Andrius šį penktadienį koncertavo berlyniečiams, sekmadienį jo muzika džiugins Hamburgo gyventojus. Kitą savaitę laukia koncertas Reikjavike, o mėnesio pabaigoje – Kopenhagoje, bet laiko pokalbiui prie kavos puodelio jis suranda.
– Tu ne vien koncertuoji tautiečiams užsienyje, bet ir dalyvauji naujame televiziniame projekte – misijoje „Pasaulio Lietuva“. Kodėl tu, užuot ramiai leidęs laiką Berlyne, rūpiniesi pasaulio lietuvių suvienijimu?
– Kai keliauju su koncertais, visada susitinku su to miesto bendruomenės žmonėmis ir mes visada paliečiame tas lietuviškumo, lietuvybės temas. Tai pagalvojom su prodiuseriais, kodėl to neįrašius.
Mane skaudina, kad yra akivaizdus susiskaidymas tarp Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančių lietuvių, tad apie tai reikia kuo daugiau kalbėtis. Lietuvoje gyvenantys apie išvažiavusius sako jie. Išvažiavę apie likusius irgi sako jie. O iš tiesų – visi esame mes, visi esame tos pačios tautos žmonės, tik gyvenantys skirtingose pasaulio vietose. Ir nematau nieko blogo net ir tada, jei dalis jų į Lietuvą grįžta tik susitaisyti dantų. Žodis emigrantas labai didina tą atskirtį, todėl aš jo labai nemėgstu, nes iš tiesų mes visi esame pasaulio lietuviai – tos pačios tautos žmonės, gyvenantys skirtingose pasaulio vietose.
– Ir čia mes prieiname dvigubos pilietybės klausimą, kuris dar labiau skaldo lietuvius.
– Manau, kad tai išvis neturėtų būti svarstoma. Tai turėtų būti duotybė kiekvienam lietuviui. Pavyzdžiui, žydai gali turėti kiek tik nori pilietybių, bet kol jie yra Izraelio piliečiai, kol palaiko šalies klestėjimą, valstybei jokio skirtumo, kur tu gyveni.
Mes patys sau neleidžiame skristi. Žmonės išvažiuoja, kad atsidurtų aplinkoje, kuri negniuždo.
Mes turime vienytis ne vien dėl savęs pačių, bet ir dėl to, kad turime tokį nenuspėjamą kaimyną rytų pusėje. Mūsų balsai iš Lietuvos pasiektų gal ir nedaug žmonių, bet jei pradėtų šaukti visame pasaulyje gyvenantys lietuviai, turintys dvigubas pilietybes, juos privalėtų išgirsti tos kitos šalys, kurios įsipareigoja ginti savo piliečius. O mes, užuot pažvelgę susiklosčiusiai situacijai į akis, prisikuriame visokių neaiškių baimių.
– Kaip tu manai, kodėl žmonės išvyksta iš Lietuvos?
– Manau, kad išvykstama ne vien dėl ekonominių priežasčių. Žmogus nori laisvai kvėpuoti, nori palaikymo, paskatinimo. Kad net ir keistą idėją kas nors, užuot sukritikavęs, palaikytų, pasakytų – daryk, jei tuo tiki. Lietuvoje, ką besugalvotum, visada atsiras, kas pasakys, jog tai nesąmonė, jog kitiems neišėjo, neišeis ir tau.
Mes patys sau neleidžiame skristi. Žmonės išvažiuoja, kad atsidurtų aplinkoje, kuri negniuždo. Mes jau trisdešimt metų nebesame sovietmetyje ir vis dar neišsivaduojame iš noro pasmerkti kitaip atrodančius, kitaip mąstančius, kitaip kuriančius. Manau, kad labiausiai žmonės bėga nuo tokio negatyvaus požiūrio.
O čia atvažiuoji, papasakoji, kad ir kvailiausią idėją, ir visi sako liuks, daryk, laukiam rezultatų. Pripažinsiu, kad ir mane patį kartais tas negatyvus emocinis fonas Lietuvoje siaubingai slegia. Bet juk tą emocinį foną mes patys sau susikuriam, ne valdžia, ne politikai, tik mes patys.
Lietuvoj, kai mes norim pasakyti ką nors neigiamo, mes sakom nesusimąstydami. Kai norim pasakyti ką nors teigiamo, pradedam svarstyti, ar verta, ar ne per daug save atversiu, ar jam nebus per gerai, ką apie mane pagalvos.
O gal reiktų atvirkščiai – komplimentus sakyti negalvojant, o prieš sakant kritines pastabas – stabtelti, susimąstyti, ar aš neįžeisiu, ar nesužeisiu, ar nenukirpsiu sparnų. Yra žmonių rūšis, kuri galvoja, kad jeigu aš užpūsiu kitų žvakes, manoji degs ryškiau. Bet juk iš tikrųjų, kuo daugiau bus žvakių, tuo šviesiau bus mums patiems.
– Gal reiktų dažniau apie tai viešai kalbėti?
– Dažnas gal ir nori pasakyti savo nuomonę, bet žino, kad bus krūva žmonių, kurie ant tavęs pradės loti. Ir tada nusprendžia patylėti. Va taip mes ir tylim, ir man tai yra baisu. Mes galėtume prisidėti prie tų išvažiuojančių žmonių sustabdymo, jei mes pradėsime vienas kitą palaikyti ir nustosime vertinti neigiamai, ir, visų pirma, nustosime smerkti tuos išvažiuojančius žmones.
– Bet daugelis sako, kad bėgti negražu, kad reikia likti Lietuvoje ir kovoti.
– Kovojimas atima daug jėgų ir laiko, ir kada nors tu nuleidi rankas. Jei reikia kovoti, tai kovoti reikia už kažką, už gerą idėją, už smagų projektą, o ne prieš. Taip ir su emigracija – reikia kovoti už smagesnį gyvenimą Lietuvoje, o ne prieš emigraciją. Jei mes daugiau dėmesio skirtume tiems dalykams, už kuriuos verta kovoti, tai tie dalykai, prieš kuriuos mes kovojame, savaime pasitrauks.
– Menininkas emigrantas skamba dar juokingiau, ar ne? Juk tai žmonės, šiaip ar taip, nepaisantys jokių sienų.
– Menininkas, net ir kuriantis savo kalba, kurią supranta nedaugelis, yra pasaulio pilietis. Menininkams būtina keliauti. Kitų šalių pažinimas tave išlaisvina ir leidžia pažiūrėti iš visai kitos perspektyvos į save, į savo draugus, į savo namus. Menininkai visada atveža naujų idėjų, jie transformuoja kitas kultūras į tautiečiams priimtiną kalbą. Būtų išvis nuostabu turėti menininko ar pasaulio piliečio pasą, su kuriuo būtų lengviau keliauti. Tai būtų lyg diplomatinis pasas menininkams.
– Bet dabar galime pasidžiaugti, kad bent Europoje galime apsistoti ir pagyventi ten, kur mums patinka. Aš pasirinkau Berlyną prieš šešerius metus, tu su žmona atvykai čia prieš mėnesį, bet, kiek žinau, ilgai neužsibūsi.
– Visada labai norėjau kurį laiką pagyventi Berlyne. Kažkada pusę metų gyvenau Amerikoje, tai davė visai kitus impulsus. Kai tu išsinuomoji butą, eini apsipirkti, gamini maistą, eini pasivaikščioti, pamatai visai kitokį miestą nei apsistojęs savaitei viešbutyje. Mes planavome pagyventi čia pusę metų, bet džiaugiuosi ištrūkęs nors dviem mėnesiams. Norėjau perjungti mintis į kitą dažnį, iš atstumo pagalvoti, ką aš noriu daryti toliau, išsigryninti planus.
– Gal tai vidutinio amžiaus krizė?
– Ne, čia jau prasideda etikečių klijavimas, o būtent nuo jų aš ir bėgu. Nėra jokio reikalo to kaip nors įvardyti, aš noriu ir galiu sau leisti pagyventi Berlyne. Galbūt rudenį norėsiu pagyventi visai kitame mieste, jų irgi yra nemažai.
Dažnas gal ir nori pasakyti savo nuomonę, bet žino, kad bus krūva žmonių, kurie ant tavęs pradės loti. Ir tada nusprendžia patylėti. Va taip mes ir tylim, ir man tai yra baisu.
– Ir koks būtų tas kitas miestas?
– Roma, man ten irgi labai patinka.
– Na, o trečias miestas, kuriame norėtum ilgiau pagyventi?
– Ir vėl pagalvojau apie Berlyną.
– Iš tiesų, abu matome, kad miestas kažkoks magiškas. Kaip tau atrodo, kuo jis taip traukia menininkus?
– Šitas miestas yra ypatingas. Tai vienas įdomiausių Europos miestų. Man patinka Berlyno įvairovė – čia girdi visas įmanomas kalbas, gali rasti visų įmanomų virtuvių, sutikti žmonių iš viso pasaulio.
