Mes vieną dieną peržengėm trapią ribą, kai teigiamas kultūros vadybos poveikis tapo nuosaikiai neigiamu, ir toliau šia kryptimi progresuoja. Kodėl anksčiau niršdavę, kai TV prodiuseriai, atsižvelgdami į efemerišką (iš tikrųjų nė neegzistuojančią) paklausą, vertė televiziją bent kiek apsiskaičiusiam žmogui nepažiūrima nesąmone, šiandieną turim džiaugtis, kai prisidengdami kaip skydu žodžiu „kultūra“, vadybininkai sėkmingai pardavinėja žmonėms neartikuliuotą triukšmą?
Pati kultūros vadyba tapo savotiška kultūrėle, šurmuliu, statistika.
Tiesą sakant, yra dar rūsčiau nei čia įstengiau pasakyti. Pati kultūros vadyba tapo savotiška kultūrėle, šurmuliu, statistika. Jai pavyko tai, ko niekada nepavyko jokiai kultūrai – ji išmoko džiuginti žmones faktu, kad „visur tiek visko vyksta“, pripratino didžiuotis, kad mes vis daugiau pasiekiame (Kur? Kada? Kaip? Pagaliau kas ir ko pasiekė?), prastūmė žinią apie šurmulį, klegesį ir šaunumą jame būti į skaitomus portalus ir išspausdino ant skrajučių, kultūrai suteikė papildomą „šaunaus tūso“ reikšmę, o šaunaus tūso idėja pasipildė gražiai skambančiu žodžiu „kultūra“. Kultūros vadybininkai įsidrąsino ir ėmė prašytis menininko statuso (kol kas – nesėkmingai). Ir tuo pat metu nieko, visiškai nieko nevyko – bent jau verto dėmesio.
O kitoje įsivaizduojamų barikadų pusėje įsitaisė neva atsvara šiai „kultūrai“ – įvairaus, bet dažniausiai vyresnio amžiaus dejuotojai ir burbėtojai, pasiruošę nuo šių laikų (netgi nuo paties laiko) ginti kiekvieną žemės ir kultūros pėdą, nepaisant to, kiek ji būtų įdvisusi.
Trumpai tariant, mes atsidūrėme apgailėtinoje dichotomijoje: vienoje pusėje – kaip juos patyliukais sau įsivardinau, – apsibezdėjėliai, t.y. visas senasis, dažnai tiesiog neįgalus, kultūros pasaulis, kuris nuolat bamba, kokie pagedę laikai, ir vis kažką nuo kažko gina: tuščias bibliotekas nuo uždarymo, lietuvių kalbą nuo lietuvių, kūrybinių sąjungų paveldėtus pastatus nuo „išparceliavimo“, kultūrinės spaudos ryžtą „tęsti tradicijas“ (i.e. parazituoti) nuo fondų, ir t.t.; kitoje – naujakomjaunuoliai, sugebantys paversti kultūrą kažkokiu abstrakčiu, individualios atsakomybės neturinčiu bruzdesiu, kuriame – nė iliuzijos, kad kokie nors kriterijai yra (ar jie kada nors buvo).
Susidaro įspūdis, kad norint prasmingai dalyvauti kultūriniame gyvenime, šiandieną reikia arba ką nors ginti nuo vandalų, arba naujakomjanuoliškai vaikyti apsibezdėjimą ir atrūgas netgi iš ten, kur tas apsibezdėjimas ir atrūgos yra visiškai natūralus reiškinys, ir jis vadinasi tradicija.
(Šių abiejų falangų požiūrį į kultūrą labai gerai nusako žmonių laikysena neseniai buvusio skandalo dėl keičiamo kanalo „LRT Kultūra“ pavadinimo akivaizdoje. Vieni mūru stojo ginti senojo pavadinimo, nė nebandydami atsakyti sau į klausimą, kodėl su kultūra turi sietis tai, kas blogiausia, kiti – darė viską, kad kuo kultūringiau, – ir kuo labiau be pėdsakų, – pašalintų iš kanalo bet kokius kultūros, trukdančios sukviesti prie ekranų platesnį būrį žmonių, ženklus.)
