Apie medžių svarbą miestuose, klimato kaitos iššūkius ir tai, kuo svarbus Nacionalinis architektūros institutas – ciklo „Kultūra yra svarbi“ interviu su G.Balčyčiu.
15min ciklas „Kultūra yra svarbi“ yra skirtas nagrinėti kultūros politiką. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais pasirodo kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Šiek tiek daugiau nei prieš du mėnesius tapote Lietuvos architektų sąjungos pirmininku. Kokie jūsų pagrindiniai tikslai einant šias pareigas?
– Tikslas – kad architektūra taptų kokybiškesnė. Kadangi architektų sąjunga yra nevyriausybinė organizacija, visuomeninė institucija, savanoriškai jungianti Lietuvos ir ne tik jos architektus, mūsų misija ir tikslai yra gerinti architektūrinę kokybę. Tikriausiai vienas iš pagrindinių tikslų Architektų sąjungos veikloje yra architektūrinių konkursų organizavimas, nes konkursai, tikime, padeda kokybę išgryninti ir ją pakelti.
Taip pat viena iš aktualesnių problemų yra jaunesnių architektų įtraukimas į visuomeninę veiklą. Kaip ten bebūtų, universitetus baigę jauni architektai tikriausiai galvoja apie savo karjerą ir dažnai neturi daug noro ar laiko užsiimti visuomenine veikla. Kita vertus, jeigu Architektų sąjungos nebūtų, jei jos veiklos niekas netęstų, tai tikriausiai ir jie patys daug ką prarastų, nes nebūtų kam organizuoti nei konkursų, nei parodų, apskritai, nebūtų tokio visuomeninio gyvenimo.
Urbanistiką kuria žmonės ir, žinoma, pinigai.
– Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2050“ nusakoma tokia prognozė, kad 2050-aisiais pramonė bus pasitraukusi iš Lietuvos miestų. Vyrauja dėmesys ekologinei pusiausvyrai, kultūros paveldui ir kokybiškų viešųjų erdvių puoselėjimui. Vilnius – gerai žinomas konkurencingas urbanistinis centras Europoje. Esame viena iš žaliausių Europos zonų, rekreacinis traukos centras, masiname ne tik pailsėti, bet ir gyventi. Ką manote apie tokią viziją?
– Tai tikriausiai reikia siekti ją įgyvendinti. Dažniausiai vizijose viskas daugiau mažiau teisingai būna surašoma. Tikriausiai didžiausias iššūkis – kaip tas idėjas įgyvendinti. Iš tikrųjų urbanistika yra labai platus spektras visokių reikalų ir nėra taip paprasta vizijas urbanistikos srityje įgyvendinti, nes ją veikia labai daug įvairių veiksnių. Projektavimas, planavimas yra tik kelios iš jos dalių, nes urbanistiką kuria žmonės ir, žinoma, pinigai. Nes dideliems projektams ir vizijoms reikalingos milžiniškos sumos pinigų. O tų pinigų nukreipimas į tam tikras vėžes irgi yra vienas iš urbanistikos uždavinių.
Miesto centrinėse dalyse atsiranda kone dykvietės.
Dabar turime ne pačią geriausią situaciją Lietuvoje su urbanistika, nes visi žinome, kad mūsų miestai yra labai dideli. Jų teritorijos užima milžiniškus plotus ir jie labai išsiplėtę į šonus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad milžiniški resursai turi būti dedami ten, kur jie galėtų būti panaudoti žymiai geriau. Kai miestai išsiplečia į paribius, reikalingos naujos gatvės, naujos komunikacijos, ypač didelė tarša atsiranda, nes žmonės gyvendami už miesto, vaikus veža į mokyklas, patys dirba mieste, gyvenimas vyksta mieste, miestuose susidaro automobilių spūstys, milžiniški anglies dvideginio kiekiai ir t. t. O miesto centrinėse dalyse atsiranda kone dykvietės.
-
Arūnas Gelūnas – apie Lietuvos kultūrą 2050-aisiais, infrastruktūros trūkumus ir galimybę tapti meniniu centru
-
Filosofas G.Mažeikis – apie obeliską policijai, „Kaunas 2022“ palikimą ir „Vieningo Kauno“ kultūrinę viziją
-
Arūnas Dulkys: kas būtų, jeigu pusę sveikatos sistemos pinigų skirtume kultūrai?
