„Dingstant ribai tarp tiksliųjų mokslų ir menų tampa vis sunkiau išsaugoti išskirtinumą. Stengiuosi nenutolti nuo savo stiliaus, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje sunku išlaikyti originalumą“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) studentas K.Yeginas iš Turkijos. Vaikinas pasakoja, kad jo kūrybą įkvepia įvairiausi dalykai, net jeigu jie tarpusavyje atrodo nesuderinami.
– Studijuojate architektūrą. Kaip pasirinkote šias studijas?
– Man, kaip ir daugumai architektų, filosofų ir teoretikų, architektūra nėra tik menas – ji vienija menininko vaizduotę ir mokslininko mąstyseną. Architektūra yra tarsi tiltas tarp šių dviejų pasaulių.
Viskas prasidėjo nuo žaislų, o jei tiksliau – nuo „Lego“. Mano šeima negalėjo jų įpirkti, todėl tėtis karpydavo kuponus iš laikraščių, su kuriais konstruktoriaus detales galėjome įsigyti pigiau. Bėgant metams, turėjau vis daugiau dalių, kurias galėjau įtraukti į savo įsivaizduojamą pasaulį. Dar vidurinėje mokykloje žinojau, kad noriu tapti architektu. Geometrija visada buvo mano mėgstamiausia pamoka.
Architektūra man – tai turbūt geriausias būdas išreikšti save, sukurti kažką nors unikalaus, naujo ir įdomaus, tai, kas gali kardinaliai pakeisti žmonių gyvenimą. Būti architektų yra tarsi apsimesti Dievu – tai ir įdomu, ir gąsdina.
– Koks architektūros stilius jus žavi labiausiai ir kodėl?
– Visos epochos turi išskirtinį požiūrį į dizainą. Net ir Antrasis pasaulinis karas daug ko mus išmokė, ypač, jei kalbėsime apie spartų miestų atsinaujinimą, plėtrą bei apgyvendinimą.
Sunku nuspręsti, tačiau turėdamas galimybę pasirinkčiau XII–XIII amžius – architektūros revoliucijos laikmetį. Tuo laikotarpiu buvo statomos gotikinės bažnyčios, pavyzdžiui, Kelno ar Paryžiaus Dievo motinos katedra. Šį laikmetį pasirinkčiau ir todėl, kad tikiu, jog tuo metu architektūra buvo unikalesnė, stipresnė nei bet kada anksčiau.
Vis dėlto, jei pavyktų įtikinti, ar apeiti tuos žmones, kurie bijo pokyčių, parametrinė architektūra[1] galėtų sugrąžinti tuos šlovingus laikus. Mano mėgstamiausias architektūrinis stilius yra pagrįstas idėjomis, parametrizmu, išlaisvinančiu architekto vaizduotę ir mąstymą.
Būti architektų yra tarsi apsimesti Dievu – tai ir įdomu, ir gąsdina.
– Kaip pasirinkote studijuoti Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Aš pasirinkau Lietuvą, nes studijos čia yra už prieinamą kainą. Man patiko idėja, kad Kaune yra daug modernizmo architektūros pavyzdžių. Pasirinkau universitetą, kuris pasižymi gera rinkodara, o stojimo procesas čia – aiškus ir apibrėžtas. Būtent šie aspektai patraukė mano dėmesį.
Kaunas – istorinis miestas, kurio gyventojų skaičius neauga labai sparčiai, todėl statybų rinka nėra nei aktyvi, nei didelė. Vis dėlto, čia vis dar yra du architektūros fakultetai. Jei universitetai pritaikytų profesijas šiandienai, o ne vaikytųsi naujausias tendencijas, būtų galima padaryti didžiulį poveikį ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visiems reikia stogo virš galvos, todėl turėtume apie tai daugiau galvoti.
Kitas iššūkis – naujovių baimė. Naująjį modernizmą matome kaip naują meno formą, kurios įgyvendinimas žmonėms kelia rūpestį. Dėl technologijų pažangos turime daug daugiau laisvės nei anksčiau. Architektų, tokių kaip Bjarke Ingels, Zaha Hadid bei Ma Yansong darbų pavyzdžiai parodo, kad viskas yra įmanoma. Architekto vaizduotei yra didžiulė rizika kurti kuklius pastatus, neišbandžius nieko naujo. Žmonės pavargo nuo tų pačių formų, tokios pačios architektūros – tai daro milžinišką poveikį išsilavinimui, vaizduotės lavinimui ir net socialinei terpei. Apibendrinant – didžiausias iššūkis man yra žmonės, kurie nemano, kad architektūrinis projektavimas susijęs su „fun“ elementu, su nuotykiu.
– Kiek jūsų laisvalaikis susijęs su profesine veikla?
– Laisvalaikiu dažniausiai sportuoju, skaitau, rašau. Taip pat sprendžiu geometrines problemas – man tai yra tarsi hobis. Man patinka piešti, bet architektūra nėra vien tik piešimas: ji sprendžia problemą, kuria pasakojimą, istoriją, siekia numatyti žmogaus elgesį ir visa tai pagrįsti skaičavimais, kurie idėją paverčia tikrove. Piešimas architektūroje užima tik 30 proc. Taip, tam tikra prasme, galima sakyti, kad mano hobis yra naudingas pasirinktoje profesijoje.
– Kaip apibūdintumėte įkvėpimą, kaip jis jums pasireiškia?
– Aš daug piešiu – eskizuoju, o kad sutaupyčiau tai darau ant jau naudoto popieriaus. Kartais piešiu ir skaitmeniniu būdu, bet tai ne visada patogu. Taip pat rašau eilėraščius, trumpas istorijas, kuriu grafinius romanus, vaizdo žaidimų scenarijus. Aš tikiu, kad šios veiklos papildo mano, kaip architekto veiklas. Neseniai buvau įkvėptas tekančios upės vaizdo ir parašiau istoriją, tada paverčiau ją piešiniu, o galiausiai – algoritminiu dizainu, kurį vis dar saugau savo kompiuteryje. Aš taip pat kuriu medinius žaislus, tikriausiai juos galima būtų vadinti naujos rūšies „Lego“.
– Daugelis žmonių šiandien renkasi ekologiškesnį gyvenimo būdą. O kokia jūsų nuomonė apie tvarųjį meną? Ar tai – nauja banga, ar tik laikina tendencija?
– Šią tendenciją palaikau, tačiau turiu pasakyti, kad ji – ne nauja. Pavyzdžiui, ant tos pačios drobės galima atrasti keletą Leonardo Da Vinci paveikslų. Žmonės kartais būna šokiruoti, sužinoję, kad po vienu paveikslo sluoksniu yra kitas. Tais laikais menininkai labiau vertino turimas medžiagas, nes buvo atsidavę menui ir dažniausiai neturtingi. Geriausias to pavyzdys – Vincentas Van Goghas, kurį gerbiu labiausiai.
Šiandien medžiagas kūrybai galima įsigyti nesunkiai, todėl lengva jas ir švaistyti. Tikiuosi, kad žmonijos labui ši „žalioji“ tendencija tęsis ilgiau nei reikia. Žmonės dažnai painioja beatodairiškumą ar aroganciją su buvimu menininku. Tikras menininkas ar menininkė jaučia medį, ant kurio piešia, neretai – net ir tą medį, kuris nukirstas popieriaus gamybai.
Šiuolaikiniame pasaulyje sunku išlaikyti originalumą – mano kūrybą įkvepia skaitytos knygos, aplankyti muziejai, klausoma muzika, net jei tai ir visiškai skirtingi pasauliai.
– Ar dažnai improvizuojate?
Man patinka planuoti, tačiau visko suplanuoti neįmanoma, todėl improvizuoti tenka. Kaip studentui atvykusiam iš kitos šalies, deja, nutinka daug netikėtų dalykų. Vis dėlto, stengiuosi laikyti galvą virš vandens, o improvizacija – tai tarsi šaukštas, su kuriuo bandau iš laivo išsemti vandenį.
– Kas jus įkvepia?
– Jei turėčiau pasirinkti vieną dalyką, tai greičiausiai būtų mokslinė fantastika. Mane žavi galimybė įsivaizduoti utopiją, ateitį. Tačiau mane įkvepia ir gamta, garsūs menininkai, aplinkiniai žmonės, istorijos, emocijos, kaip ir technologiniai pasiekimai, matematika, geometrija. Šiuolaikiniame pasaulyje sunku išlaikyti originalumą – mano kūrybą įkvepia skaitytos knygos, aplankyti muziejai, klausoma muzika, net jei tai ir visiškai skirtingi pasauliai.
Stengiuosi kuo ilgiau išlaikyti savo vaikišką pusę, kuri padeda kurti ir prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio.
– Ką patartumėte žmonėms, norintiems siekti karjeros menuose?
– Tikrasis menas yra vienintelis dalykas, kurio kurti dirbtinis intelektas nesugebės dar bent 100 metų. Kiekvienas žmogus siekia suskurti kažką išskirtinio, tai, ko negali kiti. Tai slypi mūsų prigimtyje, to siekiu ir aš. Pasaulyje yra tūkstančiai mokslininkų, inžinierių, programuotojų, kurie iš esmės daro tą patį. Tačiau menininkai tarpusavyje nepanašūs.
Padariau beveik viską, kas įmanoma, kad galėčiau tapti architektu. Atsisakiau daugybės dalykų, siekdamas tapti tokiu, kokiu svajojau būti. Noriu palinkėti visiems siekti savo svajonių, padėkite tai daryti ir kitiems. Aistringi žmonės kuria pasaulio ateitį.
[1] Parametrinė architektūra, parametrizmas – tai šiuolaikinės architektūros stilius, modernistinės ir postmodernistinės architektūros tąsa. Jis grindžiamas parametrinio dizaino principais, kuriais manipuliuojama padedant skaitmeninėms technologijoms. Terminą 2008-aisiais pasiūlė vienos žymiausių mūsų laikmečio architekčių Zaha Hadid (1950–2016) kolega Patrikas Schumacheris.
