– Literatūros bendruomenėje girdimos kalbos, kad leidyba šiuo metu patiria krizę. Traukiasi knygų pirkėjų rinka, vis mažiau parduodama knygų. Ar pastebite tokių tendencijų?
– Nevartočiau žodžio „krizė“, tačiau galiu patvirtinti, kad leidėjai, lyginant su praėjusiais metais, šiuo metu gyvena prastesnėmis nuotaikomis. Tiražai iš tiesų mažėja ir tam yra daug priežasčių, kaip antai nuolatos didėjantys spaudos kaštai. Didele problema tapo ir įsigalinti antrinė rinka, kuri netgi žlugdo leidybos verslą. Kitaip nei bibliotekos, kuriose taikoma panaudos suma, iš antrinės rinkos nėra jokios naudos nei leidėjams, nei autoriams.
– Kas patiria didesnių sunkumų: mažesnės ar didesnės leidyklos?
– Sunku yra visiems, bet iš mažesnių, nišinių leidėjų girdžiu, kad dalis jų knygų gali būti išleidžiamos tik gavus valstybinę paramą. Laimei, turime Lietuvos kultūros tarybą (LKT), kurios investicijos leidžia kai kuriems leidėjams išlaikyti vertybinį leidybos lygmenį. Visgi joje taip pat pastebime tam tikrų leidybos procesą apsunkinančių pokyčių, pavyzdžiui, atsiskaityti už gautą finansavimą reikia per kalendorinius metus. Bet štai, LLA skaičiavimais, parengti mokslo populiarinimo knygą gali užtrukti ir 36 mėnesius.
– Natūraliai kyla klausimas apie etapinį finansavimą LKT. Ar tiesa, kad veikdamas prastai, jis neskatina ambicingesnių projektų?
– Leidybos projektai negali gauti etapinio finansavimo, nes būtina atsiskaityti už rezultatą. Anksčiau tokių galimybių tikrai būdavo, bet šiuo metu, deja, nėra. Aišku, tokią knygą galima rengti iš anksto, bet vėlgi kokiu būdu atsiskaityti su vertėjais, redaktoriais?
– Viena didesnių problemų yra didėjančios knygų kainos, kurios mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms gali būti neįkandamos. 15min kalbinti leidėjai pažymėjo, kad kainų reguliavime didelę įtaką daro akcijos didžiuosiuose prekybos centruose. Kaip tai galėjo paveikti knygų kainas bei kokie apskritai galėtų būti sprendimai, kad knygos būtų prieinamesnės?
– Taip, akcijos yra didelė bėda, mat tokiu būdu knygų rinka yra iškreipiama. Natūralu, akcijos žmones pritraukia ir tuo didieji prekybos centrai nori pasinaudoti. Leidėjui tokia strategija yra visiškai neparanki.
Tiesa, dar matyčiau kitą būdą padaryti knygas prieinamomis. Apie jį LLA kalba metai iš metų, bet jis vis nustumiamas į šalį.
Pati visada žmonėms siūlau knygas pirkti tiesiai iš leidėjų puslapių. Suprantu, kad norint įsigyti keletą skirtingų leidėjų knygų tai gali būti nepatogu, tačiau taip skaitytojas ne tik sutaupys, bet ir parems patinkantį kūrėją bei leidėją. Visada noriu ginčytis, kai sakoma, kad leidėjas daugiausiai išlošia iš knygos pardavimo, nes tai yra tikrai netiesa. Literatūros kūrimo procesas yra be galo sudėtingas ir jis įtraukia daug skirtingų profesionalų, kuriems leidyklos tiesiogiai moka pinigus.
Tiesa, dar matyčiau kitą būdą padaryti knygas prieinamomis. Apie jį LLA kalba metai iš metų, bet jis vis nustumiamas į šalį. Manau, bibliotekų fondų finansavimui reikia nustatyti aiškią strategiją. Tai yra ne tik vienas iš patogiausių, bet ir legaliausių literatūros sklaidos platformų. Visgi ne vienus metus girdime, kad bibliotekų fondai taip pat negauna pakankamai finansavimo, todėl atsiranda naujų, skaitomiausių, premijomis apdovanotų knygų trūkumas bibliotekose, kartais susidaro metus trunkančios eilės.
Prieš savaitę Kultūros ministerija pristatė 2024 metų biudžetą kultūrai. Jame buvo ir sakinys apie 288 000 eurų padidėjusį bibliotekų fondų finansavimą. Būtų viskas gerai, jeigu jis nuolatos taip didėtų. Bet kai nuo 2021 metų finansavimas stabiliai mažėjo, šis padidėjimas reiškia grįžimą į tai, ką turėjome prieš trejus metus.
– LLA matyčiau kaip lobistę, kuri gali inicijuoti įvairias pataisas, siūlyti ministerijai iniciatyvas. Kaip apskritai sekasi lobinti?
– Nepasakyčiau, kad sekasi lengvai. Žinoma, tai yra daroma, tačiau visos idėjos yra siūlomos prioritetine tvarka. Visų pirma mums rūpi bibliotekų fondų situacija. Deja, vis girdžiu pasiteisinimus, kad tai nėra pirmos svarbos klausimas. Kol kas ministerijai yra svarbi bibliotekų infrastruktūra, kultūros darbuotojų atlyginimai. Absoliučiai sutinku – tai yra svarbu, tačiau tai reiškia, kad investuojama ne į turinį.