Kultūra atrodo esanti arba su armonikomis bei tarškynėmis anądien prie Seimo atskubėjusi keistuolių kavalkada, arba statistika, kiek ir kokių menininkų sėkmingai parduota namuose ir užsienio rinkose.
Taip nelieka kultūros esmės, realiai mes iš tikro pradedame nebesuprasti, kas yra kultūra – nei plačiąja (apoloniškąja) prasme, kaip visa, kas sukurta žmogaus, nei siaurąja – kaip meno, kuris svarbus tiek asmeninei, tiek mūsų visų kaip bendruomenės savivokai. Kultūra atrodo esanti arba su armonikomis bei tarškynėmis anądien prie Seimo atskubėjusi keistuolių kavalkada, arba statistika, kiek ir kokių menininkų sėkmingai parduota namuose ir užsienio rinkose.
Na, šiais laikais mes beveik tiksliai žinome, kad knygą skaitys arba tarp paveikslų sukinėsis daugiau žmonių nei pernai ar užpernai, o kitąmet jų bus daugiau nei šiemet – mažėjančių skaičių vadybos kultūra negali pakęsti, todėl visada visko gali tik daugėti ir viskas gerėti. Tačiau kiek tarp jų bus tokių, kurie sugebės išsilukštenti iš abstraktaus žavėjimosi nežinia kur esančia (ir nežinia ką reiškiančia) kultūra ir pažvelgti į tavo knygą, skulptūrą, paveikslą?
Ar vis dar įmanoma nepamesti galvos toje už kultūrą pristatomų šurmulių, klegėjimų ir pagyrų visovėje? Įmanoma. Bet kaip ir daugeliu kitų atvejų, problemos sprendinys yra ne kultūrininkių, o politikų rankose. Ir tai yra švietimas.
Kol švietimo sistema gamins absolventus, nė nenutuokiančius, kas yra kultūra, ir jos negerbiančius, tol visuomenė abstrakčiai šurmuliuos ir kels kultūrai sijoną, o kultūros gyvenimo pasiekimais („šurmuliu“) besidžiaugiantis ir viena ranka jos šviesią ateitį rodydamas politikas kita rėš (abstraktaus šurmulio ir pripažinimo pasaulyje fantomų negeneruojančių) kultūros leidinių biudžetus arba provincijos kultūrininkų algas.
Nes jis – kaip ir dauguma kitų „kultūros vartotojų“, kuriuos, nieko nenutuokiančius, vadybininkai atitempė dalyvauti „kultūros fiestoje“ – nematys tarp jų jokio ryšio.
Antroji: empatija ir marozai
Stiprėja įspūdis, kad tampame reiškinio, kurį sau patyliukais vadinu empatijos kultūra, įkaitais. Aš suprantu, kad trauktis nebuvo kur – mūsų skleidžiama prievarta mus pačius būtų sumalusi į miltus. Ar nuo šiol mus naikins mūsų uolumas „suprasti“ ir „būti tokiais, kokie esame“?
Anądien skaitydamas R.Baločkaitės tekstą apie amžiną atilsį Arizonos senatorių McCainą, kuriame teigiama, kad pasiaukojamai tėvynei tarnavęs ir pagirtinai kankinimus ištvėręs politikas – greičiausiai PTSS auka, todėl į jo politinę veiklą ir pažiūras dera žvelgti būtent per šią prizmę, pasijutau nejaukiai. Tiesa, neketinu ginčyti paties fakto – gal senatorius tikrai turėjo tą sindromą, o ir kaipgi jo išvengti, juk žmogaus psichika – ne geležinė.
