Neginčijamas lyderis pagal šį parametrą pasirodė esąs Apolonas (29 šventyklos), keturiomis šventyklomis aplenkęs išminties deivę Atėnę (24 šventyklos), ir turintis net trylika šventyklų daugiau nei svarbiausias graikų Olimpo dievas Dzeusas (16). (Palyginimui: Afroditei skirtos 3, Asklepijui – 4 šventyklos ir t.t.).
Nors didelį išlikusių šventyklų Apolonui skaičių, spėčiau, lėmė šio dievo kulto išpopuliarėjimas vėlesnėje helenizmo epochoje, Apolono kaip mokslus ir menus globojusio dievo sėkmė mums įdomi kitu požiūriu: ji parodo, kokią svarbią vietą antikos pasaulyje užėmė kultūra (arba tiksliau – tai, kas tuo metu buvo patiriama, jaučiama kaip kultūra, mat žodis „kultūra“ šiuolaikine reikšme tąsyk nebuvo spėjęs atsirasti, – mokslai dar nebuvo atsiskyrę nuo meno, o gamta nuo religijos, ir visa tai egzistavo kone pirmapradėje vienovėje su kūniškais dalykais, kurių dar nespėta užskleisti tamsiu nuodėmės dangalu, ir jie taip pat buvo kažkokios bendros gimimo ir mirties kultūros neatskiriama dalis).
Vis dėlto ir to meto žmogus neblogai (netgi gal geriau nei dabar, gyvenimui fragmentavusis ir išsiskaidžius į siauras nišas) apčiuopė protu visa ko prigimtinę vienovę – galima įsivaizduot, kad erdvė tarp paskirų buities elementų jam neatrodė tuščia, tai buvo ne vakuumas, bet terpė, netgi tokia, sakyčiau, tvari sistema, į kurią kasdienio ir dvasinio gyvenimo reiškiniai bei priedermės galėjo rodytis atsirėmę taip tvirtai kaip kojos į žemę.
Arba (paprasčiau) galima sakyt, kad tarp kultūros ir kasdienio gyvenimo tiesiog nebuvo skirties, bent jau apčiuopiamo, akivaizdaus netolygumo, nedermės, kurią būtų galima apibrėžti kaip skirtį. Tai buvo vienas ir tas pats, iš tos pačios versmės sau jėgas semiantis ir tas jėgas bendriems tikslams siekti naudojantis organizmas, kurio prasmė lygia dalimi skleidėsi ir tragedijų vaidinimuose, ir aukojimuose dievybėms, ir, pavyzdžiui, ūkio darbuose.
Kultūrą nebuvus atsietą nuo kasdienio gyvenimo iliustruoja ir gausios ir iš pirmo žvilgsnio prieštaringos Apolono kaip dievo funkcijos: visų pirma jis buvo žemdirbystės (agricultura) dievas, gydymo dievas, keršto ir bausmės dievas, ir tik galiausiai, kaip viena iš jo įvairialypės veiklos žmonių visuomenėje krypčių, kurios neįmanoma atsieti nuo kitų jo veiklų, pasireiškė mokslų ir menų globa. Apolonas sugebėjo įveikti gyvenimo prieštaringumą ir sumegzti skirtingas kasdienybės sritis (o vėlesniaisiais laikais, kai anas perėmė saulės dievo funkcijas – ir patį laiką) į vientisą margaspalvį kasdienio gyvenimo rūmą, kuriam apsakyti reikėjo kažkokio fundamentaliai naujo būdo, naujos kalbos.
Vaizdžiai kalbant, kitara Apolono rankose, – o tai vienas svarbiausių jo atributų, – pažadėjo ir išpildė galimybę pagaliau aprėpti visumą – kaip Prometėjas ugnį, ar vėliau Jėzus gailestingumą, jis atnešė žmonijai naują (meno) kalbą, suteikė vieną universalų matą, kuriuo gali būti matuojama tiek amžina, tiek ir laikina (netgi pernelyg laikina – juk nuorodų į save Apolonas paliko ne tik meno lauke, bet, pavyzdžiui, ir prieskonių lentynėlėje virtuvėje: tai jis, pagautas aistros, kitados vaikėsi nimfą Dafnę, kol ši buvo priversta virsti lauramedžiu), ir amžiams liko žmonių atmintyje kaip vienas iš didžiųjų geradarių, artimesnis, labiau suvokiamas nei atšiaurūs Olimpo užsienio politikos formuotojai Atėnė ar Dzeusas.
