgi šio dešimtmečio pradžioje. Virsmas susijęs su kultūros fragmentacija, ką (iš dalies) lėmė interneto išplitimas, naujais vartotojų, ypač jaunesnės kartos, poreikiais ir su knygos kaip daikto idėjos stiprėjimu.
Skaitymą imta suvokti naujų klišių „skaitymo kultūra“, „knygos kultūra“ kontekste kaip su knyga susijusių veiklų visumą, kaip procesą, kuriame dalyvauja visos penkios juslės. Automatiškai ir knyga virto derybų objektu, ir kas ja vadinama, nuo šiol yra arba netrukus bus susitarimo klausimas. Ne visus šiuos niuansus „paprastam skaitytojui“ lengva pastebėti, bet ir jam turėtų neprasprūsti pro akis, kad kryptis, kuria veržiasi visa leidybos industrija, plačiau imant – visa dabarties kultūra, yra išcentrinė – t.y. tolyn nuo teksto, taigi ir nuo knygos kaip teksto, kaip prasmės (link knygos kaip multifunkcinio daikto).
Šią kryptį ir apskritai visą mūsų šiuolaikinės kultūros pobūdį kaip vienas iš svarbiausių faktorių lemia vaizdinės kultūros totalinis išplitimas. Rašto kultūra iš lėto, bet užtikrintai traukiasi iš knygos, ir užleidžia šią teritoriją vis agresyviau ir vis keistesnėmis formomis besireiškiančiai vizualinei kultūrai (ar net labiau – vizualumu pagrįstai rinkodarai), kuri drąsiai imasi knygos reikšmės ir jos vaidmens visuomenėje organizatoriaus vaidmens.
Žinoma, rašto iš knygos niekas dar neištrėmė, bet proporcijos išties pamažu kinta rašto kultūros nenaudai – vis daugiau skaitytojui nepastebimos, tačiau reikšmingos informacijos perduodama audiovizualine kalba, ir apskritai anapus knygos, kaip mes ją suprantame, bei literatūros pasaulio ribų. Tačiau tendencijos, skatinančios knygą tapti plačiu patyriminiu procesu, kuriame dalyvauja visi penki pojūčiai (ir kuriame literatūros turiniai – ne reikšmingiausias dalykas), išsaugojo knygai archetipinį vertybės ir sacrum statusą, paliko ją tradicijos pusėje, netgi susaistė su ja, ir taip knyga virto tarytum induligencija, kuria vartotojas gali išsipirkti nuo neskaitymo gėdos.
Pavyzdys – knygynų tinklas, kuriame 60 ar net daugiau procentų asortimento sudaro ne knygos, bet visokie žodžio knyga reikšmių lauką užpildantys niekučiai bei „jaukios“ dovanėlės.
Nors įprastai teigiama (ir tikima), kad vaizdinės ir rašto kultūrų bendradarbiavimas gali užtikrinti aukštesnę knygos kokybę, jos iš principo antagonistinės. Taigi ir jų bendradarbiavimas, kolaboravimas pasireiškia rašto kultūrai prisitaikant, prisiderinant prie vizualiosios, ar netgi užleidžiant jai savo teritorijas. Tai – logiška pasekmė, nes rašto kultūra, pripažindama tam tikrus savo ribotumus pasaulyje, kuris vadinamas šiuolaikiniu, seniai primityvėjo ir nebegynė viešajame gyvenime svarbių pozicijų (ką rodo ir elektroninės knygos nesėkmė, lėmusi, kad knyga tik sustiprino savo kaip daikto, kaip vizualinio objekto įvaizdį).
Šie procesai yra globalūs, išplaukiantys iš besikeičiančių šiuolaikinio žmogaus poreikių, ir mūsų šalyje išsiskiria nebent tuo, kad su kai kuriais iš jų susidūrėme gal kiek vėliau nei šalys, turinčios aktyvesnę vidaus vartojimo rinką. Gaila, nėra kam suversti kaltės – nėra vieno užsakovo ir vienos atsakingos srities, kaip galbūt norėtų matyti sąmokslų teoretikai ir tie, visur regintys komercijos ir rinkodaros baubą. Yra kryptis, tendencija, kurioje vieną skaitymo, knygos sampratą iš lėto (bet turbūt neišvengiamai?) keičia kita – dar ne visai mums suvokiama, nes esame tarpukelyje, bet jos kontūrai jau ryškėja. Šitaip žvelgiant, komercinės ir procesų skatinimo strategijos, dažnai mums atrodančios juokingai, yra ne pokyčių priežastis, bet indikatorius, kad pokyčiai tikrai vyksta ir į juos dera žiūrėti rimtai.
