Kas yra šis kandidatas? Kaip 15min rašė anksčiau, Š.Birutis yra buvęs Europos Parlamento narys (2004–2009), Seimo narys (2012–2016), kultūros ministras (2012–2016).
Į kultūros ministro postą jis atėjo kaip Darbo partijos atstovas, kurios pirmininku buvo 2017–2018 metais. Visgi, 2019 metais jis šią partiją paliko ir 2022 metais tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
2016 metais Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) konstatavo, kad Š.Birutis supainiojo interesus nedeklaravęs savo ryšių su Bulgarijoje registruota įmone „Agrolitas“.
Vienas iš milijonierių
Jis taip pat yra vienas iš milijonierių, šįmet patekusių į Seimą. Jo turtas siekia 1,07 mln. eurų.
Paklausus paties Š.Biručio, kaip pavyko tokiu tapti, ji atsakė: „Šiais laikais žodis „milijonierius“ keistokai skamba. Tiesiog kiekvienas, kas Vilniuje turi normalų butą, yra milijonierius. Nes nekilnojamojo turto kainos yra gana didelės. O aš turiu nekilnojamojo turto: savo nemažą biurą, kurį įsigijau dar dirbdamas versle, gyvenamąjį būstą. Tai taip ir susidaro milijonai.“
Atstovavo Darbo partijai
Buvęs Darbo partijos narys, Š.Biručio kolega Viktoras Fiodorovas teigė, kad kandidatas į kultūros ministrus savo politinę karjerą Darbo partijoje pradėjo gavęs Europos Parlamento nario mandatą.
„Kaip kolega, Š.Birutis buvo ramus, galvotas, dalyvaujantis partijos diskusijose, iniciatyvus. Aišku, impulsyvus – negavęs aukštos vietos savivaldybės tarybos rinkimuose paliko partiją“, – 15min komentavo V.Fiodorovas.
Paprašytas patikslinti tą momentą, kai Š.Birutis paliko partiją, V.Fiodorovas sakė: „Vyko vietų dalinimasis į savivaldybės rinkimus. Tiksliai nepamenu, bet, rodos, partija jį išreitingavo ne pirmuoju, o antruoju numeriu ir jis priėmė sprendimą pasitraukti iš partijos.“
„Kai buvo kultūros ministras, daugiau dėmesio jis skyrė šiam darbui, bet ne partijos programos linijai. Jis visą laiką turėjo savo liniją ir ja vadovavosi“, – pasakojo politikas.
Buvęs premjeras (2012–2016) ir socialdemokratų partijos narys (2017 metais pasitraukė iš partijos) Algirdas Butkevičius buvo Š.Biručio vadovas anuometinėje Vyriausybėje.
„Kaip ministras, jis buvo aiškiai apsibrėžęs kultūros bendruomenei, kaip įmanoma įgyvendinti visas Vyriausybės programoje numatytas priemones. Antra, jis labai atvirai, glaustai bendravo su kultūros bendruomenių organizacijomis. Mačiau, kad jis buvo įgijęs didžiulį pasitikėjimą pradedant aukščiausių kultūros institucijų vadovais. Taip pat jis buvo neabejingas rajonams“, – prisiminė A.Butkevičius.
Politikas pabrėžė, kad Š.Birutis visada išlaikė tolerantiškumą, turėdavo savo poziciją: „Nors buvo Darbo partijos deleguotas atstovas, tikrai nekeldavo savo partijos interesų aukščiau už Vyriausybės tikslus.“
Pasak A.Butkevičiaus, Š.Birutis, ko gero, paliko Darbo partiją, nes joje „nebuvo mėgstamas“: „Jis nevykdė Viktoro Uspaskicho nurodymų, kurie prieštaraudavo Vyriausybės kabineto darbotvarkei. Kiek atsimenu, jis ne vieną kartą buvo sulaukęs priekaištų ir paliko šią partiją pats.“
V.Juozapaitis: „Šiandien mes sveikinamės“
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, politinis Š.Biručio oponentas V.Juozapaitis 2012–2016 metais buvo Seimo narys, tad, kaip pats teigė, „turėjo progos stebėti Š.Biručio darbą“.