Šiandieną Apolonas mūsų šnekose šmėžteli itin retai, tačiau jo žvaigždiška didybė mums primena, kaip siaurai ir, tiesą kalbant, skurdžiai mes suvokiame kultūrą šiandien.
(Be to, galiu įsivaizduoti, kad veikė ir visai kiti faktoriai, juk Olimpas antikoje, ypač vėlyvojoje, drauge buvo ir popscena, ir čia amžina jaunyste bei dailia išvaizda apdovanotam Apolonui buvo proga sublizgėti: jis idealiai atitiko reikalavimus, keliamus to meto celebrity, ir jis galėjo žmonių gyvenime užimti vietą, į kurią mūsuose pretenduoja M.Mikutavičius, ar, itin skeptiškai vertinant Apolono privalumus, E.Dragūnas.)
Šiandieną Apolonas mūsų šnekose šmėžteli itin retai, tačiau jo žvaigždiška didybė mums primena, kaip siaurai ir, tiesą kalbant, skurdžiai mes suvokiame kultūrą šiandien. Jei visą šiuolaikinį gyvenimą laikytume grožinio kūrinio rankraščiu, kultūros siužetinę liniją, formuojamą iš patetiškų teiginių apie jos naudą, nesibaigiančių šnekų apie finansavimą ir kultūros ministrus, hipotetiniam redaktoriui, matyt, tektų apibūdinti kaip schematišką, ir jis būtų priverstas reikalauti autoriaus suteikti jai gyvybės ir natūralumo.
Kultūra šiandien remiama arba garbstoma (arba uoliai, sektantiškai neapkenčiama), bet vis tiek yra išskrosta iš visuomeninio gyvenimo kūno ir pastatyta šalia – kaip kažkas, ką reikia branginti, puoselėti, remti, mylėti ir t.t. vien dėl paties egzistavimo fakto.
Tai rodo, jog kultūros, apoloniškajame pasaulyje egzistavusios kaip jo tąsos liudijimas, neišvengiamas it dienos ir nakties, arba metų laikų ciklas, idėją (drauge su ja – ir sąvoką) ištiko krizė. Išnykus kultūros kaip kasdienio gyvenimo, kaip kalbos, suteikiančios raktą į visa, kas supa žmogų, pajautai, ji tapo niša, segmentu, šaka (pirmiausia ūkio šaka, sudaryta iš daugelio smulkesnių segmentų ir nišų), kurioje pritinka reikštis talentui arba verslumui, bet iš esmes nesisiejančia su kasdieniu gyvenimu kaip žmogiškumą (pačia plačiausia prasme) maitinančia versme.
Kultūra daugiau neegzistuoja kaip natūralus būvis, kuriame susipina įvairūs kasdienybės elementai, ir jos nebeįmanoma (sau) pateikti kaip neįkyraus būties prasmės įrodymo, kaip neišvengiamybės, kuri radosi žmogiškumui susitikus, o paskui ir susibičiuliavus su natūra.
Galima netgi sakyti, kad kultūra, suvokiant ją siauriau nei visas žmogaus kasdienis gyvenimas, tarsi nustačius, kuriose srityse ji yra, o kuriose – ne, pasidarė neaktuali (nepaisant to, kaip smarkiai menininkai būtų skatinami kalbėti aktualiomis temomis), ir nustojo kurti naujas prasmes, perleisdama šią misiją kultūros vadybininkams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams ir pan.
Žinoma, sunku (ir neįmanoma, ir būtų kvaila) reikalauti iš šiuolaikinės kultūros to, ką iš dalies lėmė ir pagoniška savimonė – nesaugiame senovės pasaulyje, kuriame permainingi dievai galėjo apipilti dovanomis, ir čia pat, pasikeitus nuotaikai, be jokios priežasties žiauriai nubausti, kultūra – kasdieniai darbai ir ritualai – buvo užuovėja nuo kiekvieną akimirką gresiančio pavojaus, ir tai lėmė poreikį kiekvieną gyvenimo sritį (ir apskritai kiekvieną daiktą) pažymėti gera lemiančiais ženklais, pelnyti nežinomybės palankumą šaunumu, atsargumu, arba, suteikus dievybės statusą, aukomis. (Dievų, pusdievių ir kitų itin menkų dieviūkščių, – tokių kaip, pavyzdžiui, naujagimių kaulų augimą kuravusi Osipaga, – gausa taip pat aiškiai mums parodo, kaip sodriai, tirštai buvo įkultūrinta aplinka.)
Vis dėlto tai, kad šiandieną, kai kultūrai plisti nebėra nei geografinių, nei socialinių, nei (iš esmės) finansinių kliūčių, ji nesutvirtino savo pozicijų, netapo visuotine (t.y. naujos galimybės nepavertė jos kasdiene duona arba oru), turbūt reikia laikyti pralaimėjimu – mūsų civilizacijos, apskritai mūsų žmogiškumo, kuriam teks ieškoti kitų atramų, pralaimėjimu.
Ekologai jau seniai sutaria, kad vienintelis būdas išvengti ekologinės katastrofos – mažinti emisijas. Matyt, nebūtų labai netikėta, jei pripažintume, kad vienintelis būdas atkurti kultūros reikšmę ir vaidmenį gyvenime – tai ieškoti, kaip ir vėl įpinti ją į kasdienybę, sugrąžinti jai tą pirmykštį natūralumą, su kuriuo ji sugebėjo lydėti ankstesniųjų laikų žmogų kiekviename žingsnyje.
Matyt, nebūtų labai netikėta, jei pripažintume, kad vienintelis būdas atkurti kultūros reikšmę ir vaidmenį gyvenime – tai ieškoti, kaip ir vėl įpinti ją į kasdienybę, sugrąžinti jai tą pirmykštį natūralumą, su kuriuo ji sugebėjo lydėti ankstesniųjų laikų žmogų kiekviename žingsnyje.
Tiesą sakant, tai velniškai sunkus uždavinys – sugrąžinti kultūrą prie savo šaknų nepasiųsi jokio Palemono, nepaleisi raketos. Religijos arba New Age judėjimai per silpni tokiems dideliems mentaliniams atstumams įveikti. Švietimas netinka – jo pagimdytos chimeros irgi prisidėjo prie kultūros fragmentavimosi, jos susiskaidymo į ankštas ir siauras profesines nišas.
Matyt, nereikėtų turėti naivių iliuzijų ir dėl mažųjų, vulgariųjų kultūros formų – maisto, vyno, pramogų kultūros ir t.t. Nei jos, nei kūrybiškumo kultelis, padedantis žmonėms surasti naujų vidinių resursų, nepakeis visa ko vienovės jausenos, kaip nieko nepakeitė bandymai išplėsti (tarytum gelbėjant nuo izoliacijos, elitizmo ir siauro profesionalizmo) kultūros rūmą, „nunešant ją masėms“, prieš tai neįsisąmoninus, jog populiarioji kultūra – taip pat ankšta, siaura niša, kurioje profesionalai grumiasi dėl to, kas geriau parduos savo prekę.
Ar įmanoma ką nors padaryti, kad visos tos ankštos teritorijos, kurias pelnytai ar nepelnytai priskyrėme kultūrai, būtų ir vėl jaučiamos, gal ir suvokiamos kaip vienas nedalomas kūnas, ir kultūros apskritai nereikėtų suvokti skirtyje nuo kitų šiame gyvenime tarpstančių dalykų kaip kažko kilnesnio, arba, priešingai, – kaip kažko, kas parazituoja ir tarpsta?
Atsakymas kaip ir dažnai nutinka pačiais sudėtingiausiais atvejais, gali būti visai paprastas: sugrąžinti kultūrai šiokį tokį natūralumą nūn gali nebent tai, kas iš dalies lėmė, kad šiandieną ji yra tokia, kokia yra – kultūros vadybininkai ir (ypač) reklamos bei viešųjų ryšių specialistai, kuriuos jau probėgšmiais paminėjau anksčiau, teigdamas, kad naujas reikšmes šiais laikais kuria jie, ne menininkai.
Ši mintis, sąmonę vis dar veikiant modernistinei kūrėjo-antžmogio mitologijai, atrodo baugi, ir skamba kaip provokacija (nes tai ir yra provokacija, taip pat – tikiuosi – ir akstinas pamąstyti). Atiduoti kūrybos, t.y. įsivaizduojamos šventybės ugnį į nagus pragmatikams – tarytum kišti ją į nagus pačiam Liuciferiui.
(Apskritai kultūrininkų gąsdinimas vadybininkais, pijarščikais, reklama ir t.t. turi senas tradicijas, todėl net ir dabar, kai menininkus su kultūros funkcionieriais ir viešųjų ryšių specialistais sieja saitai, kuriuos veikiau derėtų laikyti simbiotiniais, ir jie, bent jau lyginant viso su kultūros proceso dirbtinumu, atrodo natūralūs, nepasitikėjimo šešėlis išlieka.)
Ir vis dėlto ši mintis neturėtų mūsų gąsdinti: mūsų visas gyvenimas seniai yra vadybininkų, reklamos ir viešųjų ryšių specialistų rankose, ir būtent nuo jų požiūrio į visuomeninio gyvenimo procesus (arba nuo jų inercijos) dažnai priklauso, kaip mes sutiksime vieną ar kitą reiškinį. Nors ne visada tai pastebime (ar norime pastebėti), būtent šios grupės jau seniai formuoja ir mūsų kultūrinius lūkesčius, ir – per juos, o ir per tas reikšmes, kurias jos suteikia vykstantiems procesams, – turi didelės įtakos visam kultūros, meno laukui. (Pasakyčiau dar radikaliau: gyvename laikais, kai viešųjų ryšių kultūra savo sprendimais ir jų realizacija kartais tampa įdomesnė už meną – lygiai kaip politikų strategijų analizė per rinkimus tapo įdomesnė už politologų prognozes.)
Taigi nieko nuostabaus, kad būtent šioms grupėms tenka ir didelė, gal net didesnė nei menininkams atsakomybė už tai, kokia bus kultūra ateityje, ir čia esama ženklų, kad jų pastangos gali duoti efektą, kuris suteiktų postūmį kultūrai, kad ši apimtų daugiau viešojo gyvenimo sferų, taptų natūralesne kiekvieno iš mūsų būties dalimi.
Tiesiant tiltus tarp visuomenės ir meno pasaulio, netiesiogiai skatinant ribų tarp menų, žanrų, laisvalaikio ir pramogos nykimą, pagaliau kultūros vertę matuojant grynai sklaidos galimybėmis, ką visai sėkmingai daro meno biurokratija ir viešųjų ryšių technologai, purenama dirva tam, ko visais laikais bijojo, ir su kuo save priešino profesionalaus meno kūrėjų bendruomenė, neretai suvokianti kultūrą vien kaip savo pačių interesus.
Ir aš nedrįsčiau to naujo darinio įvardinti kaip „masinės kultūros“, nors iš visų baubų, kurie persekioja kūrėjų bendruomenę, šis yra stipriausias. Apskritai mes nežinome, kaip tas naujasis darinys – naujoji kultūra – atrodys, nebent galime prieiti žvelgiant į esamą situaciją gana logiškos išvados, kad ji tikriausiai bus labiau orientuota į vartotoją. Šis aspektas, o taip pat ir tai, kad šiandieną itin abstrakčia (kitaip – kone bereikšme) tapusi kultūros sąvoka suteikia neįtikėtinų galimybių ją plėsti ir keisti, leidžia spėti, jog ateities kultūros rūme galima tikėtis bent jau užuomazgų, pradmenų to, kas vadintina „visuotine kultūra“ – t.y. kultūra labiau apoloniškąja prasme nei toji, kuria turime garbės džiaugtis šiandien.
Ir tam pokyčių procesui, kaip jau minėjau, lemiamos įtakos turės grandys, kurių dar ne taip seniai būdavome linkę išvis nepastebėti.
Atsitraukus nuo stereotipų ir savo fobijų, kultūros vadybą ir viešuosius ryšius visai tiktų laikyti šių laikų Apolonu – tiesa, beveidžiu, nepastebimu, neturinčiu kaip helenizmo Apolonas celebrity bruožų (taigi iš esmės neigiančiu savo archajinį įvaizdį). Be to, meną ir kultūrą šis niūrus ir daugianaris kontorų Apolonas neša ne kaip savo dievystės ir amžinumo dvelksmą – veikiau atvirkščiai. Atsisakęs vainiko ir kitaros, kurios neturi (turi ausines ir mobilųjį), kaip tikra vargo pelė, – ne Olimpo gyventojas, – jis gyvas kasdieniu savo dieviškumo naikinimu, susitelkęs į tikslą neapčiuopiamybę paversti tuo, kas labiausiai žmogiška (dažniausiai pinigais, bet, – nebūkim cinikai, – nebūtinai).
Visiškai įmanoma, kad šiam naujajam dievui lėmus, ateities kultūra ir vėl bus labiau susijusi su jausena, patirtimi, taip pat su kasdieninio gyvenimo įvairiomis formomis. Kitaip kalbant, tai reiškia, kad siekdamas savo pragmatinių tikslų tas naujasis biurokratinis Apolonas neišvengiamai susitiks su senuoju, paskui Dafnę nusilaksčiusiu, Apolonu, – ir jiedu turės apie ką pašnekėti.
Todėl nors gyvenimas yra ne pasaka, manau, jog viskas baigsis laimingai.
