Formaliai turbūt reikėtų sakyt, kad inspiracijų šiam tekstui kilo, perskaičius nelabai seną J.Žilinsko įrašą feisbuke: rašytojas guodėsi, kad Žirmūnuose griaunamas pastatas (sena sovietinė parduotuvė), kuriame sovietmečiu vykdavo hipių seišinai.
Tačiau iš tikrųjų įvairiomis formomis šio teksto orientyrai sukasi galvoje nuo anos vasaros, kai atradau daug lėčiau nei Vilnius besikeičiantį Kauną su visomis jo dangomis, kiemais, apleistais ir sugriuvusiais pastatais, atradau Šančius, Vilijampolę, netgi Šilainius, ir pagaliau laiptus, – bandžiau juos suskaičiuot, bet pasimečiau, – Žaliakalnio skardžiais vingiuojančius į Centrą.
Vis dėlto aš tikiu, kad žmogus turi teisę ginti savo atmintį, net jei ji apsiriboja jo „sukiužusiu sandėliuku“, ir tai nėra, kaip neretai pristatoma, „sentimentai“ – tai prigimtinė teisė.
Nors nesu kaunietis, ir todėl neturėjau galimybės išgyventi šio miesto organiškai, minutė po minutės, metai po metų, man atrodo, – pabrėžiu, man atrodo (o ne – aš žinau), – kad jo pulso reikėtų ieškoti kažkur čia – ant laiptų. (Bent jau) egzistencine prasme jie man daro didesnį įspūdį už šlovinamąjį (ir, be abejo, tikrai vertingą) tarpukario modernizmą, už Senamiestį, už netvarkingus ir „negražius“ Vilijampolės medinukus, kuriuos, beje, taip pat labai mėgstu.
Nors iš tikrųjų jungia dvi miesto dalis, vingiuotos laiptų linijos atrodo pilnai neįsitraukusios į dabartį ir visą šiuolaikybę, įspūdingesnės staigiuose posūkiuose ir užutėkiuose, nuo kur galima įžvelgti kokį Centro lopinėlį, bet kertančios ir tikras ūksmes, į kurias miesto gaudesys atsklinda drauge pelėsių ir šiukšlių kvapu iš apleistų pastatų, su skambučiu iš mokyklos, – ir pranyksta už būsimus pokyčius kitados pranašavusios, tačiau užsibuvusios, ir į aplinką (kaip ir į žemę) įaugusios statybininkų tvoros.
Daugelio tų laiptų architektūriniai sprendiniai skirtingi, jie gerokai aptrupėję ir palopyti, tačiau pagarbiai išsaugoję kiekvieno ankstesnio remonto žymes: ypač dažnai pasitaiko netinkamo rašto ir faktūros plytelių, kuriomis pakeičiamos sutrupėjusios senosios – dėl to lipimas aukštyn arba žemyn tampa tarsi įspūdinga kelione niekad nenusibostančiu betono ir pro jį prasimušusių žolių kilimu. Pasilankstę turėklai taip pat liudija, kad savo kaulus atsiremdama į juos nešė ne viena karta, ir ne visi tai darė be pykčio – net ir vengdamas tyrėjo entuziazmo gali pastebėti, kur kitados yra pasidarbavę vandalai.
(Beje, nuolat iškyla klausimas, kodėl čia nėra, bent jau aš nesutinku, turistų. Juk Žaliakalnio skardis yra kaip tik ta vieta, kur juos verta vesti tuntais, ir čia jiems neprireiktų nieko aiškinti – viską be žodžių suprastų ir romantiškos apleisties garbintojai, ir argumentų „mažojo Paryžiaus“ klišei pagrįsti ieškotojai. Nepastebėjo „Lonely planet“ kūrėjai? Galbūt verta jiems sumokėti daugiau, kad pastebėtų? )
Pasakysiu atvirai: bijau dėl tų laiptų, o kaip vilnietis (t.y. kaip žmogus iš miesto, kuriame jau praūžė ne viena vadinamųjų permainų banga) – bijau dvigubai. Juk kaip iš tikrųjų lengvai, – ir netgi, sakyčiau, su vaikiškai naiviu tikėjimu, kad kuri šviesų rūmą ateities kartoms, – gali sugriauti, sunaikinti šį trapų mikrokosmosą, prisidengęs miglota „investicijų“ sąvoka, ir beveik groteskiška biurokratine formuluote „pritaikymas visuomenės reikmėms“. Nes oficioziniu, o ir ne vieno kauniečio požiūriu daugelis tų laiptų tikriausiai yra „nusidėvėję“, arba „akį rėžiantys“, bent jau „netvarkingi“. Be to – kai kurie iš jų visiškai neįmantrūs, suręsti iš paprastų medžiagų, žinoma, sovietiniai.