Vis dėlto šiame požiūryje į kietakaktiškumu garsėjusį respublikonų vieną lyderių atsiskleidžia ir mūsų laikams būdinga baugi tendencija: mes atsisakome pripažinti, kad individas gali (ir – pageidautina – turėtų) siekti daugiau negu žmogiškumui priskiria informacinis triukšmas. Nuosekliai sekant šia paradigma, reikėtų manyti, kad bet kokios pranoktos ribos, – atkaklesnis nei galima įsivaizduoti (o ypač nesavanaudiškas) pasipriešinimas, stabų arba diskursų neapribota ir nepažabota sąmonė, ką jau kalbėti apie poelgius, kuriuos įmanoma apibūdinti kaip žygdarbį ar auką, – yra nepilnavertiškumas ir yda. Anomalija. Asocialumas. Ar netgi, kaip šiuo konkrečiu atveju, liga. Nes žmogiškumas yra menkas ir silpnas. Jis nori tik meilės ir atjautos. Žmogiškumas neva nori dirbti ir ilsėtis, o ne idėjų ir sprendinių.
Galvoju, ar ne tą patį ideologinį konstruktą mums gariūnmečiu skiepijo (nors patys to nesuprasdami) urlos ir marozai, kai juos sutikdavome tamsiame užkaboryje: „Tipo, kietas, ne,***?“, „*****, ******, galvoji, kitoks nei visi, ane, ****?”, „Ką čia, ***, iš savęs statai, ***?” ir t.t.
Kaip apmaudu, kad laiku nesupratome, kad apsmurgęs skustagalvis marozas, dvokiantis degtine ir klijais – naujųjų laikų šauklys, keliais dešimtmečiais pranokęs socialinius inžinierius bei lygteisiečius, šiuolaikinės psichologijos ir viešųjų ryšių provaizdis, po dvidešimt penkių metų įsivyrausiančio tikrojo tikėjimo guru!
Nesu sąmokslų teoretikas, todėl nesakysiu, kad čia taip ruošiama dirva Orwello valstybei ar tokiai sistema, kokia nūn kuriama Kinijos Sidziango provincijoje. Tačiau jei Sidziangas pasibels į mūsų duris, mes nebeturėsime kuo jų užrakinti (ir nebesusimąstysime, kad taip reikėtų elgtis), nes niekas nebenorės nei beprasmiškai kovoti nei kentėti – juk žmogiškumas menkas ir silpnas, jis niekada nepasirinks sunkesnio vietoj lengviausio.
Vienintelis mūsų autoritetas – mūsų silpnasis, trapusis žmogiškumas, kuriuo turime nuolat rūpintis, jo neapkraudami jo jėgas viršijančiais uždaviniais.
Antra, empatijos kultūra iš dalies lėmė ir mus ištikusią autoritetų, asmenybių krizę: aplinkoje, kurioje „mes suprantame“ – t.y. prievarta rūšiuojame žmones į atitinkančius fantominį šiuolaikybės trafaretą ir jo neatitinkančius (į savus ir svetimus, į perspektyvius ir perspektyvų neturinčius, galiausiai, patyliukais – į normalius ir nenormalius), – negali būti jokių autoritetų ir asmenybių, nes jos savaime susijusios su kokių nors ribų peržengimu. Vienintelis mūsų autoritetas – mūsų silpnasis, trapusis žmogiškumas, kuriuo turime nuolat rūpintis, jo neapkraudami jo jėgas viršijančiais uždaviniais.
Ar šis reiškinys atsiliepia literatūros kokybei? Žinoma, atsiliepia. Viena vertus, taip, literatūra ir literatūros kritika darosi lankstesnė, suranda ir eksploatuoja vis naujus rakursus ir turinius, tačiau šioje naujoje aplinkoje, kurioje vis mažiau asmeninių iššūkių, nėra tiesos – yra tik bendrystė.
Literatūra, visuomet buvusi idėjų aikštele, šiandien kolektyvinėmis leidėjų, reklamos kūrėjų, literatūros apžvalgininkų, psichologų, skaitymo skatintojų ir t.t. pastangomis verčiama tapti bendruomene, kurioje niekas nemato ir nepageidauja matyti šiuolaikinio gyvenimo (ir gyvenimo apskritai) visumos. O ta bendruomenė galiausiai pamažu transformuojasi į indiferentišką šurmulį, kuriame suvokiamos tik primityvios žinutės, o jas skleidžia jau ne patys rašytojai, bet jiems atstovaujanti vadybos kultūra.
