1
Knyga / „Šaltinis“
Mėgstamiausia J.Reklaitės knyga – Aynos Rand „Šaltinis“. Architektės nuomone, tai „labai vizualus, įtraukiantis, skaitymo malonumo kupinas kūrinys“:
Ji apie individo ir masių santykį, apie radikalius pasirinkimus.
„Mano mylimos modernizmo architektūros tema tiesiog meistriškai dominuoja knygoje. Joje galima atpažinti ikoninius modernizmo pastatus ir aistringas laikmečio, stiliaus ir ideologijos kovas. Taip pat suprantu ir šios knygos nemėgstančius, ypač moters atvaizdavimo kritikus.
Bet man ši knyga yra ne apie tai. Ji apie individo ir masių santykį, apie radikalius pasirinkimus. Taip pat apie bekompromisį menininką ir kūrybos kainą. Knygoje daug objektyvizmo filosofijos ir kritikos, ji verčia iš naujo permąstyti ideologinių kovų, masinio pripažinimo ir manipuliacijos viešąja nuomone vietą visuomenėje ir dėl to gali būti vis naujai aktuali.“
2
Filmas / „Geras gyvenimas“
Pastaruoju metu architektė neranda laiko kinui, o „žiūrėjimas į dar vieną ekraną namuose nevilioja“. Tačiau yra filmų, kuriuos ji ruošiasi pamatyti:
Esu tikra, kad jų tyrimas atliktas iš esmės.
„Labai laukiu Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės dokumentinio filmo „Geras gyvenimas“ premjeros, nes šio filmo temos pristatymas ir diskusija Nacionalinėje dailės galerijoje dar jo kūrybos metu man paliko neišdildomą įspūdį.
Pažįstu kino kūrėjas ir esu tikra, kad jų tyrimas yra atliktas iš esmės, o filmo temą galima suprasti ir per architektūros prizmę – kaip kuriama fikcija, mikroerdvės utopija, o gal ir nauja gyvenimo iliuzija, kone šių laikų socialinė inžinerija.“
Ji taip pat rekomenduoja nueiti į festivalio „Nepatogus kinas“ filmus.
3
Spektaklis / „Glaistas“
Dabar vykstančio festivalio „Naujosios operos akcija“ kūrinius J.Reklaitė pavadino švente ausims, akims ir protui:
„Mane labai žavi, su kokiu polėkiu, atida ir profesionalumu yra daromi absoliučiai eksperimentiniai dalykai, dekonstruojami žanrai ir į sceną perkeliamos netikėtos temos.“
„Nespėjusiems į festivalį rekomenduoju garsinį pasivaikščiojimą Vilniaus gete „Glaistas“, kuris vyksta sluoksnis po sluoksnio. Be to, kuris skirtingu metų bei paros metu surezonuoja labai skirtingai“, – teigė ji.
Iš neseniai matytų spektaklių architektė norėtų sugrįžti į Jaunimo teatre rodytą „Austerlicą“ (rež. Krystianas Lupa): „Tai ištęsto laiko kūrinys. Kažkuria prasme praleisti teatre 6 valandas yra tikroji šių laikų prabanga.“
„Keistas sutapimas, bet abu kūriniai yra apie holokaustą ir vyksta paraleliai, nors yra labai skirtingi“, – pridūrė J.Reklaitė.
4
Muzikos kūrinys / Bažnyčių varpai
„Šį rudenį man labai patinka netikėtai išgirsti skirtingas Vilniaus bažnyčių varpų melodijas, kurios gražiai dera prie dar nesušluotų lapų“, – pasakojo J.Reklaitė.
5
Paroda / „Kovotojos“ ir „Išlikimas“
J.Reklaitė rekomenduoja dvi parodas buvusiame Lukiškių kalėjime. Pirmoji – „KovotoJOS“, kurioje atskleidžiamos XIX–XX amžiaus kovos ir jų dalyvės, o antroji – įvietinto meno paroda „Išlikimas“.
„Vėl kviečiu pasivaikščioti, nes vien apsilankymas buvusio kalėjimo erdvėse yra tam tikra patirtis. Abi parodos savotiškai papildo viena kitą“, – sakė ji.
Anot pašnekovės, „Išlikimas“ yra „vizualaus meno projektas, kurio metu septynios skirtingos menininkės buvusiuose kalinių pasivaikščiojimo kiemeliuose sukūrė kūrinius, kuriuose iš skirtingų perspektyvų permąsto ir atliepia izoliacijos, laisvės, tapatybės temas“.
O štai „KovotoJOS“ yra netikėtoje erdvėje Nacionalinio muziejaus surengta paroda:
„Per negausius istorinius artefaktus kviečia peržiūrėti ir permąstyti neprarandančią aktualumo moterų emancipacijos temą ir pateikia faktus, kiek skirtingų vaidmenų moterys atliko XIX–XX amžiaus kovose. O tai yra nesibaigiančios kovos, kaip, beje, buvo pavadinta pernai vykusi Baltijos trienalė. Ar nenuostabu, kaip šiuolaikinio meno kūrėjai jaučia laiką, o parodų pavadinimai, regis, nuspėja ateitį?“
„Gaila, kad didžiosios meno parodos šiuo metu yra keičiamos, bet yra puikių, jau primirštų ir naujai atgimstančių vietų, kurias verta įtraukti į savaitgalio maršrutą. Nepraleisčiau Radvilų rūmų ir Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus Arsenale, Istorijų ir Signatarų namų. Taip pat puikių sugretinimų ir naujų dailės istorijos sluoksnių galima rasti MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“, – pridūrė ji.
