Man regisi atvirkščiai – seniai nebūta globalaus reiškinio, taip smarkiai ir aktualiai mus liečiančio, tiesa, ne tiek iš rasizmo pusės (nors jis kuo puikiausiai, kad ir kaip mes jį neigtume, egzistuoja ir čia, ir niekada nebus per vėlu pasakyti jam garsų „ne“), bet kiek jis susijęs su Vakarų pasaulyje praūžusia ir vis dar siaučiančia skulptūrų žymiems asmenims vertimo ir nuopelnų trynimo iš istorijos vadovėlių banga, kurią jau spėjo kone vienbalsiai pasmerkti (arba veikiau pajuokti – nes didelis fizinis atstumas nuo įvykių neleido įsipliekti pykčiui) visas žiniasklaidos komentatorių elitas.
Kaltindami vakariečius kvailumu ir naivumu (kuris, žvelgiant iš tolimos perspektyvos, atrodo tarytum akivaizdesnis), nurodydami juos esant paveiktus įsivaizduojamo „leftizmo“ ir „anarchizmo“, mes, Rytų ir Vidurio europiečiai, pamirštame, kad lygiai tokią pačią bangą – tik susijusią su šiek tiek kitokiomis realijomis ir kitomis asmenybėmis – išgyvename savo šalyse, vienur silpnesnę, kitur – turinčią aiškesnę nacizmo arba diktatūros kvapą.
Patys esame įstrigę atminties slėpimo ir baltinimo fazėje, paminklų (netgi nebevadinamų paminklais – vien „stovylomis“, „balvonais“) vertimo fazėje, ir ta strigtis pasireiškia kuo įvairiausiomis formomis.
Patys esame įstrigę atminties slėpimo ir baltinimo fazėje, paminklų (netgi nebevadinamų paminklais – vien „stovylomis“, „balvonais“) vertimo fazėje, ir ta strigtis pasireiškia kuo įvairiausiomis formomis, – nuo budraus atsainumo, su kuriuo apeiname Holokausto klausimus, iki aklo, instinktyvaus noro teisinti istorijos sukčius ir prašalaičius, arba iššviesinti atskirus istorijos epizodus.
Lygiai taip pat karštai ir nepailsdami kaip mūsų europiečiai draugai Vakaruose trokštame įgyti viršenybę prieš laiką ir kontroliuoti ne tik esamus, bet ir buvusius reiškinius – ypač pastaruosius, nes, aniesiems esant nepakeistiems, dabartis nesusidėsto taip ir tokia, kokioje joje komfortiškai jaustumėmės.
Netgi istorijos revizionizmui prieštaraujantys balsai Vakaruose, tie, mažiau girdimi – kartais nuosaikesni, kartais liudijantys tyliojo, buitinio rasizmo gyvastį, jie taip pat aiškiai atspindi mūsų, Vidurio ir Rytų europiečių, realijas. Kai, pavyzdžiui, Belgijoje atsiranda sakančių, kiek gero Leopoldas II esą padaręs kolonizuotam Kongui ir kaip tenykščiai būtų vieni pražuvę, iškart mintyse iškyla (plačiau žvelgiant) identiški lietuviškieji ir apskritai postsovietiniai naratyvai („bet juk, nepaisant visko, K.Škirpa mylėjo tėvynę“; „jei sovietai nebūtų pristatę fabrikų ir urbanizavę Lietuvos, būtume likę kaimiečiais su vyžomis“ ir t.t.).
Nėra jokio esminio skirtumo tarp polėkio nuversti nuo pjedestalo Kolumbą arba, pavyzdžiui, konfederatų statulas JAV ir mūsų įkarščio šalinti ir naikinti kaip netinkamus šiandienai Cvirką, Nėrį ir kitus panašius. Tai tos pačios prigimties, to paties turinio, iš to paties, jei nesigilinsime į detales ir niuansus, šaltinio (vakariečiui – dėl kolonializmo, mums – dėl sovietinės okupacijos komplekso) kylanti desperatiška pastanga istoriškai ir ideologiškai išgrynėti.
Kai burna žiojasi tyčiotis iš vakariečio, pasiruošusio versti Leopoldą II arba Kristipą Kolumbą, arba Edwardo Colstono paminklą Bristolyje, ar apskritai mažai kuo dėtą skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno-Powello statulą, pašalintą policijos nutarimu, kad būtų apsaugota nuo išpuolių, prisiminkime gėdingą naktinį Žaliojo tilto skulptūrų vertimą, prisiminkime kone komjaunuoliškus klyksmus apie sovietinių papročių baisumą, beje, neužmirškime ir to, kad apie Holokaustą šnekame įtartinai mažai – nes iš tikrųjų giliai viduje norėtume manyti, kad jo nebuvo.
Neužmirškime, kad patys ieškome sovietystės su stačiai idiotiška, kuoktelėjusio liustratoriaus verta precizika.