„Jis ganėtinai netikėtai prezidentės [Dalios Grybauskaitės] buvo pasirinktas, kadangi jie buvo pažįstami nuo Europos Parlamento laikų, tapo kultūros ministru, bet į kadencijos pabaigą jo darbas vis mažiau ir mažiau buvo kritikuotinas. Mes netgi radome bendrų sąlyčio taškų, kai buvo padidintos išmokos kultūros sektoriaus darbuotojams. Bet jo atstovauta dauguma tam nepritarė (tiesa, nepritarė ir dabar į finansų ministrus kandidatuojantis Rimantas Šadžius, kuris asmeniškai visų prašė nebalsuoti), o mes kaip frakcija palaikėme Š.Biručio iniciatyvą“, – prisiminė V.Juozapaitis.
Š.Biručio kadencijos metu V.Juozapaitis aktyviai oponavo buvusiam kultūros ministrui. Pavyzdžiui, kaip anuomet rašė lrytas.lt, V.Juozapaitis ir Š.Birutis susikirto dėl Europos milijonų.
Pasak V.Juozapaičio, Kultūros ministerija nesugebėjo laiku ir tinkamai atlikti būtinųjų darbų, privalomų Europos Sąjungos finansinei paramai 2014–2020 įsisavinti: „Per nustatytą trijų mėnesių laikotarpį, kai visos kitos ministerijos finišavo, jis (Š.Birutis – red.) visiškai nepateikė privalomų dokumentų, todėl iškilo realus pavojus, kad kultūros ir meno objektams numatyta ES parama iš viso gali būti nebeteikiama.“
„Oponavimas yra normalus dalykas politikoje. Šiandien susitikę sveikinamės“, – 15min teigė V.Juozapaitis.
V.Juozapaičio žiniomis, iki tol, kol Š.Birutis tapo kultūros ministru, jis nebuvo glaudžiai susijęs su kultūra. Be to visi viceministrai buvo iš skirtingų partijų: „Jis turėjo vadovauti politinei komandai, kuri nebuvo jo paties.“
Pradėjo veikti Lietuvos kultūros taryba
Būtent Š.Biručio vadovavimo metu 2012 metais pradėjo veikti Lietuvos kultūros taryba (LKT).
V.Juozapaitis prisimena, kad pats įstatymas buvo priimtas vadovaujant Arūnui Gelūnui (2008–2012), o štai atėjus Š.Biručiui ji ėmė veikti.
Lapkričio viduryje kalbinta menotyrininkė Agnė Narušytė 15min teigė, kad Š.Birutis „stengėsi kištis į kultūros lėšų paskirstymą“. V.Juozapaitis teigė, kad reikia turėti omeny, jog tai buvo šios institucijos įsikūrimo pradžia: „Galbūt ne jis, o komandos nariai. Visada žmonės, kurie patenka į politiką be patirties, įsivaizduoja, kad gali sau leisti nurodinėti. Galbūt ir buvo kažkokių momentų.“
Pasak V.Juozapaičio, oficialių skundų ar kaltinimų anuomet nebuvo.
Pritraukė ES struktūrines lėšas
Pasak buvusio kultūros ministro, Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus A.Gelūno, iki Š.Biručio kadencijos pradžios Europos Sąjungos (ES) struktūrinės lėšos nebuvo skiriamos kultūros sektoriui.
„Būtent jo ministravimo laiku buvo sukurtas strateginis skyrius Kultūros ministerijoje ir jie pradėjo valdyti ES struktūrinių fondų lėšas, skirtas kultūros projektams. Tai buvo gana revoliucinis pokytis, nes kultūros sektoriuje infrastruktūra yra vis dar svarbus klausimas, mat yra daugybė nekokybiškų, senų, kiaurų sovietinių ar nesutvarkyto paveldo pastatų. Ši nauja programa leido gerokai šią situaciją pakeisti, – 15min teigė A.Gelūnas. – Galbūt ankstesni ministrai, įskaitant ir mane, stengėsi tą padaryti, bet ši galimybė buvo realizuota būtent Š.Biručio kadencijos metu.“
„Dalykiškas pokalbio partneris“
Tuo metu, kai Š.Birutis buvo kultūros ministru, A.Gelūnas dirbo diplomatu UNESCO.