Taip pat diskutuojame, ar Lietuvoje reikalinga fiksuotos knygų kainos politika. Žinoma, apie tai nėra vienareikšmiškos nuomonės, tačiau šalys, kurios šią politiką įgyvendino, gali patvirtinti, kad tai buvo naudinga tiek pirkėjams, tiek autoriams, tiek leidykloms.
– Leidėjai vienareikšmiškai išskiria profesionalių redaktorių trūkumą. Visgi jie taip pat teigia, kad dabartinės sąlygos neleidžia jų pasamdyti visu etatu, tad dauguma jų dirba pagal individualias sutartis. Ar LLA turi strategijų ir pasiūlymų, kaip spręsti šią situaciją?
– Šis klausimas yra labai sudėtingas ir iš tiesų nemažai galvojame, kaip paskatinti žmones rinktis šią specialybę. Viena iš iniciatyvų – „Auksinės lupos“ premija, praėjusiais metais įsteigti Knygos apdovanojimai, kurie, tikimės, galėtų bent šiek tiek pakelti įvairių knygos profesijų prestižą. Bet to nėra gana. Manau, didele dalimi tai yra valstybės politikos problema. Kas gi iš tiesų yra tos prestižinės specialybes? Kokias profesijas rinktis norime žmones paskatinti? Neretai iš literatų bendruomenės girdžiu, kad visame kultūros lauke literatūra yra laikoma podukra, nors iš visų kultūros sričių ji yra viena esminių. Juk pirmiausia vaikystėje išmokstame skaityti ir tik tada einame mokytis kitų dalykų. Be skaitymo plačiąja prasme nežinau, ką šioje šalyje galime padaryti ir pasiekti.
– Sakote, kad trūksta aiškesnės politinės vizijos. Ką dar teisėkūroje reikėtų sutvarkyti siekiant palengvinti leidybos ir skaitymo procesus? Štai bestseleriu tapęs latvės Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ buvo parašytas ir išleistas valstybės iniciatyva – Latvijos nepriklausomybės šimtmečio proga 10 rašytojų buvo pakviesti sukurti tekstą apie tam tikrą istorinį šalies laikotarpį.
– Tvarkyti visada yra ką, bet pirmiausia reikėtų kalbėti apie profesionalų ugdymą, dėmesį skaitymui kaip pamatiniam žmogaus įgūdžiui, orų atlygį literatūros lauke dirbantiems specialistams.
Skaitymas yra nematomas ir sunkiai komunikacinėms žinioms pasiduodantis veiksmas.
Kodėl tai sunku padaryti? Nes skaitymas yra nematomas ir sunkiai komunikacinėms žinioms pasiduodantis veiksmas. Žinau, susilauksiu strėlių, kad pati kažko nesiūlau, bet tai nėra taip lengva dėl paprasčiausios priežasties. Dažnai leidėjai nėra priskiriami kultūros laukui, mat jie veikia pagal verslo modelį ir siekia užsidirbti pinigų. Tačiau kodėl tai yra blogai? Juk tie uždirbami pinigai investuojami į žmones, turinį, valstybei mokami mokesčiai. Rodos, valstybėje šiuos interesus labai sudėtinga suderinti. Bet, mano įsitikinimu, tai padaryti yra visiškai nesudėtinga ypač kai leidžiama vertybiška ir kokybiška literatūra.
– Toks jausmas, kad šįmet išėjo mažai lietuviškų knygų.
– Šįmet ir pati tą pastebiu. Trūksta ne tik prozos suaugusiems, bet ir vaikams, paaugliams. Kai metai persirita į kitą pusę, po truputį imi skaičiuoti išėjusias knygas. Nežinau, kaip šiųmetei Metų knygos rinkimų komisijai pavyks sudaryti penketukus…
Tiesa, negaliu tiksliai įvardinti, su kuo tai susiję. Galbūt leidėjai atlieka atidesnę atranką, o gal tiesiog grįžta prie laiko pamatuotų knygų, pavyzdžiui, perleidžia prieš 20 metų išėjusį sėkmingą romaną. Galbūt rudeniop daugiau imama galvoti apie negrožinę literatūrą, mat vasaromis stipriau perkama lengvesnio turinio grožinė literatūra.
– Ar toks nesistemingas lietuvių literatūros leidimas gali reikšti, kad mūsų literatūros ir kalbos raidoje atsiras juodos dėmės? Čia verta paminėti, kad LKT retai finansuoja debiutuojančius rašytojus, o ir apskritai daugiau dėmesio skiria verstinėms knygoms.
– Taip, nes leidžiant verstinę literatūrą jos gamybos procesus bei knygos vertę yra lengviau pamatuoti, tok kūrinys jau gali būti įvertintas premijomis užsienio šalyse. Be to, leisti kūrybišką verstinę literatūrą taip pat yra svarbu, nes žmogus vis tiek skaito lietuviškai.
Pati esu už tai, kad nacionalinė literatūra būtų stipriau remiama. Bet prie to jau stipriai prisideda LKT skiriamos stipendijos. Žinoma, jos ir leidybos procesai nebūtinai yra susisiekiantys indai.
Vis tik nenorėčiau teigti, kad atsiranda kažkokios juodosios skylės, nes lietuviškų knygų nėra išleidžiama labai mažai. Juk yra daugybė knygų, kurios skaitytojus pasiekė ankstesniais metais ir tai nereiškia, kad šįmet jos jau yra prastesnės. Tad dėl laikino stabtelėjimo nesijaudinčiau, nes skaityti visada yra ką!
