Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Apie Alfonsą Andriuškevičių... Tenka paistyti niekus

Pasakysiu atvirai – truputėlį pykstu ant Alfonso Andriuškevičiaus. Tai jis, ištraukęs iš stalčiaus (turbūt) visa, ką pastaruoju metu parašęs ir išvertęs, klastingai sukrovė į vieną knygą. Jeigu – neduokdie – esi kokios nors komisijos narys, – dargi tokios komisijos, kuri turi teisę vertinti tik tam tikro žanro kūrinius, – turi paskui rautis plaukus, negalėdamas nuspręsti, ar tos knygos gausūs privalumai dera su tavo misiją apibrėžiančiais nuostatais.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Rašytojas Andrius Jakučiūnas. / Andriaus Ufarto/BFL nuotr.

„Jotvingiai“ Poetiniame Druskininkų rudenyje nusprendė, kad „Vėlyvieji tekstai“ – poezijos knyga, ir įvertino ją premija. „Metų knygos“ konkurso komisija paliudijo tai esant prozos knygą. Ką sau galvoja vertėjai – nejau jiems nusispjaut į profesinį prestižą?

Be abejo, A.Andriuškevičius pats puikiai supranta, kad yra kietas riešutas, todėl netingi maivytis ir vaidinti kuklų, atseit nieko čia jis ypatingo nenuveikęs. Antai per Jotvingių premijos teikimo ceremoniją, gausių liaupsių jo buvo klausomasi ne dėkingai išraudus, bet neva atsipalaidavus vaikštinėjant šen bei ten po sceną, tarsi pasiryžus visiems parodyti, kad išeita sau į miškelį kontempliuoti, – ne į sceną būti pagerbtam, – arba, dar blogiau, atskleisti, kad liaupsintojo (nerodykime pirštu) vis tiek nieko gero apie jį, iškilųjį, nebus pasakyta. Ne paslaptis, šitaip jis elgiasi ir literatūroje.

Kartais atrodo, kad guvus aprašomojo protas (kaip čia neišskirsi tos kūno dalies iš kitų?) tave, – skaitytoją, vertintoją, – skuba kuo greičiau pačiupti už nosies ir romų vesti norima kryptimi – kad nespurdėtum, nesiblaškytum, nebūtum nepaklusnus. Šitaip kyla visokių įtartinų vaizdinių. Tarkim, akyse iškyla kūrėjo kambarys.

A.Andriuškevičius pats puikiai supranta, kad yra kietas riešutas, todėl netingi maivytis ir vaidinti kuklų, atseit nieko čia jis ypatingo nenuveikęs.

Drybso A.Andriuškevičius ant kušetės, – tokia išskirtinė vieta mąsliam žmogui, – ir mąsto maždaug taip: „Gal aprašysiu kokį paprastą vaizdelį, tarkim, kaip aš guliu ant kušetės – tokios išskirtinės vietos tokiam mąsliam žmogui kaip aš. Kam čia daug stengtis – vis tiek visi manys, kad aš, mąstytojas, apmąstau Visatą, regiu Kosmosą; ne, tikrai niekas neišdrįs manęs pavadinti lėkštu estetu – tokiu kaip Henrikas Radauskas.“

Arba regi mūsų klastingąjį kūrėją, susiruošusį parašyti eilėraštį, – be abejo, jau ne ant kušetės (juk tai pernelyg proziška vieta), o, sakykim, kur nors neapibrėžtai einantį arba (geriau) stovintį (kam vargintis, jei žemė vis tiek sukasi?) ir galvojantį: „Nebūsiu kvailas, stačiom rašyt nepatogu; tris keturias eilutes – ne daugiau. Vis tiek visi žinos, kad aš, intelektualas, Rytų tradicijos – nors įkyriai jos neperšu – puoselėtojas parašiau prasmingą haiku (jokių 5-7-5!), paaiškinantį nepaaiškinama, susiejantį nesusiejama. Jeigu koks asilas išdrįs suabejoti, vėliau (sakykim, „Ryto allegro“ laidoje) nerūpestingai pareikšiu, kad balto lapo tuštuma yra esmingas eilėraščio estetikos sandas – ir čiki.“ Ir kaip jūs manote? Nė vieno suabejojusio ar tuo labiau nusiteikusio skeptiškai. Galėtų vaikinas pagalvoti ir apie sektos steigimą...

Bet ką čia apie kitus – ir mane patį A.Andriuškevičius suvystė kaip kūdikį. Kitados teko nelaimė duoti interviu viename knygyne – žurnalistė pageidavo, kad aš, kaip rašytojas, galiausia dar rekomenduočiau skaitytojams keletą vertų dėmesio knygų. Dabar jau negaliu pasakyti, ką šnekėjau ir ką siūliau, tačiau aiškiai menu, kad desperatiškai paskutinės aukos lentynose ieškanti akis atsidūrė ant knygos „10 anglakalbių poetų“.

Nepaisant to, kad ligi tol turbūt nebuvau skaitęs nė eilutės šio autoriaus kūrybos ar vertimų (dargi ir pats A.Andriuškevičiaus asmuo painiojosi su Antano Andrijausko asmeniu), iš karto suvokiau radęs tai, ko ieškojau. Vien baltame fone išdidžiai išsikišusi šio garbaus žmogaus pavardė kažkodėl klykte klykė, jog knyga labai gera, kad negaliu praeiti jos nepaliaupsinęs. Greičiausiai kažką prisapaliojau apie intelektą ir tam tikros rūšies dvasingumą, pabrėžiau, kad vertimai – nors autorius neprofesionalus vertėjas (kažkaip jaučiau, kad „Andriuškevičius“ negali būti profesionalus vertėjas) – puikūs ir skaitytini.

Pasibaigus kankinamam interviu, nuėjau į kitą knygyną ir tą knygą tuoj pat nusipirkau. Vėliau ieškojau šio autoriaus tekstų „Šiaurės Atėnuose“, pritariamai linksėjau klausydamas, kaip jį kiekviena dingstimi vis pagiria Giedra Radvilavičiūtė. Galbūt todėl dabar A.Andriuškevičius yra vienas iš tų retų autorių, kuriam beveik neturiu priekaištų – tad ir tenka paistyti niekus. Atleiskite.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?