„Su ministru bendravau kaip ambasadorius ir lydėjau jį į keletą susitikimų UNESCO. Pamenu, lankiausi ir pats ministerijoje su tikslu kalbėti apie vieną ar kitą UNESCO aspektą. Iš bendro įspūdžio galiu prisiminti, kad ministras man tada atrodė dalykiškas pokalbio partneris“, – kalbėjo A.Gelūnas ir pridūrė, kad susitikimo UNESCO metu nebuvo už ministrą gėda, jis nepapuolė į nepatogias situacijas.
„Vadovaudamasis šiais įspūdžiais savo socialiniuose tinkluose ir pasidžiaugiau. Nors šią koaliciją persekiojo vargai ir susigūžę laukėm, ar nebus koalicijos partneriams deleguotas šis postas, kai išniro buvusio ministro pavardė, šią žinią sutikau su šiokiu tokiu palengvėjimu. Nes tai tikrai prognozuojama kandidatūra“, – dalinosi pašnekovas.
„O visos likusios detalės arba įvairūs spalvingi faktai, kaip kad kvietėsi pasikalbėti SEL'ą ar kažkoks viceministras neturėjo aukštojo mokslo diplomo... turbūt kiekvieno politiko karjeroje įvyksta įvairių žiniasklaidoje nuaidinčių dalykų“, – tęsė A.Gelūnas.
Nebus proveržio?
Apie Š.Birutį kalbėjo ir anksčiau 15min kalbinti ekspertai. Vieni teigė, kad tai yra blogiausias variantas, kiti apsiriboja mintimis, kad dar ketverius metus Lietuvos kultūros politikoje nebus jokio proveržio.
Kaip teigiamą dalyką kultūros politikos tyrėja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja dr. Audronė Rimkutė išskyrė tai, kad šis politikas ministru išbuvo visą kadenciją: „Turint galvoje kadencijos sudėtingumą dėl vykusių reformų, vien patį išsilaikymo pareigose faktą galima laikyti teigiamu dalyku. Tik vieną kartą buvo reikalaujama Š.Biručio atsistatydinimo – 2014 m. rengiant teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas. Į šį reikalavimą tuometinis ministras reagavo ramiai, pataisos vėliau buvo priimtos be didelių protestų, galbūt dėl to, kad jos radikaliai ir nesprendė teatrų sistemos problemų.“
Visgi, ji pabrėžė ir Š.Biručio trūkumus. A.Rimkutės nuomone, nors jis ir buvo kultūros ministru, tai vis tiek nėra žmogus iš vidaus, pažįstantis kultūros lauką: „Jis nėra dirbęs kultūrinio darbo, neturi ir kultūros ar meno sričių išsilavinimo.“
Menotyrininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Agnė Narušytė prisiminė bandymą keisti dabar jau nebeveikiančio Radijo, spaudos ir televizijos rėmimo fondo įstatus: „Jie buvo nepakeisti laiku ir kultūros spauda liko be finansavimo, todėl mums teko prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje kasti sniegą. Tai Š.Birutis bandė nurašyti kaip kažkokius durnelių šokčiojimus, bet visgi toji vieša akcija privertė politikus pasijudinti ir nenužudyti kultūros spaudos.“
Pasak kultūros analitiko, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dr. Tado Šarūno, Š.Birutis nėra šviežias, su naujomis idėjomis ateinantis žmogus. Jis atkreipė dėmesį į Š.Biručio kalbėjimo viešojoje erdvėje toną. Jo nuomone, jaučiamas konservatyvus požiūris į kultūros reiškinius: „Jis koncentruojasi į horizontalų kultūros finansavimą, apie kurį kalbama 10 metų ir niekas jo nėra įgyvendinęs <...>. Žodžiu, operuojama senstelėjusiomis idėjomis, kurios nebūtinai yra blogos, bet šiame etape jau reikėtų tikslumo arba 10 kartų geresnių idėjų.“