Be abejo, bandymas plėsti knygos reikšmę į vizualumo sritį akivaizdžiausiai pasireiškia komercinėse pardavimo strategijose, pasirengusiose praplėsti skaitytojo patirtį daiktais (arba pasiūlyti daiktų vietoj skaitymo). Čia puikus pavyzdys – knygynų tinklas, kuriame 60 ar net daugiau procentų asortimento sudaro ne knygos, bet visokie žodžio knyga reikšmių lauką užpildantys niekučiai bei „jaukios“ dovanėlės. Pardavėjui patogiau, jei knyga bus ne tik stačiakampis popieriaus gabalas, bet ir žvakidė, ir raktų pakabukas, – ir tuo pačiu labiau žvakidė, labiau raktų pakabukas, netgi labiau rūžavas tualetinio popieriaus rulonėlis nei savarankišką naratyvą ir prasmę turintis tekstas.
(Šiame kontekste visuomet prisimenu senutėlį laivą „Tolstojus“, vasaromis plaukiojantį, rodos, iš Kauno į Kačerginę. Kaip ir kokia apimtimi kelionė šiuo laivu patenka į „skaitymo kultūros“, „knygos kultūros“ aprėptį ir kiek įžengia į sąvokos „knyga“ teritoriją? Kur baigiasi komercija ir prasideda „skaitymas“? Reikšmės migracija nuo laivo iki knygos – ar tai įmanoma?)
Lietuvoje į knygos reikšmės plėtimo procesą labai smarkiai įtrauktas ir knygos menas, pastarąjį dešimtmetį itin sustiprinęs savo pozicijas leidybos rinkoje. Jis – tos pačios tendencijos, siekiančios transformuoti, išplėsti knygos reikšmę įrankis. Bet knygos meno poveikis tradiciškai pristatomas kaip išimtinai teigiamas, o komercijos, rinkodaros (su retom išlygom, kurios sulaukia griežimo dantim) – visada neigiamas (nors komercijos kaip totalaus blogio vaizdinys kultūroje, keičiantis kartoms, pamažu nyksta). Matyt, lemiamą vaidmenį čia vaidina tai, kad knygos menininkai suvokiami kaip knygos kultūros neatskiriama dalis, nes knygos kaip vienio, kuriame turinys darniai sugyvena su vizualiniu pavidalu, idėja sena kaip pasaulis.
Iš tikrųjų tiek vizualiniu patrauklumu, abstraktesnių turinių įdaiktinimu pagrįsta komercija, siekianti po žodžiu „knyga“ sutalpinti daugybę įvairių su skaitymu, rašymu ir kultūra menkai susijusių dalykėlių (pvz., puodelių ar marškinėlių su autorių citatomis), tiek ir kilnesniu laikomas knygos menas turėjo ir tebeturi neigiamos įtakos knygai kaip tekstui – judesys link knygos kaip daikto yra akivaizdus, nepakeičiamas, baigtinis.
Tačiau pro mūsų akis neturėtų prasprūsti ir tai, kad knygos menas labai lengvai pasidavė manipuliacijoms, kurių tikslas – paversti knygą valdomu procesu, sukišti ją „į lentynėlę“ ne vien tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti knygos meno svarbos ir šioje srityje dirbančių profesionalų – per trumpą laiką jie sugebėjo apversti aukštyn kojom supratimą, kas yra ir kas gali būt laikoma knyga. Turime fantastiškų menininkų ir neįtikėtinų leidinių, kurie, žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos tikriausiai atrodytų kaip ufonautų laivai. Turime konkursą, sijojantį pelus nuo grūdų knygų dizaino srityje. Kartais vaikštinėjant po kurios nors Vakarų šalies knygyną, apima jausmas (ir ne visada nepagrįstas), kad knygos mūsuose atrodo solidžiau, dailiau, įvairiau.
Tačiau pro mūsų akis neturėtų prasprūsti ir tai, kad knygos menas labai lengvai pasidavė manipuliacijoms, kurių tikslas – paversti knygą valdomu procesu, sukišti ją „į lentynėlę“ ne vien tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Knygos menininkų talento dėka knyga ėmė tobulėti ir stiprinti savo pozicijas kaip konceptualus tarpžanrinis objektas (ar netgi – multifunkcinis prietaisas), tam tikra visuma, grafinė struktūra, parengta taip, kad atitiktų pirmiausia komercinį interesą.
Kažkuria prasme knygos menas netgi ėmėsi klastojimo ir cenzūros, nes vizualiniu pavidalu lengva knygos turinį perteikti tendencingai arba labai netiksliai, be to, didėjanti vaizdo reikšmė ėmė skatinti mąstyti apie knygą kaip grynai estetinį, formos išgyvenimą. Esant tokiai situacijai netgi nuoširdžiai savo meną kuriantys dailininkai tapo įkaitais – komercinio intereso pageidaujamų turinių vertėjais į kalbą, kurią daugelis nūdienos skaitytojų supranta geriau nei raštą.
Tai – viena priežasčių, kodėl greta nuostabių knygų knygynuose matome tiek daug šiurpaus, rėksmingo, išpūsto šlamšto, kodėl kalbėdami apie knygą vis dažniau minime jai kaip daiktui būdingas savybes (malonią faktūrą, patogų dydį, racionalų šriftą etc.) ir kartais beveik visiškai ignoruojame su turiniu susijusius dalykus. Pagaliau kodėl knygos vis mažiau atlieka savo pirminę funkciją ir tampa ikonomis arba / ir indulgencijomis, savotiškais namų penatais, užtikrinančiais jų turėtojui sėkmę, bet nelemia ir net nepaveikia jo išsilavinimo.
Vis dėlto ir rinkodariniai žaidimai, ir knygos menas tėra detalės, ir pilnai neatspindi knygos reikšmės transformacijos bei slinkties iš rašto į vaizdo sritį masto. Net ir pats literatūros, rašto pasaulis, be jokio išorinio skatinimo ar prievartos, vis aktyviau siekia pasirodyti, būti prieinamas savo netekstine puse – garsu ir ypač (kas aktualu šio straipsnio kontekste) vaizdu.
Visokie literatūros penketukai, dvyliktukai, dvidešimtukai ir t.t., viena vertus, skatina skaitymą, bet kartu apipina jį įvairiomis veiklomis, kurių centre atsiduria jau ne tekstas, bet autorius, abstraktus „knygos grožis“ ir teigiamas kultūros poveikis.
Vėl be galo populiarūs literatūros vieši renginiai, kuriuose tekstas persikelia į apčiuopiamesnę vaizdo-garso sritį ir jo nereikia kaip knygos skaityti. Bibliotekos, visuotinai suvokiamos kaip rašto kultūros šventyklos irgi vis labiau tampa bet kokio vizualinio turinio, – įskaitant M.Mažvydo bibliotekos lankytojų taip mėgstamus pažinčių skelbimus, – sklaidos centrais. Visokie literatūros penketukai, dvyliktukai, dvidešimtukai ir t.t., viena vertus, skatina skaitymą, bet kartu apipina jį įvairiomis veiklomis, kurių centre atsiduria jau ne tekstas, bet autorius, abstraktus „knygos grožis“ ir teigiamas kultūros poveikis. Tiesa, ir pati literatūra vis dažniau mąsto vaizdu arba netgi yra skirta atlikti, o jos tikslas – būti / tapti autoriumi, t.y. turėti populiariojoje kultūroje misiją, kurios siekinys – iliustruoti ir vaizdu pateikti savo kūrybos, asmenybės ir išvaizdos visumą.
Visi šie dalykai rodo, kad knygos reikšmės plėtimosi fenomeną turime vertinti rimtai, ir būtent per jį žvelgti į kai kuriuos vykstančius literatūros procesus. Ar tai pavojinga kultūrai, literatūrai, raštui? Nežinau. Vizualumas turi žiauriai daug potencijos tiesti naujus kelius link literatūros, būti tarpininku, būti jungtimi tarp teksto ir platesnio konteksto, kuriame – ne vien meno vartotojai.
Deja, jis visgi dažniau pasireiškia imitacijomis, kurios neturi jokio turinio, naikindamas natūraliai susiklosčiusius santykius tarp knygos, skaitymo, skaitytojo, leidėjo, rašytojo, tarp rašto ir vaizdo, skirtyje tarp tikro ir efemeriško rinkdamasis efemeriška. Užuot suteikęs knygoms galimybių, kol kas jis tik seklina turinius ir taip iš tikrųjų apriboja, susiaurina literatūros įtakos lauką; literatūra kaip mes ją suprantame tampa instrumentu, kuris, esant tokioms tendencijoms, menkai teskamba. Ir čia daug pasirinkimo mes neturime: privalome keisti arba tendencijas, arba literatūrą.