Miestas turi skirtingas spalvas, skirtingus skonius ir tu toks, koks esi, puikiai įsipaišai į tą margumyną, nes tu esi dar viena spalva jame. Berlyne visi atvykėliai, todėl ir aš nesijaučiu čia svetimas. Be to, Berlynas kvėpuoja istorija, visa paskutinių šimtmečių Europos istorija atsispindi šiame mieste ir kartu visai šalia yra moderni Europos istorija. Per kelias valandas gali pažiūrėti sovietinę skulptūrą Treptow parke ir pasijusti kaip Šiaurės Korėjoje ir čia pat nueiti į gatvės meno muziejų ar apžiūrėti šiuolaikinės architektūros pastatus Potsdamo aikštėje.
– Iš tiesų, kai vedu ekskursijas po Berlyną žmonėms iš Lietuvos, matau, kaip žlunga jų išankstinės nuostatos. Jie nusiteikę išvysti pilką Angelos Merkel miestą su vyriausybiniais pastatais ir karo memorialais, o pamato tiek daug spalvų jame. Daugelis išvyksta labai maloniai nustebinti tos begalinės miesto laisvės.
– Berlyne jaučiuosi savas ir saugus, man patinka tai, kad jame viskas veikia, kas turi veikti, kad visi laikosi tam tikrų taisyklių. Bet kartu Berlynas yra laisvų žmonių miestas, o laisvi žmonės leidžia ir kitiems elgtis laisvai. Jis yra visai šalia Lietuvos, todėl rekomenduoju žmonėms čia atvykti ir apsidairyti. Be jokių išankstinių nusistatymų, tiesiog pasivaikščiokit, paragaukit gatvės maisto, paklausykit gatvės muzikos.
– Ar tau yra skirtumas groti Lietuvoje ir užsienyje?
– Ne, didelio skirtumo nėra. Tik matau, kad užsienyje gyvenantiems mano senos dainos gal labiau žadina nostalgiją ir sentimentus. Bet iš tiesų visur žmonės nori senų dainų.
– O tave tai erzina, ar mielai ir vėl jas atlieki?
– Aš jau susitaikiau su mintimi, kad koncerte privalo nuskambėti tos dainos, kurias žmonės nori išgirsti. Vieną kitą naują dainą vis tik įpinu. Būna, kad kokia nors daina nusibosta, kad pradedi ją atlikti savaime, neįdėdamas širdies, tada leidžiu jai pailsėti. Norisi grojant suteikti žiūrovui tikrą emociją.
– Ar yra viena kuri nors daina, kurią tu visada gali groti, nepaisant jokių aplinkybių?
– Man visada smagu groti „Vandenyje“. Matyt, aš į ją įdėjau kažkokios vibracijos ir ji visada manyje atsišaukia, visada mane patį suvirpina. Ją galiu groti bet kada ir bet kur.
– Gal Berlyno koncerte nuskambės kokia nauja daina? Kiek žinau, tu čia dirbi prie naujo albumo.
– Iš tiesų, skiriu kelias valandas kasdien naujam albumui, bet koncerto metu dar susilaikysiu nuo naujų dainų. Pyragėlį reikia ragauti, kai jis yra iškepęs.
– Ar yra skirtumas, kaip kuria AM Vilniuje ir kaip AM Berlyne? Gal čia nauji tonai, nauji vėjai, naujos įtakos?
– Ne, skirtumo muzikoje kol kas nėra. Bet sutinku, kad kasdieniai pojūčiai čia yra visai kitokie ir niekada nežinai, kokį pojūtį paskui ištrauksi ir panaudosi kūryboje. Tie įspūdžiai, kuriuos tu išgyvenai ir prikaupei, jie tavyje kažkur gyvena ir vieną dieną pasibeldžia ir pakliūva į dainą.
– Lietuviams priklausančiame Berlyno klube Panke grosi su čia studijuojančiu savo sūnumi Andriumi. Bus pirmas kartas, kai jūs abu scenoje?
– Jis yra grojęs mano turo koncertuose Lietuvoje, bet dviese ant scenos Berlyne stovėsime pirmą kartą. Jis jau metus čia studijuoja būgnus BIM akademijos Berlyno filiale ir, sužinojęs apie koncertą Berlyne, mielai sutiko pagroti kartu. Gaila, kad negalės kartu vykti į Hamburgą ir Kopenhagą.
– Ką gi, panašu, kad tavo svajonės pildosi – sūnus pasuko muzikine kryptimi, pasirinko mylimą miestą, tu išpildei svajonę pasijusti berlyniečiu, žmona čia su tavimi kartu, į koncertus užsienyje plūsta tautiečiai, o mintyse gimsta naujas albumas. Belieka palinkėti tolesnės sėkmės.