-
Jonas Ohmanas: „Kultūra yra karo dalis ir tai – svarbiausia jo dalis, nes padeda atsakyti į klausimą, dėl ko kaunamasi“
Šitą procesą suvaldyti reikia milžiniškų ne tik piniginių, bet ir intelektualinių resursų. Manau, kad stengiantis, turint viziją ir kryptingai tą darant, greičiausiai galima įgyvendinti viską. Dėl to, manau, kad ta kryptis – žalioji architektūra, žaliasis miesto vystymas, žiedinė ekonomika – yra teisingos kryptys.
Patys matome, kad situacija su klimato kaita yra labai bloga, iššūkiai mūsų laukia milžiniški.
– Koks, jūsų nuomone, turi būti Lietuvos didmiestis? Artėti prie „15 minučių“ miesto idėjos?
– Lietuvoje esame gana atsilikę „vaikštomo miesto“ srityje, kuriame mažiau automobilių, daugiau žmonių. Jeigu per 15 minučių pėčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu gali pasiekti darbą, visus tau reikalingus komponentus – parduotuves, darželius, mokyklas, pasilinksminimo vietas, tai miestas laikomas labai gerai subalansuotu. Pas mus tos idėjos atėjo ne taip ir seniai, nors JAV ir kitose Europos šalyse jos labai seniai atsiradusios. Manau, kad ta kryptis yra labai gera. Patys matome, kad situacija su klimato kaita yra labai bloga, iššūkiai mūsų laukia milžiniški. Urbanistiniai metodai ar visos vizijos, kurios nukreiptos į situacijos gerinimą, manau, yra teigiamos.
Tik, kaip minėjau, klausimas yra, kaip mes pasieksime tų išsikeltų tikslų. Nes, viena vertus, tie tikslai iškeliami politiniame lygyje, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje mūsų politikai keičiasi, kiekviena politinė partija kas ketverius metus turi šiek tiek kitokią viziją apie tuos procesus, dėl to tos vizijos taip keičiasi, dažniausiai jos nebūna įgyvendinamos visiškai arba būna, kad visiškai kita kryptimi pasisuka.
– O ar turėjo Lietuva iki šiol tokį dalyką kaip bendra urbanistikos strategija? Kiek jos buvo laikomasi?
– Visos strategijos yra šiek tiek vykdomos, tik jos vykdomos nepakankamai arba yra skirtingi požiūriai. Viskas kuriama žmonių, bet tai reikalauja lėšų. Didžiausios priešpriešos yra miestuose, pavyzdžiui, Klaipėdoje – uostas ir miestas. Iš vienos pusės, uostas yra turbūt pagrindinis darbdavys ir didelių lėšų generuotojas, bet gyventojams jis kelia problemų. Reikia draugauti su miestu, o išeina lyg priešingai. Ir vizijos ne visą laiką yra įgyvendinamos, bet turbūt kryptis, norai yra teisingi.
– Bent jau Vilniuje vienas po kito dygsta verslo centrai iš stiklo ir betono. Ar matote tame problemą, ar tai tiesiog mūsų ekonominio progreso ženklas, ir tai yra gerai, taip ir turi būti?
– Nežinau, kiekvienas, matyt, turi savo požiūrį. Vieniems jų per daug, kitiems per mažai. Manau, kad didžiausia problema – subalansuoto požiūrio į planavimą ir aplinką trūkumas. Ir ne tik Vilniuje. Labai daug atvejų, kurie supriešina gyventojus su verslu ir centrų ar daugiabučių vystytojais, kyla iš to, kad, iš vienos pusės, trūksta informacijos ir pokalbio. O iš kitos pusės, miesto planavimas yra gana atsitiktinis. Nes kur investuotojai sugeba nupirkti gerą sklypą, ten jie stengiasi, aišku, gauti didžiausią naudą iš jo. Ir nebūtinai tie naujai atsiradę objektai būna puikios architektūros ir gero planavimo.
Man labai gaila, kad toks mažas dėmesys kreipiamas į viešąsias erdves ir į tas miestų vietas, kurios turėtų tenkinti visų miestiečių poreikius. Būna taip, kad tie poreikiai aukojami dėl investicijų. Tai, manau, nėra pats geriausias sprendimas. Ir turbūt urbanistika čia atlieka ne paskutinį vaidmenį, o gal net atlieka ir lemiamą vaidmenį, kaip ta vieta bus išvystyta. Aišku, bendruomenės, savivaldybės, verslo santykiai kol kas nėra pačiame aukščiausiame lygyje.
– Kas galėtų, turėtų pasikeisti, kad miesto planavimas nebūtų toks atsitiktinis?
– Kaip ten bebūtų, už planavimo procesus atsakingos miestų savivaldybės. Jos vienokiu ar kitokiu būdu valdo ir procesą, joms vienokiu ar kitokiu būdu priklauso žemė. Neabejotina, kad savivaldybė yra numeris vienas, kuris tame procese dalyvauja.
Nežinau, iš kur atsirado mus apėmusi manija kiek įmanoma viską išdėti trinkelėmis. Dažniausiai trinkelizacija kaltinama valdžia ar investuotojai, ar dar kas, bet tai labai priklauso ir nuo mūsų pačių kaip architektų.
– Vienas didžiausių globalių iššūkių šiandien – klimato kaita. Visuomenė ar bent jos dalis vis aktyviau kovoja už kiekvieną norimą nukirsti medį. Matant, kokia kryptimi vystosi mūsų didmiesčiai, ar yra vilties, kad Vilnius, Kaunas, netaps visiška karščio sala?
– Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Neabejotina, kad medžių svarba miestuose yra milžiniška, ypač dabar. Ateityje ji tik didės. Žalieji plotai, mano galva, yra ypač svarbus elementas miesto struktūroje. Aišku, kartais būna labai apmaudu ir netgi keista išgirsti, kai miesto centre yra nei iš šio, nei iš to kertami seni, puikūs medžiai. Nežinau, iš kur atsirado mus apėmusi manija kiek įmanoma viską išdėti trinkelėmis, deja, taip yra. Dažniausiai trinkelizacija kaltinama valdžia ar investuotojai, ar dar kas, bet tai labai priklauso ir nuo mūsų pačių kaip architektų.
Architektas visų pirma turėtų galvoti ir operuoti tokiomis sąvokomis kaip „erdvė“, „visuomeninis gyvenimas“, „urbanistinė kokybė“ ir tik pačioje pačioje apačioje turėtų būti trinkelizacija.
Dėl to ir sakau, kad Lietuvos architektų sąjungai labai svarbi architektūrinė kokybė. Architektūrinė vietovės kokybė priklauso ne tik nuo apdailos medžiagų ar dar ko nors, o pirmiausia nuo to, kaip architektas supranta miesto vystymosi procesą ir kaip jis mato save tame procese. Mano galva, architektas visų pirma turėtų galvoti ir operuoti tokiomis sąvokomis kaip „erdvė“, „visuomeninis gyvenimas“, „urbanistinė kokybė“ ir tik pačioje pačioje apačioje turėtų būti trinkelizacija ir panašūs dalykai. Aišku, čia nuo visų priklauso, bet architektai tikrai galėtų ir turėtų gerokai labiau daryti įtaką situacijai dėl viešųjų erdvių.
Neabejotina, kad medžių svarba miestuose yra milžiniška, ypač dabar. Ateityje ji tik didės.
– Pragyvenus pandemiją bei su klimato kaitos grėsme virš galvos vis daugiau kalbama apie deurbanizaciją – gyventojų migravimą iš miestų. Matote tokią tendenciją?
– Tiesą pasakius, asmeniškai nemanau, kad tai tendencija, gal daugiau vienetiniai atvejai. Visame pasaulyje miestuose vyksta pagrindinis gyvenimas ir miestai traukia žmones, nes jie suteikia žymiai daugiau galimybių visose srityse. Aišku, suprantu žmones, kurie gyvena ne miestuose, o gamtoje, užmiestyje, jie ten turi puikią gyvenimo kokybę ir nieko blogo tame nematau. Bet dauguma žmonių vis tiek gyvena miestuose, traukia į juos, tai, mano galva, neatsitiks taip, kad miestai dėl to sumažės.
Matau žymiai didesnę bėdą, kai miestų centrai ištuštėja ir daug žmonių keliasi į priemiesčius, kur žemė gerokai pigesnė, ją lengviau išvystyti, tai yra pigesnė pradinė investicija. Tačiau vis tiek visi važiuoja mokytis, dirbti į miestus. Ir dėl to atsiranda milžiniškos problemos.
Gal pasakysiu ir ne visai populiariai, bet, mano galva, visos tendencijos, kurios miestus tankina, daro juos mažesnio formato, patvaresnius, yra geros. Tik klausimas, kaip jos vykdomos, kaip atliekami tankinimai, koks to miesto mastelis, kokia ta žalioji infrastruktūra. Tai va čia yra gyvenimo kokybė.
Esu tikras – jeigu miestuose, jų centruose būtų pakankamai viešųjų erdvių, jeigu būtų pakankamai išvystyti žalieji plotai, poilsio ir kitokia infrastruktūra, tai kažin ar kas labai važiuotų į kaimus gyventi. Nors tokių žmonių visąlaik yra, bet esu įsitikinęs, kad jų tikrai nėra dauguma, ir dėl jų miestai neištuštės.
Architektūrinė vietovės kokybė priklauso ne tik nuo apdailos medžiagų ar dar ko nors, o pirmiausia nuo to, kaip architektas supranta miesto vystymosi procesą.
– Kaip vertinate naujos įstaigos – Nacionalinio architektūros instituto – steigimą? Ką jis pakeis?
– Vertinu labai teigiamai. Po Nacionalinio architektūros instituto pavadinimu turbūt slepiasi architektūros centras, muziejus, tyrimai ir daug kitų architektūros veiklų. Mūsų šalis, turinti tokių ambicingų tikslų ir krypčių kaip „Lietuva 2050“, norinti tapti patraukliausia, geriausia vieta gyventi Europoje ir neturi jokios institucijos, kuri būtų atsakinga už tokią svarbią gyvenimo sritį kaip architektūra. Nes architektūra yra labai plati sritis. Architektūra apima ir urbanizmą, ir dizainą, ir tarpusavio santykius – labai daug dalykų.
Visos aplink mus esančios valstybės turi architektūros centrus. Kai kurios netgi labai didelius ir tikrai labai svarbius darinius, kurie daro didelę įtaką šalies kultūrai. Tai sprendimas Kauno centriniame pašte įkurti architektūros centrą man atrodo labai geras.
Tuo, kad paštas tampa architektūros centru, mes parodome, jog architektūra mums yra ne tik kultūros, bet ir istorijos dalis, kuri yra labai svarbi mūsų šaliai. Nes paštas yra vienas iš tarpukario architektūros iškiliausių pavyzdžių. Ilgus metus pasikeitus pašto funkcijai jis buvo nenaudojamas visiškai, buvo apleistas, užmirštas, neremontuojamas. Tai šiuo atveju vienas labai svarbus aspektas, kad mes steigdami tą institutą galėsime prikelti, atnaujinti vieną iš iškiliausių Lietuvos architektūros objektų.
Antras dalykas – mes ten sukursime infrastruktūrą, kuri bus absoliučiai prieinama visuomenei. Greičiausiai, tame architektūros institute vyks ne tik architektūriniai, bet apskritai bendrakultūriniai reikalai. Tai labai svarbu.
Architektūra bus pakylėta į gerokai matomesnį lygį.
Trečias dalykas – labai svarbu, kad architektūra bus pakylėta į gerokai matomesnį lygį, nes ši įstaiga, kaip suprantu, bus biudžetinė, o jeigu įstaiga biudžetinė, vadinasi, valstybė atsakinga, prisiima atsakomybę už architektūros svarbą valstybėje. Tai man atrodo labai gera tendencija ir puiki deklaracija.
– Kuo išsiskiria Lietuvos architektūra? Kuo geriausiai galime pasigirti pasauliui? Būtent Kauno modernizmu?
– Vienas iš tų aspektų, kuriais galime pasigirti, tikrai yra Kauno modernizmas. Lietuva turi du išskirtinius laikotarpius architektūroje – Vilniaus barokas ir Kauno tarpukario modernizmas. Tai du išskirtiniai reiškiniai, kurie, kas svarbiausia, yra labai pastebimi, nes jų sutelktumas yra palyginus nedidelėje teritorijoje, tiek Vilniaus baroko, tiek Kauno tarpukario architektūros. Barokas tampa labiau istorine vertybe. O Kauno modernizmas yra gyvoji architektūros mokykla. Iki šiol tiek architektai, tiek architektūros studentai seka modernizmo tradicija ir iš jos mokosi. Tai yra puikus pavyzdys, kaip maža šalis per 20 metų pastatė naują miestą, kuris pakėlė valstybės prestižą ir tapo naująja sostine. Tai labai svarbus ir dėmesio vertas elementas Lietuvos kultūroje.
Dabar tie namai yra maždaug šimto metų ir jie per sovietmetį buvo mažai remontuojami, bet jų kokybė, tiek architektūrinė, tiek estetinė, tiek šiaip statybos kokybė yra labai aukšta, nes iki šiol netgi neremontuojami jie yra geresnės kokybės nei sovietmečiu statyti namai.
Manau, kad Kauno modernizmas yra labai svarbus elementas Lietuvos kultūroje, ne tik architektūroje, bet apskritai naujojoje kultūroje.
