Šis priskyrimas nėra tik geografinės vietovės įvardijimas, o turi labai aiškią politinę reikšmę – esame ne tik išskiriami, bet ir atskiriami nuo likusios Europos dėl to, kad, kaip visuotinai manoma, sovietų okupacija radikaliai sutrikdė mūsų valstybės natūralią raidą, o žlugusi Sovietų Sąjunga paliko tokius padarinius, kad pavertė mus specifiškai kitokiais.
Tas kitoniškumas, lyginant su Vakarų Europos šalių visuomenėmis, iš principo laikomas nevisavertiškumu: esame mažiau pasiruošę gyventi demokratijos ir laisvos rinkos sąlygomis, mažiau laikomės nustatytų taisyklių, mūsų sąmonę kamuoja įvairūs kompleksai, tarpusavio santykiai ir santykiai su valstybe suardyti ir atkuriami labai komplikuotais būdais ir t.t.
Visuomenėje posovietiškumo nuostata taip įsitvirtinusi, kad faktiškai bet kokia bėda (netgi asmeninė) gali būti pateisinama per pastaruosius penkiolika metų išpopuliarėjusia „sovietine trauma“.
Ne tik likęs pasaulis įprato mus matyti kaip tokius – posovietinius, bet ir patys dažnai, pernelyg dažnai matome save kaip posovietinius, o visas įmanomas bėdas aiškiname posovietiškumu.
Jei profesionalūs istorikai ir kitų sričių mokslininkai jau svarsto, kokios šiuolaikinės Lietuvos problemos tebėra sovietinis palikimas, o kokios – universalios ar radosi dėl visai kitų priežasčių, tai visuomenėje posovietiškumo nuostata taip įsitvirtinusi, kad faktiškai bet kokia bėda (netgi asmeninė) gali būti pateisinama per pastaruosius penkiolika metų išpopuliarėjusia „sovietine trauma“ (šių metų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete bakalauro darbą apsigynusi Goda Damaševičiūtė parodė, kad mūsų viešojoje erdvėje „sovietinės traumos“ sąvoka vartojama mažiausiai aštuoniais skirtingais tikslais!).
Todėl pats antraštėje formuluojamas klausimas gali skambėti naiviai, galbūt – net eretiškai. Juk ir socialinio bei politinio gyvenimo duomenys byloja, kad visuomenėje vykstantys skaudūs, kartais tragiški procesai ir reiškiniai turi aiškų genetinį ryšį su sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Profesorės Danutė Gailienė, Gražina Gudaitė ir kiti tyrėjai yra įtikinamai įrodę, kad įvairios psichologinės ir socialinės problemos, kaip savižudybės, didelis alkoholio vartojimas ar smurtas (pridurčiau – ir emigracija), didžia dalimi laikytinos sovietinio laikotarpio pasekme. O kol politikoje reikalai bus sprendžiami nešant šimtatūkstantines sumas alkoholio dėžėse ir prieš kiekvienus rinkimus išnirs naujas gelbėtojas, taip pat turėsime kalbėti apie paveldėtą politinio sąmoningumo stoką, autoritarinio valdymo ilgesį, abejingumą politinėms vertybėms ar iškreiptą politinio gyvenimo supratimą (kita vertus, kas po „Brexit“ ir Donaldo Trumpo patvirtinimo oficialu Respublikonų kandidatu į JAV prezidentus galėtų teigti, kad populizmas ar politinio sąmoningumo stoka būdinga tik „jaunoms demokratijoms“?).
Nors tas dėžes su pinigais politikams neša verslininkai, tačiau akivaizdu, kad ekonomikos sferoje esame jau daug mažiau posovietiniai nei socialiniame ar politiniame gyvenime, tačiau ir čia požiūris į verslą ir vidiniai santykiai (tarp verslo ir valstybės, darbdavio ir darbuotojo, darbdavio ir darbdavio) sako, kad daug kas užsilikę iš sovietmečio. Kančios dėl naujo darbo kodekso tai geriausiai simbolizuoja.
Oficiali kultūros politika (ir neįtikėtinas politikų abejingumas jai) gerokai atsilieka nuo pačios kultūros: nors tarp kultūros politikos formuotojų ir vykdytojų esama daug geros valios žmonių, tačiau sistema pasirodo esanti kažkas daugiau nei paskirų žmonių gera valia.
Tačiau yra viena sritis, kuri rodo, kad esame atsidūrę ties posovietinės erdvės slenksčiu, o kai kuriais aspektais – galbūt jau ir esame iš jos išėję.