Daug knygų – pridurčiau: puikių, įdomių, talentingai parašytų knygų, – apskritai levituoja erdvėje, kur nėra nei plataus matymo, nei žaidybiškumo, beprotybės, aistros, nei netgi to, ko iš jų autorių reikalautų įsivaizduojama konjunktūra – atidaus žvilgsnio į šiuolaikines socialines problemas. Kur dar gali būti originalus – tai aprašyti anksčiau kolegų netyrinėtą laikmetį, arba tiesiog pristatyti save kaip „nepatogų“ ir „nesušukuotą“.
Tai nereiškia, kad nėra gerų autorių. Yra tiesiog nuostabių autorių. Tačiau niekas (nė jie patys sau) nekelia tikslo peržengti savo asmenines ribas, ambicijas ir prabilti apie pasaulį iš kitos šurmulio pusės. Nėra idėjos, kad jas, tas ribas, būtų galima (ar netgi vertėtų) peržengti. O ir kaip tai padaryti, jei už jų, kaip aukščiau minėta – vakuumas, nesaugumas, liga, kurią tau galbūt priskirs uolūs šiuolaikinių vertybių sargai?
Čia proga ir vėl sugrįžti prie „sergančio“ McCaino. Nesu šio senatoriaus, nei apskritai respublikonų gerbėjas. Bet kaip norėtųsi, kad mūsų kultūra, menas, visuomenė bent šiek tiek „sirgtų“!
Trečioji: debiutai ir persilaužimai
Ši paskutinioji iš svarbių rudens minčių po ankstesnių dviejų atplūdo kaip gaivaus oro gūsis: užaugo jaunųjų rašytojų karta, kuri yra ir anapus nykokos apsibezdėjėlių-naujakomjaunuolių dichotomijos, ir jau gerokai toli nuo nelabai įkvepiančių senojo literatūros pasaulio tradicijų.
Literatūriniai metai (maždaug nuo rusėjo iki rugsėjo) jauniesiems ir debiutantams buvo labai geri, tiesiog puikūs.
Labai neblogas Gretos Ambrazaitės, kurią jau seniai stebėjome stiprinant savo poetines apsukas, debiutas – knyga „Trapūs daiktai“ (gal šiek tiek gaila, kad knygoje ir matome visą stiprėjimo kelią, o ne vien stipriausius tekstus, bet čia tokia duotybė - debiutantai neturi iš ko rinktis).
Džiaugiuosi Tomo Petrulio pirmąja knyga, kurioje fiziologija, kūniškumas, nešvankybė persilieja su religiniais, krikščioniškais motyvais, absurdu ir filosofiniais turiniais. „Triukšmo gyvatė“ – tikrai kietas reikalas.
Nauja ir žymiai galingesne tonacija pastaruoju metu prabilo anksčiau gana klampią poeziją rašęs Ernestas Noreika – nekantriai lauksiu jo trečiosios knygos, kurios rankraštį jis jau giriasi įteikęs leidyklai. Gerai pavarė Dovydas Grajauskas („Apie reiškinius“, 2017). Stiprus prozininkės Monikos Baltrušaitytės debiutas („Išėję prie upės“, 2018 – knyga dar visai šviežia).
Deivido Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“ (2017) – tokia svetima dabartiniam lietuvių literatūros kontekstui, kad daug kas net nepajėgia jos suprasti ir įvertinti. Tikiuosi, ši literatūrinė tabletė, nors ir vėluodama, suveiks.
Tai čia – vien knygos. O kur dar persilaužimai ir atsivertimai Facebook‘e ir renginiuose, publikacijose, blevyzgojant?! Žodžiu, yra vilties, kad dalis tų pesimistinių minčių apie literatūrą, kuriais pasakiau anksčiau šiame tekste, jaunesnės rašytojų kartos pastangomis pasirodys buvusios per griežtos. Duok Dieve!