– Esate Kauno architektūros festivalio vadovas, kuruojate „Rytai-Rytai“ programą. Kaip suprantu, turite labai artimą ryšį su Rytais. Ko Lietuvos architektai gali pasimokyti iš japonų?
– Japonija, palyginus su Lietuva, yra labai didelė šalis. Bet Japonija architektūros srityje yra labai žinoma ir gerbiama visame pasaulyje. Jie turi tikrai labai daug architektų, kurie žinomi pasauliniu lygiu ir jų architektūra vertinama visame pasaulyje.
Turime projektą su japonais architektais, projektui jau 20 metų. Turėjome penkis bendrus renginius kartu su studentais, architektais. Nė viena Europos Sąjungos šalis neturi tokio ilgalaikio bendradarbiavimo projekto su kita šalimi, o tuo labiau su Japonija.
Jeigu mums pavyktų daugiau suprasti ir bandyti įgyvendinti gamtos ir žmogaus veiklos santykį miestuose, tai ir mūsų miestai taptų žymiai patrauklesni.
Mums pasimokyti iš jų yra be galo svarbu ir turime tikrai ko mokytis. Vienas iš tokių elementų – architektūros ir gamtos dermė ir santykis. Japonai ypač jaučia ir supranta natūralų grožį visame kame. Tikriausiai jų architektūra yra tokio aukšto lygio, nes jie labai vertina tokiu elementarius, tačiau labai svarbius dalykus kaip erdvė ir kokybė. Pas juos yra viskas labai kokybiška. Jie supranta architektūros kokybę kaip sukurtos erdvės kokybę. Tai pas juos ateina iš senovės. Mano galva, mums tų dalykų trūksta. Ypač mums trūksta žmogaus veiklos ir gamtos santykio. Man atrodo, jeigu mums pavyktų daugiau suprasti ir bandyti įgyvendinti gamtos ir žmogaus veiklos santykį miestuose, tai ir mūsų miestai taptų žymiai patrauklesni.
Galėčiau sakyti, kad japonai tikriausiai irgi gauna naudos dalyvaudami šiame projekte, nes jie irgi gali į save pasižiūrėti truputį iš šono. Mums, žinoma, labai svarbu ir džiugu, tad, tikiuosi, tęsime tą projektą ir toliau.
– Ar galėtumėte apibendrinti, su kokiomis problemomis šiandien susiduria Lietuvai norintis kurti architektas?
– Problemų, matyt, yra labai daug ir įvairių. Architektui, kaip ir bet kuriam kitam profesionalui bet kurioje srityje, jeigu jis nori būti geriausias, tikriausiai visos problemos yra įveikiamos.
Bet problemų turbūt yra įvairaus masto. Vieni mato didžiausias problemas santykiuose su valdžios institucijomis, t. y. projektų derinimai, visokie leidimai ir pan. Tai, aišku, svarbus elementas architekto darbe.
Kiti mato didžiausią problemą užsakovų, investuotojų programose ir noruose daryti kuo greičiau, kuo daugiau ir kuo pigiau. Aišku, ši problema yra, nes verslas visą laiką nori gauti naudą su mažiausiais kaštais. Galiu pasakyti, kad greičiausiai architektūrai tai nepadeda. Bet, kita vertus, kaip aš sakau, kiekvienas architektas turi savo prioritetus ir kuo jo prioritetų skalėje aukštesnėje pozicijoje yra architektūrinė veikla ir architektūrinė kokybė, tuo labiau problemų mastas sumažėja.
Architekto misija visų pirma yra architektūrinė kokybė, kuri galėtų visiems žmonėms padaryti gyvenamą vietą patogesnę, darbo vietą geresnę, o miestus modernesnius ir patogiai gyvenamus.
Aš suprantu, ypač jaunesnius architektus, kad yra noras statyti kuo daugiau, kuo didesnių projektų ir tikriausiai tai nėra blogai. Tik visada juos skatinu pagalvoti, dėl ko jie tapo architektais. Savo studentus vis skatinu pagalvoti, kad architekto misija visų pirma yra architektūrinė kokybė, kuri galėtų visiems žmonėms padaryti gyvenamą vietą patogesnę, darbo vietą geresnę, o miestus modernesnius ir patogiai gyvenamus. Tai, mano manymu, pagrindinis architekto uždavinys. O jau visa kita iš to susideda. Problemų yra daug, bet svarbiausia, mano galva, yra architektūros kokybė, kurią tikrai dar galime pagerinti.