Ta sritis – kultūra. Čia, žinoma, reikalinga išlyga: kalbame ne apie valstybines kultūros institucijas, ne apie oficialų kultūros organizavimą, kitaip sakant, ne apie oficialią kultūros politiką, bet apie kultūros esmę – jos turinį, formas ir kūrėjus.
Šią išlygą padaryti atrodo būtina, nes oficiali kultūros politika (ir neįtikėtinas politikų abejingumas jai) gerokai atsilieka nuo pačios kultūros: nors tarp kultūros politikos formuotojų ir vykdytojų esama daug geros valios žmonių, tačiau sistema pasirodo esanti kažkas daugiau nei paskirų žmonių gera valia. Ši bloga žinia taip pat yra ir gera žinia, nes tai reiškia, kad kultūra toliau plėtojasi, vadinasi, nei kultūra, nei jos kūrėjai ir vartotojai nebėra taip beviltiškai priklausomi nuo oficialios politikos kaip kartais atrodo.
Komentaru aprėpti viso kultūros gyvenimo – neįmanoma, tačiau galime atkreipti dėmesį į kelis šio gyvenimo reiškinius.
Nebėra jokia naujiena, kad Lietuvos meno kūrėjai (ypač muzikantai – galbūt dėl muzikos universalumo ir šios meno srities globalumo?) kaip lygiaverčiai dalyvauja Vakarų pasaulio kultūriniame gyvenime ir jų galimybes lemia vien talento gausa ar stygius. Tačiau tokiais pat lygiaverčiais bendros Vakarų kultūros erdvės dalyviais – ir tai yra dar svarbiau – yra tapę nemaža dalis kultūros vartotojų (ypač jaunesnės kartos).
Nedidelių, ne pirmo ryškumo, mūsų žiniasklaidos dėmesio nesulaukiančių, užtat gerų muzikos grupių ir atlikėjų koncertai Lietuvoje galėtų būti vienas iš šį teiginį paremiančių argumentų. Jei apie Kylie Minogue ar „Depeche mode“ sužinotume ir būdami už „geležinės uždangos“, daugybė kitų atlikėjų ir grupių surenka pilnas sales klausytojų, nors apie juos niekas perdėm neskalambija.
Pavyzdžiui, didžioji dalis bilietų į liepos pradžioje Kairėnų botanikos sode dainavusio Damieno Rice'o koncertą, jei tikėsime oficialiais pranešimais, buvo išpirkti vos per kelias dienas. Tiesa, jų iš viso tebuvo 2 tūkst., bet ir šių bilietų pirkėjai turėjo žinoti atlikėją. Argi apie jį rašoma lietuviškoje žiniasklaidoje? Tačiau to ir nereikia, nes žmonės dalyvauja gerokai platesnėje Vakarų kultūrinėje erdvėje.
Ir čia svarbiausias ne dalyvavimo, o natūralaus domėjimosi ir vertybinio potraukio, kuris ir nuveda į tam tikrą erdvę, faktas. Beveik neabejoju, kad jeigu atvažiuotų koks Glenas Hansardas, jis taip pat nesunkiai surinktų pilną salę (tebūnie ne „Žalgirio areną“, o kokią kuklesnę, kur jis ir skambėtų gerokai nuoširdžiau), nors žinių apie jį mūsų viešojoje erdvėje faktiškai nėra (trys didieji interneto portalai jo vardą yra paminėję vos kelis kartus – patikrinau: visus tuos kartus paminėta tik probėgšmais, tarp kitko).
Ši kultūros vartotojų dalis ne „grįžta“ į Vakarų erdvę, ne „juda link“ jos, o tiesiog yra joje, perėmę joje artikuliuojamas vertybes, simbolius ir normas, ir laiko tai savaime suprantamu dalyku.
Ši kultūros vartotojų dalis ne „grįžta“ į Vakarų erdvę, ne „juda link“ jos, o tiesiog yra joje, perėmę joje artikuliuojamas vertybes, simbolius ir normas, ir laiko tai savaime suprantamu dalyku.
Visos vakarietiškos kultūros mados – nuo serialų iki nublukusiai mėlynų plaukų – ne „atkeliauja“ iš Vakarų po metų ar dvejų, o vyksta ir formuojasi tuo pačiu metu, kaip ir kitur. Pavyzdžiui, naujos kartos amerikietiškų televizijos serialų naujus sezonus nemažai žmonių peržiūri tą pačią akimirką, kai jie pasirodo (jei turi tam laiko), o kasdieniame bendravime serialų tema galbūt užima (kas galėtų išmatuoti?) net daugiau vietos nei matyti filmai ir juoba skaitytos knygos. Šių serialų žiūrėjimas liudija mus esant anapus (ar ant) posovietinės erdvės ribos lygiai taip pat, kaip kažkada „Santos Barbaros“ ar „Tiesiog Marija“ žiūrėjimas liudijo apie buvimą posovietinėje erdvėje, pačioje jos šerdyje.