Visuomenėje nesant suvokimo, kas yra nemateriali vertė (ir kad tokia apskritai gali būti anapus UNESCO paveldo objektų), ir šitie laiptai, ir J.Žilinsko minėta parduotuvė, ir dar tūkstančiai kitų dalykų, kurių reikšmę sunku arba neįmanoma įrodyti skaičiais, arba jie (biurokratui) neatrodo vertingi, yra palikti laukti – ne, ne sunaikinimo, nūdieną yra išradingesnių būdų išprievartauti ir iškreipti, netgi, sakyčiau, kitu galu išversti tai, kas būtų galėję taktiškai ir visai kolegialiai sugyventi su naujybe: „šiuolaikinė“ (t.y. dabar mums būdinga, iš dalies nulemta fakto, kad esame Rytų Europos valstybė) rekonstrukcija sugeba efektyviai iš objekto išsiurbti visą gyvybę, pražudyti jį labiau nei buldozeris ar ekskavatoriaus kaušas, ir kartais dar turi įžūlumo po to pristatyti jį kaip „istorinį“ (t.y. saugantį atmintį), – nors tai yra pasityčiojimas iš jos.
Be abejo, aš suvokiu, kaip keblu kalbėti apie išsaugojimą, apie atmintį, kai ji išreikšta sovietinės parduotuvės arba sutrūnijusių laiptų pavidalais, kurie patys tarytum šaukte šaukiasi statybininkų arba griovėjų – t.y. tokioje delikačioje situacijoje labai lengva iš žmogaus, kuris stengiasi pastebėti niuansus, tapti žmogumi, kuris juos iš tikrųjų ignoruoja – retrogradu, bent jau sentimentaliu asilu.
Aptūpusios kirsti paruoštą medelį močiutės iš tikrųjų juk gina ne jį ir ne būsimą deguonį, – jos kaunasi už nepertraukiamą ir netrikdomą pasaulio būtį.
Vis dėlto aš tikiu, kad žmogus turi teisę ginti savo atmintį, net jei ji apsiriboja jo „sukiužusiu sandėliuku“, ir tai nėra, kaip neretai pristatoma, „sentimentai“ – tai prigimtinė teisė. Nurašydami „griuvenas“ ginančius žmones kaip puspročius, mes nenorime pastebėti fakto, kad tai daryti juos neretai skatina ne retrogradiškas įžūlumas, ne nepakanti niekdario esybė (ar juo labiau, kaip prieš tai minėjau, ne kažkoks „sentimentalumas“), o veikiau instinktas, kuždantis, kad prisiartinta prie užgintos srities, į kurią įžengus, pražūtis grės jau ne tik tai „lūšnai“, bet ir visos kosminės tvarkos tęstinumui.
Aptūpusios kirsti paruoštą medelį močiutės iš tikrųjų juk gina ne jį ir ne būsimą deguonį, – jos kaunasi už nepertraukiamą ir netrikdomą pasaulio būtį. Būtų kvaila galvoti, kad matydami griūvantį namą, kuriame užaugo, žmonės patiria jaunystės ilgesį ar „iliuzijų griuvimą“; veikiau tai jausmas, kurį patirdavo tabu sulaužęs pirmykštis žmogus, – kad pavasaris niekada neateis.
Instinktai neklysta: atmintis yra stabas, ir jo statybinė medžiaga anaiptol ne marmuras ar kiniškas granitas; jį tenka skobti iš visai niekingų, regis, visai netinkamų stabams gaminti dalykų – iš namo dažų nuoplaišų, kitados matytų kilimų raštų, iš kūdikystės siusiuko, iš duobelės, kurioje palaidojai žiogą. Tai trapu, neapčiuopiama, netikra – bet tokie ir yra stabai: nieko čia nepakeisi. Štai kodėl svarbu nepažeisti, nesutrukdyti, pernelyg įžūlia kaita neišniekinti stabų būties – kalbant senoviškai, neužrūstinti jų: jie yra neatskiriama mūsų (netgi, sakyčiau – mūsų bendruomenės, nors taip jie neatleistinai sugyvinami) dalis, be kurios mūsų sąmonė nepajėgtų įsišaknyti ir subręsti vienoje vietoje, – ir ji nemokėtų išlikti blaivi, susidūrusi su blogiu, su neapykanta, su grėsme.