Neužmirškime, kad patys ieškome sovietystės su stačiai idiotiška, kuoktelėjusio liustratoriaus verta precizika, regėdami jos neigiamą poveikį ir ženklus stačiai kiekviename žingsnyje (ir tai – praėjus bene 30 metų nuo nepriklausomybės atgavimo) ir nepamiršdami nieku gyvu pažeminti sovietmečiu gyvenusios kartos, įskaitant paniekinimą to, ką anie nuoširdžiai laikė lietuvybės saugojimu.
Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, – ir tai yra pirmas dalykas iš dviejų, į kuriuos prašyčiau atkreipti dėmesį, – kad mums, siekiantiems atgauti ramybę dėl savo vietos istorijoje, reakcijos į rasistinį išpuolį Vakaruose aktualios, nes jos parodo, ko yra vertos ir kaip iš šalies atrodo mūsų pastangos (taip pat desperatiškos, taip pat smarkiai vėluojančios) ištaisyti praeities klaidas atsikratant vizualinių įrodymų, bet palikus toliau tarpti reiškinius, kilusius tiesiogiai iš skriaudos ar skriaudėjų arba jų nulemtus.
Vakariečių, mūsų laikomi civilizuotesniais, primityvoki išpuoliai prieš žalvarį ir marmurą, parodė, koks kvailas ir šiek tiek tamsuoliškas mūsų mojavimas sovietizmu kaip korta, neva panaikinančia bet kokius privalumus. Taip pat šis reiškinys leido dar sykį pasikartoti nuo seno žinomą, tik kažkodėl vis sau nepritaikomą tiesą, kad istorijos dėmės neišnyksta drauge su paminklais ir juoba jos negali to padaryti atbuline tvarka, nes ideologijos – netgi pačios madingiausios ir šiuolaikiškiausios, – neturi įtakos laikui.
Kovodami su nesamais baubais mes jau išgriovėme kokį ketvirtadalį paveldo, pristeigėme neoficialių patyčių institutų, sukėlėme paranojos ir hate speech, sukūrėme, kaip anksčiau minėta, netgi specifinį žodyną kitaminčiams ir jų palikimui – bet realybė vis tiek liko realybe, ji ničnėkiek netapo baltesnė, o kompleksai spaudžia ne mažiau. Nors Leninai su Melnikaitėmis suskaldyti į gabalus arba stovi Grūte, epochos, iš kurių jie atėję, tebėra baisios ir šiurpios (ką matome kad ir iš reakcijų į „Šimašiaus pliažą“).
Taigi šis pasaulinis paminklų vertimo vajus – mūsų šansas pripažinti savo mąstymo kai kurias klaidas ir pradėti keistis, juolab kad ne sykį ir ne du jau gavome progą įsitikinti, kad mūsų pastangos žūtbūt desovietizuotis naikinimo būdu neduoda trokštamų rezultatų. Reikia naujo, tvirto, stabilaus santykio su tuo, kas (vis dar) kelia mums nerimą, ir šiandien tai kaip niekad akivaizdu.
Antra, ši unikali ir nepaprasta situacija, pagaliau bendra Rytuose ir Vakaruose, gerai iliustruoja, kur atsidūrė ir kas gresia visai naujajai vieningai Europai, jei toliau bus nuosekliai einama įsivaizduojamų vertybių viršenybės prieš realybę keliu, jei kompleksai ir traumos, neįvykusių lūkesčių kartėlis, kaip žinome, galintis užsitęsti amžių amžius, bus gydomos viena vienintele, bekompromise, laiko slinkties nepripažįstančia tiesa.
Kad ir kaip būtų liūdna, pro visą šiuolaikinių europiečių arba save tokiais laikančių rūpestį (tikiu – nuoširdų) rasiniais, žmogaus teisių, dirbančiųjų, saugių maisto pakuočių dydžių ir kt. neabejotinai rimtais, – sakau be ironijos, – reikalais, prasišviečia dar šis tas, ko neretai net nesuvokiame egzistuojant ir mielai manytume esant ne mūsų – tai ideologinio grynumo, ne, ne doktrina, greičiau ideologinio grynumo poreikis ir jį patenkinti pasiruošęs skaistus, argumentuotės nereikalaujantis uolumas, kvieslystė naikinti visa, kas neatitinka iliuzinių epochos reikalavimų, ir tai daryti ne tik šiandieną, dabartyje, bet visoje istorijoje (t. y. ir atvirkštine data). Pusiau juokais, perfrazuodamas JAV prezidentą D.Trumpą, šį poreikį įvardinčiau kaip „Pirmiausia ideologija“.
Grubiai kalbant, atrodo, kad mūsų mylimos Europos veidu iš lėto, bet užtiktinai tampa ideologizuotas zombis, su nacisto arba komjaunuolio aršumu pasiruošęs iliuzinę šiuolaikybę laikyti alternatyva viskam, kas sukurta nuo Adomo ir Ievos ar kokio Tutanchamono iki šių dienų, ir tai, kas iš tikrųjų – niekingai konformistiška, kartais netgi komerciška, pateikti kaip gilų, fundamentalų europietiškumą, kuriam alternatyvos nėra.