Taip, tenka pripažinti, kad šiuo, kaip ir nemažai kitų atvejų, iš posovietinės erdvės mėginame ištrūkti posovietinėmis priemonėmis (serialai ar filmai ne visada pasiekiami legaliais būdais), todėl ir galime kalbėti apie ištrūkimą kaip apie procesą, apie ribinę situaciją, tačiau ir čia mentalitetas keičiasi greičiau nei atsiranda išorinės galimybės elgtis ne-posovietiškai. „Netflix“ tai jau suprato.
Vasarą kiekvieną savaitgalį vykstantys muzikos festivaliai, ko gero, galėtų būti kitas vakarietiško gyvenimo būdo pavyzdys. Tačiau ši masinės kultūros forma įdomi ir kitu aspektu. Gali būti, kad tokios ir panašios kultūros formos mums sako, kad pagaliau regime tai, ką pavadinčiau socialumo sugrįžimu.
Po sovietmečio, kai visuomenė faktiškai patyrė viešumos prievartą, posovietiniam laikotarpiui iš tiesų buvo būdingi vienišumo, susvetimėjimo, atsiskyrimo, nepasitikėjimo ir privatybės sureikšminimo jausmai. Bet ar matant masiškai į festivalius plūstančius jaunuolius nekyla mintis, kad noras (pa)būti kartu grįžta? Ne kaip draugų grupei, ne kaip darbo kolektyvui, ne kaip virtuvės sąmokslininkams, o kaip gerokai platesnei bendruomenei, kurią kiekvienas ir atpažįsta kaip bendruomenę, nors daugumos jos narių asmeniškai nepažįsta.
Toks muzikos festivalių – grynos linksmybės – sureikšminimas gal ir atrodytų perdėtas, jei panašaus socialumo sugrįžimo nematytume ir kitur. Štai keleri metai kaip valstybinės šventės vis daugiau minimos ne vien oficialiomis, bet ir asmeninės iniciatyvos formomis. Ar tai būtų nedideliame miestelyje minima valstybės atkūrimo diena „Kurkliai – Vasario 16-osios sostinė“, ar kino teatre „Pasaka“ šiemet Kovo 11-osios proga surengtas „Vaizduotės kinas. Laisvės laiškai“.
Suprantama, tai reiškinys, turintis ne tik kultūrinę, bet ir aiškią politinę dimensiją. Bet šiuo atveju vieno negali būti be kito: tik norėdami būti kartu, atpažindami save kaip bendruomenę, mokėdami tai išreikšti (o šventė tai ir yra), galime palaikyti ir vertinti šio buvimo kartu formą – savo nepriklausomą valstybę. Galima būtų apgailestauti, kad ši kultūriškai išreiškiama pilietinė savimonė pernelyg retai virsta politiniu veiksmu, tačiau tai jau kito teksto tema.
Tai labai gerai parodė diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras: juk diskusijos vyko ne dėl sovietinei praeičiai jaučiamų sentimentų, o dėl to, koks sovietinės praeities įveikos būdas būtų tinkamiausias.
Kaip ryškus posovietinės būklės bruožas dažnai yra nurodomas hipertrofuotas, grynai emocinis, kritiniam mąstymui nepasiduodantis santykis su sovietine praeitimi.
Kad tokio santykio vis dar esama ir kad jis labai jautrus, galėtų patvirtinti kiekvienas istorikas, mėginantis nagrinėti sovietinės okupacijos laikotarpį ir vėliau visuomenei pristatyti savo tyrimus. Bet išskyrus dalies vyresnės kartos nuostatas (ypač tos vyresnės inteligentijos dalies, kuriai nepavyko šiuolaikinėje Lietuvoje atrasti savo tapatybės, – bet jos vaidmuo šiuolaikiniame kultūriniame gyvenime yra akivaizdžiai pervertinamas), sunku bebūtų kalbėti apie tikrąją nostalgiją sovietmečiui, kuri reikštųsi per kultūrą ir kultūroje.
Tai labai gerai parodė diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras: juk diskusijos vyko ne dėl sovietinei praeičiai jaučiamų sentimentų, o dėl to, koks sovietinės praeities įveikos būdas būtų tinkamiausias.