Lygiai tas pats galioja ir visai valstybei. Prie „niekų“ – prie medelio, šulinio svirties, asfalto plytukės prisirišusi atmintis kur kas efektyviau, kur kas tvirčiau apsaugo nuo visai valstybei būdingų bėdų – nuo smurto, totalitarizmo, sergsti nuo chaoso ir depresijos, ir ji šimtus, ne, tūkstančius kartų efektyvesnė už tą kitą – oficiozinę atmintį, dėl kurios nuolat ginčijamės, vis įvertindami Basanavičiaus ar kokio nors eilinio vytauto sąmatas ir galimas jų rentimo vietas.
O dabar grįžkime prie Žaliakalnio laiptų – grįžkime prie Kauno. Drauge su ekonominiu pakilimu atsiritant permainų bangai, o ji nebūtinai bus didelė (bet tai ne geriau – trumpalaikės bangos tuo pavojingesnės, nes jos neturi laiko mąstyti), kyla grėsmė, kad tai, ką aukščiau pavadinau (atminties) stabais, euforijos apogėjuje bus užmiršta ir apleista, – kaip ir kultūrinis skonis, kurio tokiais atvejais dažniausiai irgi pristinga.
Jei taip nutiks, netektis bus didžiulė, ir jos mastas, kaip ir visada tokiais atvejais, pasimatys per vėlai. O prielaidų, kad naują, šiuolaikinį miesto pavidalą norėsis kurti barbariškai, yra (jei ką, užtektų vien jau neseniai nuverstos vadinamosios „Vizbaro pilaitės“, miglota ir Centrinio knygyno kaitos istorija), nes Kaunas dar neturi atsparumo pokyčiams, čia viskas nauja (naujas net ir pats žodis „pokytis“); be to, Vilniuje dauguma to, ką buvo galima daugiau ar mažiau lengvai sunaikinti, jau sunaikinta, o štai Kaune vis dar esama didžiulių galimybių: atmintis čia atvirais pavidalais kyšo iš kiekvieno lopinėlio, niekas iš esmės nepakeista, neperstatyta, nepatyrę neskoningų adaptacijų klaikumos. Net ir gatvių plytelių, kurių Vilniuje dėl palyginti dažnų perklojimų liko vos keletas rūšių, Kaune galima priskaičiuoti bent keliasdešimt.
Vaikščiodamas po Kauną, gali keliauti laiku – kone kiekviename žingsnyje rasi istorijos (taip pat ir tos, artimesniosios, kurią ne visi mėgsta) įspaudų, nemažai sovietmečiu statytų objektų išsaugoję savo pirmykštį pavidalą ir netgi paskirtį. Tarpukaris čia tobulai susilieja (jei būtų toks žodis, sakyčiau – „susišlieja“) su brežneviniu brutualizmu, carmečio tvirtovių rūstį išryškina Senamiesčio senovė, mūriniai pastatai, tolstant nuo centro, taktiškai užleidžia vietą medinukams; bet svarbiausia, kad irimas, trūnijimas, bent jau neišpuoselėtas apleistumas čia nė kiek (vis dar, kol kas) nedisonuoja su naujų objektų asketiškumu ar rekonstrukcijų miesčionybe. Čia vis dar klesti pirmykštis pakantumas bet kokiems įmanomiems pavidalams, taip pat ir baisumo pavidalams, yra kampelių, kurių raida gal net neprasidėjusi – tai tik pradų, užuomazgų rezginys – „didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų“, kaip pasakytų Ovidijus. Bet yra dalykų, kurie tarytum amžini, esantys anapus laiko. Tarkim, atrakcionai Vytauto parke – dėl jų, išdidžiai sovietinių, šiuo metu baiminuosi labiausiai. Dabar jie įstrigę savotiškame tarpiniame būvyje: rytoj tai bus autentiškas praeities reliktas, bet šiandieną – dar lyg ir (šlykštus) sovietinis monstras, kurį naujatikiai gali sumanyti nugriauti.
Nesakau, kad šiandieną tokia grėsmė yra reali, bet reikia turėti galvoje, jog tą dieną, kai kranai ir buldozeriai, įkūnijantys kažkieno svajonę gyventi gražiau, sušmėžuos mūsų atminties vietose, kalbėti apie tai bus per vėlu. Kol jų nėra, o žodis „permainos“ vis dar reiškia keičiamą gatvių dangą, ir liudija nebent svajonę, kad „pagaliau bus nugriautas „Respublikos“ pastatas“ – beje, man, vilniečiui, visiškai nesuprantamą, yra vilties, kad tada, kai miestui reikės pasitikti tuos pokyčius, nebus pamestas protas. Ir, skirtingai nei Vilniuje, yra laiko (tikiuosi, yra) pasiruošti, psichologiškai susitaikyti, kad bent pusė to, kas bus pristatoma kaip būsimas „miesto pasididžiavimas“, „ryški dominantė“, „laisvės ir modernybės dvasia“ iš tikrųjų yra tikras šlamštas, kurio vienintelis tikslas – užkimšti godžią verslo burną pinigais.
Kaip rasti kompromisą tarp tų fundamentaliai priešingų mumyse pačiuose šėlstančių stichijų – tarytum tarp vandens ir ugnies, žemės ir oro? Galbūt atsakymą žino, – na, tikiuosi, žino, – hipsteriai, Žeimių dvare iš artefaktyčių kuriantys itin specifinį kultūrinį mikrokosmosą?
Pagunda atnašauti įsivaizduojamam „šiuolaikiškumui“ yra milžiniška – įsivaizduoju, kad ji gali būti dar keliagubai stipresnė (ir – pragaištingesnė) miestuose, kurie ilgus metus kentėjo, kad juos aplenkia permainų vėjai. Ar sugebės kauniečiai blaiviai įvertinti situaciją, kai jiems sakys, kad ką nors nauja sutverti galima tik pilna apimtimi nušlavus nuo žemės „senienas“ – kitaip kalbant, visa, kas trukdo projekto vystytojams užgrobti kuo didesnį žemės plotą ir įrengti daugiau butų / biurų? Ar nesusivilios pažadais bei miglomis, kurios tąsyk bus pučiamos nelyginant Laisvės alėjoje cukraus vata?
Juk čia ir yra didžioji problema, su kuria susiduria daugybė žmonių visame pasaulyje: nėra aiškios skirties „tarp miesto pasididžiavimo“ ir „pilko, bjauraus baisuoklio“, tarp „šiuolaikinio žmogus poreikius atitinkančio“ pastato, ir pastato, esą „gadinančio miesto estetinį vaizdą“, – ir (beveik) nėra jokių racionalių instrumentų šį rebusą išspręsti. Vienintelis racionalus kelias iš tikrųjų yra visiškai neracionalus: tai atmintis. Ne ta – oficialioji, oficiozinė atmintis, kuri dažnai elgiasi visai priešingai: iškreipia, suteikia pageidaujamą foną, jos kūrimas gali būti labiau nei bet kas kita susiję su griovimu ir naikinimu, bet mūsų – gyvoji atmintis, fanatiškai prisirišusi prie detalių ir atspalvių, – tai tas pats bjaurus, užsispyręs, bet kokiems pokyčiams prieštaraujantis, kurį surentėme savyje, stabas.
Kaip rasti kompromisą tarp tų fundamentaliai priešingų mumyse pačiuose šėlstančių stichijų – tarytum tarp vandens ir ugnies, žemės ir oro? Galbūt atsakymą žino, – na, tikiuosi, žino, – hipsteriai, Žeimių dvare iš artefaktyčių kuriantys itin specifinį kultūrinį mikrokosmosą? Veiksmus, kuriuos šie žmonės atlieka tvarkydami į jų rankas patekusį dvarą, jie patys vadina „rekonstrukcija“, bet man rodos, kad tas žodis šiuo atveju gerokai per siauras: mažai kur išvysi tokią begalinę atidą detalėms bei jų istorijos niuansams, ir dėl to viešnagė šiame dvare (o jame, beje, vyksta kino stovyklos) pati virsta tarytum kino filmu.
Arba galbūt vertėtų dirstelėti į Neringos Butnoriūtės projektą Instagram‘e (#šaligatviorespublika): literatūrologė fotografuoja betoninių šaligatvio plytelių faktūras ir jų dermes. Tai, ko buvimą nuolat liudijame mindydami, o dažniausiai išvis nepastebime, šiame projekte staiga atsiveria sąmonėje prisnūdusiais ar tik įsivaizduotais miesto ir asmeninio gyvenimo pavidalais; gal tai ir kelionė į niekur, nes ką tos plytelės bylo, ne visai apčiuopiama, – bet labai svaigi ir, drįsčiau sakyti, jausminga kelionė.
Ką norėjau tuo pasakyti? Ogi visiškai banalią tiesą: jeigu mes giname sovietinę parduotuvę, nebūtinai yra taip, kad mes norime ją ir kitas sovietines parduotuves išsaugoti – tai reiškia veikiau tai, kad mūsų apskritai netenkina, kaip gerbiama, kaip apsaugoma atmintis, ir kaip legitimuojama miesto būtis.
Galbūt įmanoma interpretuoti dar plačiau: mus užkniso, – raukydamasis sakau šį žodį vietoj ano, stiprėlesnio, – kad mūsų miestai, nesant jokios urbanistinės kultūros, tampa bedvasiais pastatų sąvašynais, kurie nepaiso ne tik istoriškumo ir autentiškumo faktorių – jiems nusipjaut į žmogiškumą apskritai. Štai kodėl įvairius projektus, panašius į aukščiau paminėtus, arba, tarkim, rašytojo, architekto T.S.Butkaus organizuojamas erdvinio lavinimo užsiėmimus 7–11 m. vaikams, kuriuose daug dėmesio skiriama artimai aplinkai, norisi matyti kaip ženklą, kad visuomenėje pradeda bręsti pokyčiai, ateityje – tikėkimės, ne itin tolimoje, – galbūt lemsiantys subtilesnį, jautresnį ir, svarbiausia, pagarbesnį santykį su visomis atminties formomis – taip pat ir su „mažąja“ asmenine kiekvieno atmintimi.
Jeigu mes giname sovietinę parduotuvę, nebūtinai yra taip, kad mes norime ją ir kitas sovietines parduotuves išsaugoti – tai reiškia veikiau tai, kad mūsų apskritai netenkina, kaip gerbiama, kaip apsaugoma atmintis, ir kaip legitimuojama miesto būtis.
Velnias slypi detalėse – ir atmintis taip pat slypi detalėse. Naujas pastatas nebus „pilkas“, „bedvasis“, jei jis priims aplinkos ir istorijos sąlygas, jei bus įžaistas – detalėmis, formomis, ar grynai konceptualiai – į kontekstą.
O ir „stabų garbintojai“ tikriausiai nesipriešins naujybei, jei ji bus steigiama su pagarba ir atida, atsižvelgus ir į vadinamuosius „sentimentus“, ir į miesto raidos preferencijas, galbūt paliekant erdvės atsirasti vietos praeitį (jei ji įdomi / svarbi) liudijantiems ženklams. Tokia galėtų būti ir parduotuvės Žirmūnuose istorija: tarkim, jei prie jaukaus ir šiuolaikiško „Lidl“ prekybos centro būtų atkurta toji pati skulptūra, kurios pastarąjį dešimtmetį likusi tik dalis (kitą dalį baimindamasis vandalų autorius esą buvęs priverstas parsinešti namo), – ar ne puiku būtų?!
Update: Sutinku, kad mintys apie mąstymo pokyčius ir galbūt pasikeisiantį požiūrį į mus supančią aplinką yra utopinės – erdvinio planavimo poreikis šiandieną yra minimalus: tikrasis miestų planuotojas ir vystytojas visame pasaulyje yra kapitalas, ir į tai buvo dėsningai einama nuo modernizmo epochos pabaigos.
„Urbanisto“, „urbanistikos“ sąvokos mokslo klasifikatoriuje egzistuoja, bet įstatymuose, – pavyzdžiui, naujai priimtame Architektūros įstatyme, – jos minimos iš esmės formaliai. Apie kokį nors atskirą urbanistikos įstatymą arba valstybės ilgalaikės raidos planą (kurio dalis galėtų būti urbanistinė raida) kol kas galima tik pasvajoti. Vadinasi, kokia bus aplinka, ir kiek ji išsaugos mūsų atminties, ir toliau priklausys tik nuo to, kaip narsiai mes pasipriešinsime tiems, kurie bandys (o kad bandys, neverta net abejoti) ją iš mūsų pagrobti.