Tyrame, abejonių mažai drumsčiamame naujojo europiečio veide paradoksaliai susilieja Rytų ir Vakarų patirtys ir traumos – visiškas įsitikinimas savo teisumu, aiškių kontūrų ilgai neturėjusio žmogaus pasimetimas, didaktinis užmojis, komerciniai tikslai. Labai didelis nepakantumas kitokiai nuomonei. Noras teisti. Juodo ir balto aiškus atskyrimas. Įsivaizdavimas, kad nauja įmanoma tik seno sunaikinimo (užmiršimo, likvidavimo) būdu.
(Anaiptol nenoriu pasakyti, kad jaunimas, aną dieną stojęs prieš rasizmą, irgi buvo „ideologiniai zombiai“ – man kaip tik rodosi atvirkščiai, bet neabejotina, kad tokiais išaugs ir dalis jų, nes protesto kultūra taip pat sparčiai komercializuojama, ir joje, prisidengusi europietiškumo gynyba, taip pat pradeda šmėžuoti monolitiškos teisuolystės chimera.)
Visa tai – be galo pavojinga. Nepaisant to, kad Europa kol kas visai sėkmingai sprendžia jai kylančius iššūkius ir pajėgia susidoroti su egzistencinėmis problemomis, ideologinio grynumo siekis neįkvepia ateičiai, ir galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurios Europos šalys taip lengvai pasiduoda arba nacionalizmo, arba kraštutinio liberalizmo, arba, kas dar daug blogiau, kraštutinio konformizmo pagundai. Ir taip yra todėl, kad ideologizuotoje aplinkoje ideologijos turinys iš tikrųjų nelabai svarbus – svarbu, kad ideologija pristatytų save kaip vienintelę galimą ir vienintelę teisią, ir duotų aiškių instrukcijų.
Suprantama tame europietiškume, grįstame „pirmiausia ideologija“ idėja, iš tikrųjų nėra nė krislo europietiškumo, kaip jį įsivaizdavo ES kūrėjai. Europa kurta kaip platus konsensusas, kur ribos nuolat kvestionuojamos ir susitarimo būdu perstumdomos taip, kaip reikalauja aplinkybės (deja, kai kurioms šalims tam tikru metu nepalankios) ir politinė, ekonominė situacija. Europa – ne kažkas tikro, vienlypio, stabilaus, visada vienodo, bet procesas, deja, dažnai kompromisinis, taigi ne visus tenkinantis, bet, kaip ir demokratija, išvengiantis kraštutinumų, ir todėl stabilus, išlaikantis pusiausvyrą.
Europa – ne kažkas tikro, vienlypio, stabilaus, visada vienodo, bet procesas, deja, dažnai kompromisinis, taigi ne visus tenkinantis, bet, kaip ir demokratija, išvengiantis kraštutinumų, ir todėl stabilus, išlaikantis pusiausvyrą.
Galima būtų netgi sakyti, kad pačioje idėjoje, kad kažkas yra specifiškai europietiška, o kažkas yra tam europietiškumui priešinga, slypi ideologinė klaida. Tai – antieuropietiška idėja, nes Europos idėja kalba apie permanentinę tiesos kūrybą, o ne savaiminę jos būtį.
Europos idėjoje iš principo negali egzistuoti teisingos ideologijos skleidėjas, panašus į sovietinį komjaunuolį. Jeigu jų yra, – o jų yra, – vadinasi, idėjai trūksta gyvybingumo, o Europai – Europos. Ir kažin ar reikalai pagerės, jai bus nuversti visi leopoldai, kolumbai, cvirkos, nėrys, uždraustos visos dainų šventės ir Kaziuko turgūs.
Aklas ideologijos, kad ir kokia ji būtų, skleidimas ir kalbėjimas apie Europą, skatinant naikinti joje, kas neatitinka naujybės (įsivaizduojant, kad apskritai kažkas gali arba turi ją atitikti arba neatitikti), nebus europietiškas – jis veikiau bus sovietinis arba nacistinis. Anksčiau pagaminto daikto išvadinimas sovietiniu ir viešas baisėjimasis juo neišvaduos nuo fakto, kad sovietmetis egzistavo ir yra lėmęs tam tikrus mūsų būties aspektus. Žmogus, išvartęs paminklus kolonialistams, automatiškai netaps laisvu nuo kolonializmo būties – tiesiog jis parodys, kad yra vergas (ir, deja, tuo pačiu metu – vidinio kolonializmo skleidėjas, mąstymo laisvės, neatsiejamos nuo žodžio „Europa“ turinio, grobikas).
Natūralu, kad ir Europa, jei tokių žmonių bus dauguma, nebus panaši į tą, kokią ją piešia Briuselio ideologai ir dekretai, nei į tą, kokioje įsivaizduoja gyvenąs „ideologinis zombis“. Kokia – nedrįstu prognozuoti, bet tikrai niūresnė už tą, kokią galėtų sukurti laisvų, pasirengusių atsakyti už savo veiksmus ir žodžius žmonių visuomenė.
Belieka tikėtis, kad šis klaikus revanšizmo priepuolis abipus buvusios uždangos – tik laikinas akligatvis nesibaigiančioje europinės tiesos kūrimo procedūroje.