Šia prasme diskusijų kryptis, įvairovė ir gylis taip pat žymi judėjimą iš posovietinės būklės. O vyraujantį santykį su sovietmečiu supaprastintai galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas: (1) sovietmetis pasitelkiamas kaip politinė metafora (arba sovietinė praeitis vartojama kaip pozityvus argumentas, kai norima išreikšti nepasitenkinimą esama socialine padėtimi, arba vartojama kaip negatyvus argumentas, kai norima politiškai išryškinti dabartinės valstybės pranašumus); (2) sovietmetis egzotizuojamas (jausmų ir minčių paletė labai įvairi, tačiau sovietmetis tiesiog prisimenamas kaip kitoks, iš esmės siurrealistinis laikas; nesvarbu – ar asmeniškai išgyventas, ar ne, tačiau nekalbama apie sovietmetį kaip laiką, į kurį norėtųsi realiai sugrįžti).
Dar įdomiau yra tai, kad posovietinis laikas (nebūtinai įvardijant kaip „posovietinį laiką“) taip pat palengva pradedamas apmąstyti, ir šiuose apmąstymuose jį imama suvokti kaip praeinantį ar baigtinį. Ko gero, seniausiai ir intensyviausiai tuo užsiima šiuolaikinis menas.
Tokie darbai, kaip Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ (lyg ir apie sovietmečio atmintį, bet kur kas daugiau – apie posovietinį mentalitetą), pasako, kiek daug šios srities menininkams yra pavykę nuveikti. Tokį vaidmenį šiuolaikinis menas prisiėmė galbūt dėl to, kad netarnavo ir negalėjo tarnauti sovietiniam režimui, tuo metu oficialiai faktiškai neegzistavo ir reiškėsi (šiek tiek sovietų Lietuvoje, kiek daugiau sovietų Rusijoje) tik pogrindžio sąlygomis ir labai sporadiškai. Todėl iš esmės buvo laisvas nuo to laiko ir didžia dalimi kūrėsi kaip nauja meno sritis, kurios atstovai naujomis akimis galėjo pažiūrėti ir į posovietinę erdvę.
Tokie procesai kaip ištrūkimas iš posovietinės erdvės – kai jis vyksta čia ir dabar – yra sunkiai apčiuopiamas, nėra lengva įsivaizduoti bent punktyrinės ribos, kuri atskirtų vieną pasaulį nuo kito, kuris, beje, veikiausiai tik mezgasi ar šviečia ties horizonto linija.
Tačiau ir tradiciškesnės meno sritys pagaliau imasi panašių posovietinės būklės refleksijų, pavyzdžiui, literatūra. Negalima sakyti, kad tai prasidėjo tik dabar, bandymų nuolat pasitaikydavo, tačiau apie posovietinį laiką vis dėlto mąstytą kaip apie dabartį, labai giliai įsišaknijusią dabartį (pavyzdžiui, Aleksandros Fominos romaną „Mes vakar buvom saloje“ (2011) laikyčiau pirmuoju ar bent sėkmingiausiu bandymu perteikti pirmosios posovietinės kartos patirtį, kuriai būdinga ir emigracija).
Bet santykis ima keistis – randasi vis daugiau distancijos, ironijos, refleksijos, šio meto kitoniškumo išryškinimo ir apibrėžimo. Iš kultūrinėje spaudoje publikuotų ištraukų drįsčiau (skubėdamas) teigti, kad geriausi literatūros kūriniai šia tema dar tik pasirodys – tai Rimanto Kmitos („Pietinia kronika“, in: „Literatūra ir menas“, 2016 04 22) ir Andriaus Jakučiūno („Urlaganas“, in: „Metai“, 2015, nr. 7) kūriniai. Autoriai priklauso kartai, kuriai posovietinis laikas sutapo su brendimo laiku, tad nenuostabu, kad jų patirtis – intelektualiai ir jausmiškai aštriausia, o gebėjimas atskirti posovietiškumą kaip kitonišką būklę – stipriausias.
Žinoma, šie paminėti autoriai gali su manimi nesutikti. Nė vienas šiame komentare pateiktas teiginys nėra neginčytinas. Tokie procesai kaip ištrūkimas iš posovietinės erdvės – kai jis vyksta čia ir dabar – yra sunkiai apčiuopiamas, nėra lengva įsivaizduoti bent punktyrinės ribos, kuri atskirtų vieną pasaulį nuo kito, kuris, beje, veikiausiai tik mezgasi ar šviečia ties horizonto linija. Tačiau apie šį ištrūkimą verta kalbėti – rizikuojant, provokuojant, klystant, jei apskritai norime to – ištrūkti iš posovietinės erdvės.
Autorius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas
