Visas tas šurmulys staiga išsikvėpė – pritilo gimdyvės voniose, atgal į praeitį iškeliavo žyniai, išsislapstė akiplėšos vaidilutės.
Matyt, šio virsmo nebūtų, jei ne karo dūdos, nuolat pučiamos radijuje ir televizijoje, – suprantama, inter arma silent Musae (lot. karo metu Mūzos tyli). Vis dėlto nė pats Marsas neįstengė ištremti iš viešosios erdvės reiškinio, bene atsparesnio, pastovesnio ir už sąmokslų teorijas – šnekų apie Vilnių neva krečiantį meniškai ir idėjiškai nevertingų skulptūrų drugį, paprastai palydimų spekuliacijomis apie visuomenės kompleksus ir traumas. (Tyčia patikrinau spaudą: aną savaitę, – o tai buvo sąlygiškai rami savaitė, – šia tema pasirodė bent vienas straipsnis ir bent viena televizijos laida).
Noriai naudodamiesi galimybe laisvai reikšti savo nuomonę, profesionalai ir profanai, kūrėjai, mokslininkai ir prašalaičiai pastarąjį dešimtmetį paskelbė tūkstančius straipsnių, šimtus kartų pasirodė per televiziją ir pasisakė radijuje, ir tai darė, regis, vien tam, kad darsyk pakartotų visiems žinomą faktą: kad „balvonais“ dygstanti, aukštais kuorais ir brangiu granitu pasistojusi atmintis – bevertė (ir išvis – ne atmintis). Šimtus, o gal ir tūkstančius kartų jiems buvo atsakyta, – čia perteikiu tik idėją, bet ne stilių – kad eitų jie švilpt su visais savo diplomais ir regalijomis, ir neaiškintų, kur ir kaip išleisti šventam tikslui suaukotus pinigus.
Sakyčiau, atėjo laikas pripažinti, kad nuoširdus arba veidmainiškas viešos erdvės dalyvių rūpestis skulptūrų (tiek oficiozinių ar į tokias pretenduojančių, tiek dekoratyvinių) kokybe nieko gero nedavė – nieko, išskyrus nemokamą eterį tiems, kuriems jo reikėjo.
Galvoju, ar tokia „diskusija“ padėjo bent vienam žmogui geriau suprasti, kas yra menas, ir kas yra šiuolaikybė? O gal visuomenė išmoko monumentuose ieškoti turinio – užuot keliaklupsčiavusi „grožiui“, paraitytam kaip baltarusiškas baldas, arba spalvingam kaip priestočio parduotuvėlių blizgučiai? Baikit, nemanau. Veikiau atvirkščiai – sakyčiau, atėjo laikas pripažinti, kad nuoširdus arba veidmainiškas viešos erdvės dalyvių rūpestis skulptūrų (tiek oficiozinių ar į tokias pretenduojančių, tiek dekoratyvinių) kokybe nieko gero nedavė – nieko, išskyrus nemokamą eterį tiems, kuriems jo reikėjo.
Vadinamoji diskusija ne tik nesutrukdė atsirasti bent vienai kičinei skulptūrai (netgi atvirkščiai – gali būt, kad pasiklausę profesionalų svaičiojimų, skulpėjai suskubo skulpti naujų balvonų), bet užmaskavo ir pridengė akis badantį visuomenės meninį ir kultūrinį neišprusimą, istorinio sąmoningumo stoką, profesionalų ribotumą, ir vieniems suteikė galimybę demonstruoti intelektualinį pranašumą, o kitiems – nuoširdžiai pasidžiaugti savo atotrūkiu nuo realybės ir dabarties.
O ir pati skulptūrų karštinė, ištikusi sostinę Vilnių, – nors tų atminimo ženklų vertė išties labai menka, kartais net tragiška, – nėra nei tokia netikėta, nei tokia grėsli, kad skubiai reikėtų kažką su tuo daryti. Tai ne kažkokia apokalipsė, ne kataklizmas – kičas mylimas daugelyje pasaulio miestų, o mūsų Vilnius išsiskiria nebent tuo, kad čia apie jį šneka rimti žmonės ir, reikia pasakyt, šneka daug, per daug.
Žinoma, kičas nėra tai, kas puoštų miestą, tačiau mes nesame įsipareigoję jo išvengti, nei dėl jo raudonuoti – pagaliau juk tai mūsų pačių požiūris į istoriją ir save. Laisvoje šalyje turi būti vietos ir didžiagalviams kačiukams, ir tautiniams baibokams, ir „senesniems ir autentiškesniems už tikrus“ kuorams, ir dar bala žino kam – jei tik yra trokštančių regėti viešojoje erdvėje primityvoką, jų jausmus ir santykį su valstybe bei jos praeitimi išreiškiantį stabą, jų teisė – pavadinkime tai „stabo teise“ – matyti savo svajonę įkūnytą, ir mums neprivalo rūpėti, kaip jis atrodys po daugelio metų, ar ką pagalvos užsienio turistai.
(Jei preciziškai žvelgtume į meniškumo, šiuolaikiškumo, aktualumo ir t.t. kriterijus, kuriuos atminties ženklams nori pritaikyti intelektualai, turėtume drauge sutikti, kad, pavyzdžiui, partizanų dainų tekstai – juk partizanai nebuvo profesionalūs rašytojai – gryna grafomanija, o kryžiai ir koplytstulpiai – kraupus, pasibaisėtinas, mūsų miestus ir miestelius bjaurojantis kičas, kurį, žinia, reikia rauti su šaknimis).
Apskritai nereikėtų nustebti, jei pompastiškos atminties vizijos, kurios šiandieną kelia juoką arba pasibjaurėjimą, jau netolimoje ateityje atrodys buvęs laiku atsiradęs, natūralus ir dėl to (o gal ir ne tik dėl to – gal ir meniškumo samprata bus pakitusi) vertingas reiškinys, kurio amžininkai nesugebėjo suvokti. Juo labiau kad Vilniaus centre turime puikų tokios atminties pavyzdį – Valdovų rūmus.
Daugelį metų šviesuomenė plūdo Valdovų rūmų atstatymo šalininkus ir entuziastus, vadindami rūmus pasityčiojimu iš istorijos ir praeities, o šį projektą buldozeriu stūmusį Brazauską – naiviu utopistu, vietoj istorijos bėgsmo regintį savo sumedžioto elnio ragus. Nepraėjo nė dvidešimt metų, ir Brazauskas, taip, užmirštas. Bet Valdovų rūmai pamažu tampa eiliniu, netolimoje ateityje į šventumą pretenduosiančiu paveldu, ypačiai brangiu tuo, kad jis įstabiai puikiai atskleidžia tuo metu brazauskinėje Lietuvoje vyravusias nuostatas ir žmonių požiūrį į atmintį bei istorijos šventumą.
Tokia lemtis laukia ir daugelio atminties ženklų, kuriais šiandieną baisimės – nepraeis nė dvidešimt metų, ir visos šiurkščios miestų rekonstrukcijos klaidos, visi naivūs istorijos stabai ir perdirbiniai, o ir paprastos gatvių „puošmenos“, taps didžiule ir visiškai autentiška vertybe, atskleidžiančia, kaip žmonės suprato atmintį pirmąjį ir antrąjį XXI a. dešimtmečiais (kaip, pavyzdžiui, Trakų pilis atspindi sovietinio lietuvio pasaulėvoką 6-ajame XX a. dešimtmetyje, o Katedros aikštės Gediminas – atgimimo laikų rūpesčius ir dogmas).
Galima pajuokauti, kad būtų netgi geriau, jei aštuntasis (aštuntasis!) paminklo Lukiškių aikštėje konkursas pagaliau pasibaigtų sėkmingai, ir aikštėje atsirastų kuo baisesnis ir labiau kičinis vytis-balvonas – bus iliustratyvesnis ir moksleivių edukacijai tinkamesnis pavyzdys, kaip nereikia (negalima) pristatyti atminties. Tegul kuo aršiau drabstosi įžeidimais ir tvindosi ironija Basanavičiaus paminklo šalininkai su priešininkais – mokysime jaunimą, kaip nereikia diskutuoti, ir (galbūt) parodysime, kodėl atminties tema yra tokia sudėtinga, o gyventi reikia čia ir šiandieną.
Beje, norėčiau atkreipti dėmesį, jog daugiau bėdų sukuria visai ne skulptūrų perteklius, o būtent perdėtas susirūpinimas jų besaikiu kilimu, grėsliai manipuliuojant aukščiau minėtais meniškumo, šiuolaikiškumo, aktualumo ir pan. kriterijais.
Beje, norėčiau atkreipti dėmesį, jog daugiau bėdų sukuria visai ne skulptūrų perteklius, o būtent perdėtas susirūpinimas jų besaikiu kilimu, grėsliai manipuliuojant aukščiau minėtais meniškumo, šiuolaikiškumo, aktualumo ir pan. kriterijais.
Pirmoji: Nuolat susiduriant estetinėms ambicijoms ir primityvesniems sentimentams, atmintis tapo spekuliacijų ir manipuliacijų objektu, todėl pati idėja ką nors įamžinti, – bent jau padorioje draugijoje – nūn kelia nepasitikėjimą, tarsi atminimas (ypač kaip paminklas, skulptūra) per se būtų kažkas beviltiško ir neįsivaizduojamo moderniame mieste. O tai jau pavojinga, nors ir naivoka, demagogija – kaip ir ne kartą viešojoje erdvėje nuskambėjęs teiginys „niekas pasaulyje nebestato pompastiškų skulptūrų“. Aha, nebestato. Nuvažiuokit į bet kurį pasaulio miestą, o ypač Skopję (nors ten skulptūrų karštinė ištiko ne vien dėl istorinių traumų – tai ir korupcijos schema, nešanti vietos valdžiai pinigus).
Antroji: garsiai piktinantis ir nirštant dėl „klaikių skulptūrų“, sunku išsaugoti supratimą, kad kova su istorijos kiču – deja, taip pat yra istorijos klastojimas, bandymas privatizuoti ir perkurti atmintį, kuri per definitionem visuotinė. Jokiomis diskusijomis, jokiais vilkinamais konkursais ar viešomis pajuokomis to nepasieksi – kažką iš esmės keisti valstybėje galima nebent per švietimą, pradedant nuo pačių jauniausių. Tik tokiu atveju galime tikėtis, kad ateityje pakis pats atminties suvokimo būdas, keisis formos, kuriomis ją norėsis įpinti į dabartį (arba tiksliau – formos, kuriomis iš jos bus pinama dabartis).
Taip pat pridurčiau, jog skulptūrų temą daugelį metų lydintis šurmulingas fonas, – nors, matyt, ne tik jis, – trukdo pastebėti ir įvertinti pastaraisiais metais visuomenėje įvykusią mentalinę slinktį: atmintis tampa vis individualesnė (dėl ko kyla iliuzija, kad ją galima laisvai pasirinkti pagal asmeninius įgeidžius ir preferencijas), ir ji šiandien vis dažniau asocijuojasi su asmenine nuotraukų ir nuorodų kolekcija arba su mielais vintažiniais niekučiais nei su istorija kaip tokia. Vyraujant tokiam požiūriui, ne visiems lengva suprasti apskritai bet kokio atminties ženklo – ne tik kokio tautinio balvono, bet ir UNESCO paveldo, – vertę ir prasmę.
Aš manau, būtų puiku, jei viešosios erdvės dalyviai daugiau dėmesio skirtų šiai temai, arba verčiau sutelkime savo jėgas, kad pasipriešintume tikriesiems paveldo ir atminties priešams – korumpuotiems valdininkams ir besočiams verslininkams, jautriose užstatymui senamiesčio teritorijose pasišovusiems plėtoti gigantomaniškus investicinius projektus.
Tokių atvejų Vilniuje – ne vienas, neabejoju, jų yra ir kituose Lietuvos miestuose. Ne vargšės kičinės skulptūros, o būtent ciniškas, įžūlus įsitikinimas, kad nėra idėjų, tik interesai, yra tikrasis atminties priešas. Priešas yra vaiduokliai, pasiruošę užgožti istorinės aplinkos darną savo tikru ar tik tariamu modernumu. Nepriimkime viso to kaip duotybės, ir nepasitenkinkime paburbėjimais kur nors užstalėje. Kalbėkime (ir – pageidautina – garsiau) apie įžūlų Misionierių projektą, Trakų autobusų stoties vadinamąją rekonstrukciją, reikalaukime, kad daugiabučių statytojai Anastasijos Danilovos vilos teritorijoje Z.Sierakausko gatvėje atsižvelgtų į gyventojų pastabas ir t.t.
Kai išmoksime apginti savo teises į savo atmintį, nustos kilusios ir skulptūros – jos tik mūsų pasyvumą, abejingumą liudijantis simptomas. Nebent vėliau patys jomis apstatytume Senamiesčio prieigas, pagrįstai tikėdamiesi, kad atvažiuoti su buldozeriu į vietą, kur stovi gausūs monumentai tautos kančioms, tremties baisumams ir Marijai sopulingajai, yra nelygstamai sunkiau negu į plyną lauką.
O gal visai mintis, ponai susirūpinusieji?
