Pinchas Nolas – 75-erių metų Izraelio architektas, dailininkas, studijavęs Milano universitete. Izraelyje jis suprojektavo daug socialinės rūpybos pastatų, pensionatų senoliams ir protinę negalią turintiems žmonėms.
Išėjęs į pensiją profesionalus architektas atsidėjo tapybai. Jo teigimu, didelis džiaugsmas yra atsiplėšti nuo loginės architektūros formos ir tiesiog atsidėti abstrakčiai dailei, kurioje tu nenumanai galimo rezultato. Neseniai Tel Avive surengta jo tapybos paroda.
P.Nolas dar ir Petriukas Paluckas. Jis gimė lietuvių, Pasaulio teisuolių dėka. Lietuvis kunigas ir ūkininkų šeima išgelbėjo P.Nolo mamą ir suteikė galimybę jam gyventi.
15min pakalbėjo su Lietuvoje apsilankiusiu P.Nolu apie jo gimimą Holokausto metu, išgyvenimą, vaikystę ir santykį su svajonių miestu tapusiu Vilniumi.
– Pone Nolai, papasakokite apie savo gimimo Lietuvoje aplinkybes.
– Aš gimiau Lietuvoje, kaimelyje netoli nuo Šeduvos, Šniukonyse. 1943 metais. Mano giminės kelios kartos turėjo tekstilės parduotuvę Šeduvoje, Vytauto gatvėje. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kunigas Mykolas Karosas, kuris buvo geras mūsų šeimos draugas, atėjo ir pasakė: aš noriu pakrikštyti jūsų šeimą. Taip ir padarė, pakrikštijo mano tėvą, mamą ir du brolius. Kunigas Karosas tikėjosi, kad po krikšto vokiečiai naciai ir vietiniai kolaborantai jų nelies.
Bet po dvejų metų, vieną naktį, jie atėjo... Vietinės policijos pareigūnai, kolaborantai pasakė manęs besilaukiančiai mamai Sulamitai: susirinkite reikalingiausius daiktus ir eime su mumis, mes jus perkeliame į kitą vietą. Mama žinojo, kad laukia kažkas blogo. Ji nubėgo pas kunigą Karosą ir šis pasakė: viskas, nebeturime ką daryti, jie suims visus žydus ir išgabens juos nužudyti, tu negali grįžti atgal. Jis maldavo mano mamą pasilikti ir nebegrįžti į namus. Ji taip ir padarė.
– Ar žinote, kas nutiko jūsų tėvui ir broliams?
– Jie dingo. Tikriausiai jie buvo nužudyti netoli Šeduvos, laukuose, kartu su kitais žydais. Mama visą gyvenimą bandė rasti informacijos apie jų likimą, bet kaip ir daugelis žydų šeimų – jie tiesiog vieną dieną pradingo.
– Šeduvos kunigas Mykolas Karosas išgelbėjo jūsų mamą?
– Taip, jis priglaudė ją klebonijoje. Slėptuvėje ji viena nėščia moteris praleido savaitę. Po savaitės sąlygos pasidarė nebepakeliamos ir desperacijos apimta mano mama išėjo pasiduoti. Ji nuėjo į vietos policiją ir vietos kolaborantams pasakė: nušaukit mane, aš nebenoriu gyventi, nužudėt mano šeimą, nužudykit ir mane. Jie atsisakė nušauti ją...
Ji sugrįžo į slėptuvę ir ten praleido dar vieną savaitę. Tuo metu kunigas Mykolas Karosas surado vietinę Liudovikos ir Stasio Paluckų šeimą, kuri sutiko priglausti manęs besilaukiančią mamą. Po savaitės ji persikėlė pas Paluckus ir pasislėpė jų namo pastogėje. Tuo metu Liudovika Paluckienė pradėjo rodytis viešumoje pasikišusi pagalvę po rūbais..
Aš gimiau kaip Petriukas Paluckas, Stanislovo ir Liudovikos sūnus. Paluckai turėjo keturis savo vaikus (Stasį, Joną, Valeriją ir Anželiką) ir priimdami mus jie rizikavo savo ir jų gyvybe.
– Koks buvo jūsų mamos likimas po gimdymo?
– Ji liko slėptuvėje iki karo pabaigos. Karui pasibaigus ji išvyko į Šiaulius, bandydama rasti darbą, išlaikyti save, o aš likau su Paluckų šeima. Liudoviką aš iki šiol vadinu mamyte. Aš turiu dvi mamas: Sulamitą ir Liudoviką. Paluckai turėjo ūkį, kuris buvo už maždaug šešių kilometrų nuo Šeduvos, tai labai atoki, rami vieta.
– Ką prisimenate iš vaikystės, kai gyvenote su Paluckų šeima?
– Aš labai, labai, labai mylėjau Liudoviką. Ji buvo man kaip tikra mama. Ir ji labai mylėjo mane. Kokie mano atsiminimai? Aš pamenu laukus, medžius, tą nedidelį ūkį...
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Mama po kurio laiko iš Šiaulių persikraustė į Kauną, paskui į Vilnių ir pasiėmė mane. Mama visą dieną dirbdavo „Pergalės“ saldainių fabrike, o aš buvau vienas. Kartais eidavau į mokyklą Subačiaus gatvės gale, kartais tiesiog su draugais eidavome trintis prie kino teatro. Prašydavome žmonių, kad įleistų mus į kokį naują filmą. Taip gyvenome iki 1954-ųjų.
Gyvenome Subačiaus gatvės 6-ajame name. Prie mūsų namo buvo du kiemai – vienas didelis, kuris buvo skirtas visiems, o mažesnis, vidinis – žydams. Visi mano draugai buvo iš to didžiojo kiemo, nes žydų šeimos buvo griežtai apibrėžtos – mama, tėtis, vaikai. Aš gyvenau su mama ir visi mano draugai buvo didžiojo kiemo berniukai. Buvome gauja (šypsosi).
Prieš trejus metus lankiausi ten ir viskas vis dar taip pat, nepasikeitę. Kol gyvenome Vilniuje mus kas mėnesį lankydavo vyriausias Paluckų sūnus Stasys. Jis buvo man lyg tėvas. Vesdavosi pavaikštinėti, plaukiodavome Nerimi ir Vilnele, lipdavome į Gedimino pilį. Man buvo penkeri, šešeri ir tai buvo didžiulė pramoga.
– Ką mama jums pasakodavo vaikystėje? Ar žinojote apie savo žydiškas šaknis?
– Aš nuo pat pradžių iš mamos žinojau, kad esu žydas. Mes vieną kartą per metus (Jom Kipuro šventės metu) eidavome į sinagogą Kaune ir Vilniuje. Prieš trejus metus lankiausi Vilniaus sinagogoje ir prisiminiau netgi tikslią vietą, kurioje sėdėdavau, būdamas mažas berniukas.
– Kodėl palikote Vilnių?
– Po Stalino mirties 1953-aisiais atmosfera buvo dramatiška. Mes neturėjome giminaičių ir gyventi vieniems buvo sunku. Mama surado tolimus giminaičius, kurie gyveno Pakruojyje, tačiau karo metais buvo ištremti į Sibirą. Juos ištrėmė komunistai, nes jie buvo pasiturintys, vadinamieji buržujai. Paradoksalu, bet tai padėjo jiems išlikti bent jau gyviems. Mano mama nusprendė, kad mums reiktų vykti pas juos. Sėdome į traukinį ir išvykome 1954-aisiais.
Iki įlipdamas į traukinį aš kalbėjau lietuviškai, lietuvių kalba buvo mano gimtoji. Bet savaitę trukusios kelionės metu aš tiesiog pamiršau lietuvių kalbą ir pradėjau kalbėti rusiškai. Labai keista (juokiasi). Sibire buvo labai šalta. Mes ten gyvenome metus ir tada visi kartu su giminaičiais grįžome į Vilnių. Vilniuje pragyvenome dar metus, kol giminaičiai neišvyko į Vidurio Aziją, į Frunzės miestą, dabartinį Biškeką Kirgizijoje.
Jie mums rašė laiškus apie gyvenimą ten, minėjo, kad ten švelnus oras ir malonūs žmonės, nėra antisemitizmo, nėra europiečių. Mama nusprendė kraustytis ten. Frunzėje (dab. Biškekas) išties buvo malonus oras, netrūko maisto, viskas buvo puiku.
– Tai jaunystę praleidote dabartiniame Biškeke?
– Ne, ten gyvenome ketverius metus. Mama man visą gyvenimą kartojo, kad esame žydai ir turėtume gyventi savo valstybėje – Izraelyje. 1958 metais išvykome į Lenkiją, kad galėtume pamažu pasitraukti iš Sovietų Sąjungos. Mama tam sudarė fiktyvią santuoką. Ji nebuvo lenkų kilmės, bet lenkų kilmės žydai galėdavo grįžti į Izraelį.
Lenkijoje, Bytomo mieste, mes gyvenome pusantrų metų, laukdami, kol išduos licenciją vykti į Izraelį. Tai buvo labai sunkus laikas. Aš susirgau tuberkulioze ir pusmetį gulėjau ligoninėje, o mama tuo metu „juodojoje rinkoje“ prekiavo kontrabandiniais daiktais iš Rusijos. Mes gyvenome mažame kambarėlyje, kurį dar turėdavome dalintis su kitais žmonėmis.
– Bet jums pavyko išvykti į Izraelį?
– Taip, po metų jau buvome ten. Izraelyje, Kiryat Gato mieste, gyveno kiti tolimi mūsų giminaičiai, pas kuriuos apsistojome. Ten aš lankiau specialią mokyklą naujai į Izraelį atvykusiems vaikams.
– Kaip pasirinkote architekto profesiją?
– Nuo pat mažų dienų, kai dar gyvenome Frunzėje, aš eidavau į Pionierių namus ir ten piešdavau. Man tai labai neblogai sekėsi. Piešimo pamokų metu susipažinau su gerais vietiniais vaikais. Reiktų pabrėžti, kad ir Lietuvoje, ir Kirgizijoje, ir Lenkijoje laiką leisdavau ne su žydų vaikais, o su vietiniais. Lietuvoje mano mokykloje buvo 90 proc. rusų vaikų.
Kai gyvenome Subačiaus gatvėje, ten buvo ir lietuvių mokykla, bet lietuvių mokykla buvo laikoma žymiai aukštesnio lygio, europinio lygio. Žydų ir rusų vaikai buvo svetimieji. Tai mus suvesdavo. Taigi, atvykęs į Izraelį aš ir toliau piešdavau. Man vis geriau sekėsi. Galiausiai, būdamas penkiolikos metų nusprendžiau, kad noriu tapti architektu.
– Kodėl būtent architektu, o ne dailininku?
– Tai savotiškas kompromisas tarp meno ir galėjimo užsidirbti pinigų. Izraelyje baigiau Technikos aukštąją mokyklą Tel Avive. Tada teko du metus ir du mėnesius tarnauti armijoje. Bet net ir grįžęs po jos, aš tęsiau architektūros studijas.
Norėjau užsiimti tik tuo. Tiesą sakant, man net nelabai rūpėjo, kiek aš uždirbsiu, ar kur turėsiu gyventi. Žinoma, norėjau būti pripažintas Izraelyje, bet jei būtų reikėję, tai dėl architektūros svajonės būčiau vykęs į Aliaską ar Amazonės džiungles.
Be to, mūsų kartą žavėjo Ayn Rand knygoje „The Fountainhead“ aprašytas jauno architekto romantiškas paveikslas. Izraelyje daug mano kartos architektų pasirinko profesiją paveikti šios knygos (šypsosi).
O uždirbti pinigų turėjau dėl mamos. Ji buvo labai protinga moteris, tačiau neturėjo jokio diplomo. Lietuvoje ji mokėsi Šiaulių gimnazijoje, puikiai kalbėjo jidiš, rusų, lietuvių kalbomis. Mano mama prarado visus savo artimuosius Holokausto metu, bet ji visada buvo didesnė optimistė nei aš, visada tikėjo ateitimi.
– Ar jautėte sentimentų Lietuvai?
– Man Lietuva buvo Vilnius. Vilnius mano atmintyje išliko kaip didelis, europietiškas miestas. Kai išvykome į Frunzę, aš kiekvieną naktį sapnavau, kad sugrįžau į Vilnių. Tai buvo mano tėvynė. Tai buvo mano svajonė, kurią aš dažnai sapnuodavau. Mano mama visą gyvenimą pyko ant vietinių žmonių dėl to, kas nutiko. Ji sakė, kad niekada negrįš į šią šalį.
– Ji manė, kad Holokaustas yra bendra lietuvių kaltė?
– Ne, tikrai ne visų. Bet jai teko patirti labai žiaurių išgyvenimų Lietuvoje, kurie buvo ne vieno ir ne dviejų žmonių kaltė. Tuo metu Paluckų šeima buvo tikri angelai. Apdovanojimo metu rodė mano mamytės Liudovikos nuotraukas su manimi ir ji atrodė kaip angelas. (P.Nolas susigraudino ir pokalbis kuriam laikui nutrūko).
…
– Atsiprašau. Kai kalbu apie šiuos dalykus aš labai susijaudinu. Kiekvieną kartą.
– Suprantama. Pakalbėkime apie Šeduvoje vykdomą „Dingusio štetlo“ muziejaus statybą. Ar jums šis projektas atrodo prasmingas? Ar pritariate tokiam istorijos įprasminimui?
– Manau, kad šis projektas neįtikėtinai svarbus. Lietuvoje aš lankausi, nes kunigo Mykolo Karoso ir Paluckų šeimos iš Izraelio valdžios gavo aukščiausius titulus, Pasaulio teisuolių apdovanojimus. Kai persikėlėme į Izraelį mano mama buvo per silpna ir nežinojo, ką reikėtų daryti, o aš taip pat ilgą laiką svarsčiau, kaip atsidėkoti Paluckams. Mes privalėjome įprasminti jų didvyriškumą.
„Šeduvos žydų memorialinio fondo“ ir Sergejaus Kanovičiaus dėka tai įvyko. Tyrinėdamas Šeduvos žydų likimus, jis surado mane ir mes pradėjome procedūrą, kad mane išgelbėję žmonės, jų artimieji būtų įvertinti. Mažiau nei prieš metus mes pagaliau gavome „Yad Vashem“ patvirtinimą, kad Paluckai ir kunigo Karoso artimieji bus apdovanoti.
Manau, kad fondas užsiima nuostabia veikla. Kaip architektas, duosiu jums pavyzdį iš Ispanijos Bilbao miesto istorijos. Žydų kilmės architektas Frankas Gehry ten sukūrė tokį Guggenheimo muziejų, kurio žmonės vyksta pažiūrėti iš viso pasaulio.
Lankydamasis Šeduvoje ir matydamas „Dingusio štetlo“ statybas aš mačiau, kad tai nuostabus pastatas. Labai puiku, kad jis statomas ne Vilniuje, o būtent Šeduvoje. Žmonės atvyks ten būtent dėl muziejaus, o ne tiesiog užsuks į jį, eidami pro kitas žymias vietas.
– Ar matydamas modernų Vilnių, pamenate jo detales ar konkrečias vietas?
– Apie Vilnių aš prisimenu viską. Prieš trejus metus atvykau į Vilnių po šešiasdešimties metų. Sergejus (Kanovičius) surado man gidę, bet aš jai sakiau: nepasakok man nieko, tai aš tau papasakosiu (šypsosi). Ėjome Subačiaus gatve, tada prie filharmonijos, rotušės, prezidento rūmų, Gedimino pilies. Aš viską atsiminiau. Viską.
– Kodėl jums taip įsiminė Vilnius? Kuo jis ypatingas?
– Viskuo, viskuo. Savo unikalia atmosfera. Net ir šiandien aš prabudau ir pro viešbučio langą stebėjau miesto panoramą ir ji užgniaužė kvapą. Man patinka architektūra, kuri šiek tiek primena Milano (ten irgi daug pilkų atspalvių), oras. Viskas čia man sako, kad visur yra dalelė manęs.
– Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, turint galvoje jūsų šeimos ir jūsų istoriją, ar manote, kad žmonija pasimokė? Ar Holokausto permąstymas įvyko ir mes tapome sąmoningesni, geresni?
– Aš atsakysiu jums kiek kita istorija. 1968 metais aš studijavau architektūrą Milane, Italijoje. Tie metai buvo didžiosios studentų revoliucijos metai ir Milanas buvo visų neramumų centre. Milano universiteto Architektūros fakultetas buvo kairiųjų pažiūrų intelektualų bastionas, tad buvome visų įvykių sūkuryje.
Profesoriai Paulo Portoghesi ir Aldo Rossi buvo itin progresyvūs kairiųjų pažiūrų intelektualai, kurie reikalavo pokyčių. Jie man, jaunam žmogui davė labai daug ir net suformavo gyvenimo koncepciją. Pastaruoju metu aš studijavau ispanų kalbą, norėjau patobulinti savo žinias, nes dažnai vykstu į Kubą. Mano asmeninė mokytoja buvo mano vienmetė argentinietė, kuri irgi dalyvavo tuose 1968-ųjų protestuose.
Vienos pamokos metu ji manęs paklausė: mes kartu ėjome į tas demonstracijas, buvome aktyvūs tuose socialiniuose judėjimuose, bet ką mes pasiekėme? Nieko! Aš jai atsakiau: ne, mes sukūrėme progresą. Mes nepakeitėme struktūros tuo metu, bet mes atvėrėme jų mąstymą. Toks būtų mano atsakymas.
